Turtingi savo ištverme

Bronius VERTELKA

Savo namų aplinkos grožį Edmundas ir Onutė Kazbarai kuria patys

Raseinių seniūnas Jonas Elzbergas pasiūlė aplankyti Onutės ir Edmundo Kazbarų sodybą, kuri šiemet rajone tarp privačių valdų pripažinta gražiausiai tvarkoma. Netrukus seniūno vairuojamas automobilis stabtelėjo ties vaikų gydytojos ir veterinarijos gydytojo namais. Ilgėliau pabendravus su jų šeimininkais, iš čia nebesinorėjo net išeiti.

Pats daug dirbo

Kazbarai turėjo neblogą butą daugiaaukštyje. Gavę sklypą statytis, nutarė jį perleisti sūnui Sauliui. Jo uošviai pažadėjo duoti statybinių medžiagų. Pastačius sienas ir ėmus įrenginėti namą, Lietuvoje prasidėjo permainos. Jaunieji Kazbarai, gyvenę Kaune, pareiškė, jog neturės ką veikti Raseiniuose. Norėjo pastatą parduoti, tačiau to, ką į jį investavo, nebebūtų atgavę. Gaila buvo ir įdėto darbo. Todėl vyresnieji Kazbarai nutarė namą pasilikti sau. Taip įsitaisė bėdą. Edmundui nebuvo iš ko samdyti statybininkų, todėl pačiam daug ko imtis. Pats susidėjo juodgrindes, parketą, suklijavo plyteles.

Iš pradžių užsėjo žolę

Onutė augo kaime, mažoje pirtelėje plūkta asla, kurioje tilpo dvi lovos, staliukas ir krosnis. Per karą viskas sudegė. Tokioje aplinkoje užaugusiai moteriai žemė buvo artima.

Naujakuriai kiemą iš pradžių užsėjo žole. Ta vieta buvo pelkėta ir labai akmenuota. Teko nemažai prakaito išlieti ir sumaniai tvarkytis. Daržus paslėpė už gluosnių tvorelės. Ne iš karto viskas sužaliavo, todėl iš Olandijos atkeliavusius sodinukus ne sykį turėjo atsodinti. Bandė auginti vietinius gluosnius, bet nepavyko. Edmundas pats pavėsinę pasistatė. Aplinką papuošė keli tautodailininko Ričardo Ramanausko drožti darbai.

Nesamdė aplinkos tvarkymo specialisto

Tinkamai prižiūrėti 24 arus žemės nėra lengva. Čia daug darbų. Onutė žoliapjovę birbina, o kur ja sunku prieiti, Edmundas dalgiu pasidarbuoja. Rūtos buvo pirmosios gėlės, atkeliavusios iš Onutės mamos darželio.

Kazbarai patys planuoja aplinką. Šulinių, kurių kažkodėl čia atsirado ne vienas, dangčiai sumaniai paslėpti. Pasodinta gudobelių gyvatvorė. Jurginai irgi Onutės mamos užveisti – jie nepūva ir nebijo šalčio. Yra įvairiausių rūšių medelių. Ir grybų nereikia keliauti toli į mišką. Jie dygsta kieme, po pačių sodintais berželiais. Onutės svajonė – įsigyti dar penkis retų spygliuočių sodinukus. Tuo tarpu Edmundas norėtų įsivesti vandentiekį.

Patinka būti bitininku

Edmundas dirba Maisto ir veterinarijos tarnybos Raseinių padalinyje. Bet jis žinomas ir kaip bitininkas. Keletas bičių avilių stovi kieme. Kažkada Edmundo mama kaime laikė bičių. Sūnus padėdavo jai kopinėti medų. Jau tada įprato nebijoti bičių. Vieną avilį jam dovanojo draugas. Dabar jų turi keturiasdešimt. Laiko žmonos tėviškėje, už 25 km nuo Raseinių. Ten aplinka dar neužteršta chemikalais.

Kopinėdamas medų, Edmundas juo pavaišina ir kaimynus. Apie bites plačiau sužinojo dirbdamas veterinarijos gydytoju, skaitė tam skirtą literatūrą. Šie metai buvo palankūs bitininkams. Vidutiniškai iš vieno avilio surinko po 30 kg medaus.

Investuotos lėšos grįš negreit

Sūnus Saulius, turintis verslą Kaune, atvežė tėvams šinšilų. Dabar Kazbarai augina per šimtą švelniavilnių. Patelė daugiausia atveda keturis jauniklius. Gal po poros metų ir pelnas bus. Daugoka į jas įdėta lėšų: įsigyti metalo narveliai, pirkta pašarų. Gaila būtų viską prarasti, todėl kol kas šinšilų neatsisakys. Šinšilų auginimas Kazbarams – ne verslas, bet pomėgis.

Augino trynukus

Kazbarai užaugino sūnus trynukus. Dabar vienas jų – verslininkas, gyvena Kaune, kiti du uždarbiauja Anglijoje.

Netrukus Kazbarai švęs 40 metų vedybinio gyvenimo sukaktį. Susipažino Kaune, būdami studentai, Veterinarijos akademijoje šokiuose. Linksmi buvo tie studentiški metai: nė vienas iš studentų nemirė badu, nebuvo pavydo, be to, daugumos ir bėdos buvo panašios. Onutė gyveno pas savo tetą. Trys merginos atskirame kambarėlyje. Kai kėlė vestuves, Edmundas dirbo kaime, o Onutė dar studijavo. Iki vedybų jiedu draugavo trejus metus.

Nebuvo partietis

Edmundo tėvas buvo kalintas sovietinės valdžios, todėl Edmundo net nekalbino stoti į partiją. Kadangi Onutės irgi neprišnekino tapti komjaunuole, jos nepriėmė netgi į kulinarijos mokyklą. Tik po metų raseiniškė sugebėjo įstoti į Kauno medicinos institutą.

Kazbarų trynukai turėjo polinkį menui, todėl visi jie baigė Raseinių muzikos mokyklą. Sūnūs krikštą gavo ir Pirmąją Komuniją priėmė iš Žalpių klebono kun. Juozapo Razmanto, Onutės giminaičio.

Raseiniai

Autoriaus nuotrauka

© 2007 „XXI amžius“