Tautodailininkė tikisi, kad muziejų atstatys vaikaičiai
Jolita ŽURAUSKIENĖ
|
Tautodailininkė Alfreda Marcinkienė
mėgsta siuvinėti ir megzti
|
Netolimoje praeityje Ukmergės rajono Daumantiškių
kaime esančią Marcinkų sodybą-muziejų lankė turistai, svečiai. Dabar
iš muziejaus ir vertingų eksponatų likusi tik degėsių krūva, aplink
galvas kelia usnys ir dilgėlės, akmenys apžėlę samanomis. Šios sodybos
šeimininkė, perkopusi aštuntąją dešimtį tautodailininkė Alfreda
Marcinkienė, išvydusi žurnalistus, atsidūsta ir pokalbį pradeda
žodžiais: Viskas turi savo pradžią ir pabaigą
.
Sodybą įsigyti įkalbėjo mama
Tuo metu, kada kaimo sodybas šlavė melioracija,
Alfredos mama, gyvenusi Daumantiškių kaime, paprašė dukros nupirkti
netoliese esančią trobelę, kad turėtų kur gyventi. Aš mamai sakiau,
kad ta troba labai netikusi. Buvo laikraštyje skelbimas, kad parduodama
už 300 rublių. Niekas nepirko. O mama apžiūrėjusi sakė, kad pirkčiau
tą trobą, nes vien tik šulinys ir sodas tų pinigų vertas, pasakoja
Alfreda sodybos įsigijimo istoriją.
Prieš keturis dešimtmečius Marcinkai gyveno Kaune,
tačiau vis dažniau užsukdavo į sodybą, ją tvarkydavo, su vyru ten
vasarodavo. Tautodailininkė į sodybą atgabeno savo tapybos darbų,
kilimėlių.
Įkūrė muziejų
Aplinkui vyko melioracija. Pradėti naikinti namai,
įvairūs senoviniai dalykai, kuriuos buvo verta išsaugoti. Mes su
vyru pradėjom tuos senus daiktus vežimėliu vežti, vaikai įvairių
daiktų atnešdavo, kai ką išmainydavome, mena senolė. Specialistai
Marcinkams patarė išlaikyti baudžiavos laikais statytą trobą ir
įkurti muziejų. Alfreda pabrėžia, jog jie su vyru buvo abstinentai,
visai negerdavo alkoholio, tai draugai ir visi norintieji pamatyti
surinktus senovinius daiktus pas juos atvykdavo ne su buteliu, bet
su eksponatais. Po ilgo ir kruopštaus darbo išgražėjo sodybos aplinka,
kieme sužydo gėlės, muziejų ėmė lankyti pirmosios ekskursijos. Tautodailininkė
teigia, jog tuo metu, kai šeima gyvendavo Kaune, į sodybą atklysdavo
ilgapirščiai, todėl Marcinkai nusprendė nepalikti sodybos be priežiūros.
Miestą iškeitė į kaimą
A.Marcinkienė, gyvendama Kaune, 20 metų dirbo
fotožurnaliste laikraštyje Kauno tiesa, jos nuotraukos buvo spausdinamos
žurnale Tarybinė moteris. Moteris dirbo ir darė nuotraukas Kauno
medicinos instituto Anatomijos katedrai. Sutuoktiniai mintimis vis
dažniau nuklysdavo į senąją sodybą ir vieną dieną galutinai nusprendė
išsikelti iš didmiesčio į Ukmergę. Pamatėme, kad sodyboje reikia
budėti, nes ten buvo ką vogti. Žiemą gyventi buvo šalta, tai nusprendėme
iš kaimynų nupirkti seną ąžuolinį tvartą ir iš jo pastatyti tapybos
galeriją bei įrengti šildomą kambarėlį. Kai pastatėme galeriją,
sukabinome 100 paveikslų, daugiau nei pusė buvo mano. Tada dar daugiau
žmonių pradėjo čia važiuoti, po dvi tris ekskursijas per dieną,
prisimena tautodailininkė.
Užgriuvo negandos
Pasak A.Marcinkienės, pastačius galeriją, po dvejų
metų mirė vyras, praslinkus vieneriems metams pastatą nusiaubė gaisras.
Sodybos šeimininkė dalį vertingesnių daiktų pardavė Kauno, Vilniaus,
Ukmergės muziejams, daug eksponatų sudegė. Už tuos pinigus pradėjau
remontą. Atstačiau tą galeriją. Maniau, kad po mano mirties šį darbą
tęs mano jaunesnė sesuo Jadvyga, kuri gyveno Vilniuje ir 50 metų
dirbo muziejuje. Tikėjausi, kad ji tvarkys, prižiūrės. Bet prieš
ketverius metus sesuo mirė, nuskamba liūdna gaida vienišos senolės
balse.
A.Marcinkienės sodybą ir galeriją galutinai nusiaubė
plėšikai, kurie išnešė nemažai vertingų daiktų, dar sykį suliepsnojo
galerijos pastogė.
Siuvinėja ir mezga
Likusi viena 85-erių metų senolė nebeketina atstatyti
galerijos. Tam nebeturi nei sveikatos, nei pinigų. A.Marcinkienė,
vaikščiodama po ugnies nusiaubtą galeriją, vardija čia stovėjusius
prieškarinius daiktus: baldus, įvairius rakandus, meno dirbinius.
Vieniša moteris aplūžusioje trobelėje daug skaito, siuvinėja, mezga.
Ypač ji džiaugiasi laikraščiu XXI amžius, kurį prenumeruoja.
Pastaruoju metu Marcinkų sodyboje lankėsi Kauno
M.K.Čiurlionio dailės muziejaus darbuotojai, kurie apžiūrėjo tautodailininkės
rankų darbo kilimėlius ir per 100 darbų atrinko į parodą. A.Marcinkienė
sako, kad vienas jos siuvinėtas kilimas puošia Kultūros ministerijos
sieną, kitą didelį kilimą ji padovanojo Tautodailininkų sąjungos
pirmininkui Rimui Zinkevičiui.
Vieniša močiutė puoselėja mintį, kad ateityje
galeriją vis dėlto atstatys jos vaikaičiai.
Daumantiškis,
Ukmergės rajonas
Autorės nuotrauka
© 2007 XXI amžius
|