„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2007 m. kovo 30 d., Nr. 2 (21)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Pagarbos tautos istorijai Mokytoja

Laima MACYTĖ

80-mečio proga Aleksandrą
Skačkauskaitę-Kuodzevičienę
sveikina vaikaitis doktorantas Tomas

Aleksandra Skačkauskaitė-Kuodzevičienė gimė 1926 metais Birjagalos kaime (Pakruojo r.). Politinė kalinė ir tremtinė, apdovanota „Už nuopelnus Lietuvai“ ordino medaliu, Radviliškio savivaldybės tarybos 2003 metais įsteigtu apdovanojimu „Gerumo angelo“ statulėle. Ji turbūt vienintelė mieste, kuri nepavargdama rūpinasi, kad vasarą nevystų gėlės ant tautos gynėjų – savanorių, partizanų – kapų, kovas ženklinančiose paminklinėse vietose.

Gyvenimas – kaip akimirka

„Mano mama Salomėja Poškaitė gimė ir augo Alksniupių kaime. Buvo pasiturinčio ūkininko duktė. Anksti pažino našlaitės dalią. Tėvas mirė, kai jai tebuvo treji metukai, o mamą į amžinybę palydėjo būdama keturiolikos. Ištekėjo už Klemenso Skačkausko. Trys mamos seserys išvažiavo į Ameriką. Ekonominės reformos, bankų griūtys vertė suktis Salomėją ir Klemensą Skačkauskus. Užaugome penki vaikai: Klemensas (vienintelis liko Lietuvoje per trėmimą), Aleksandra, Jonas (žuvo 1948 metais), Petras, Emilija. Tėtį palaidojome 1946 metais. 1948-ųjų vasarį žuvo brolis Jonas. Tų pačių metų gegužės 22 dieną išvežė mus visus į Krasnojarsko kraštą, Partizansko rajoną.

Dirbome miško pramonės ūkyje. Su drauge Genute po penkių dienų nusprendėme bėgti. Pasiekėme Krasnojarską, tačiau geležinkelio stotyje mus sulaikė milicija. Dokumentų neturėjome. Milicininkas paaiškino, kad už tokių „pabėgėlių“ sulaikymą jam mokės gerus pinigus. Kadangi gerai kalbėjau rusiškai, bendrauti buvo nesunku. Už mėginimą pabėgti gavau trejus metus lagerio. Palyginus su kitais, kaip sakė viršininkai, – „dietskij srok“ („vaikiškas terminas“). Tačiau ir po trijų mėnesių galėjai kojas pakratyti. Atlikusi bausmę, vėl grįžau į Partizansko rajoną. Paskui pramokau siūti, galėjau lengviau gyventi. 1960 metais su vyru Vladu, sūnumi Zenonu, dukterimi Milda grįžau į Alksniupius. Dar visi esame gyvi. Susitinkame, bendraujame. Dabar aš čia, Radviliškyje, sūnus Zenonas su šeima – Vilniuje, duktė Milda – irgi su šeima – Alksniupiuose.“

Gerumo šviesa

Bendraudamas su A.Skačkauskaite-Kuodzevičiene, negali nepastebėti nuostabaus charakterio bruožo – pirmiausia pastebėti kito žmogaus gerumą, kilnumą. Paklausiau, iš kur ta nuostabi širdies šviesos pajautimo galia.

„Mama buvo uoli katalikė! Ji – namų siela, – sakė Aleksandra. – Dešimt metų praleido Krasnojarsko krašte. Palaidojome 1996 metais Alksniupių kapeliuose, šalia vyro. 102 metų sulaukė. Atsisveikino su mama politiniai kaliniai ir tremtiniai, šauliai. Karstą papuošė Lietuvos vėliava. Buvo giesmininkė, dainininkė. Ir mes traukiame. Sūnus ir duktė irgi dainuoja, visur jų pilna.

O dėl tų darbų – juk negali kitaip! Taip turi būti, taip ir darai. Amalijos kryžkelė, kur buvo sužeistas brolis Jonas, paminklinės atminimo vietos Radviliškyje, karių savanorių kapai senosiose miesto kapinėse, net kitų užmirštas kapelis turi būti papuoštas gėlėmis. Kaip žuvusio dvidešimtmečio kareivėlio kapas nebus papuoštas rūtomis? Šiemet vėl sodinsiu raudonas petunijas… Šalia – Izidoriaus Pucevičiaus-Radvilos (1901-1945), Lietuvos armijos kapitono, 1941 metų sukilimo Daugyvenės krašte organizatoriaus, „Žaliosios“ rinktinės įkūrėjo ir vado uošvių Gylių kapas. Čia palaidoti ir kapitono žmonos brolis su žmona, Kazimieras ir Julija Gyliai, partizanai. Atvažiavusi iš Vilniaus kapitono duktė doc. Gražina Palionienė visada aplanko seneliukų kapus. Tik paminklą vandalai nugriovė…

Noriu papasakoti vieną mažytį stebuklą. Buvau Sidabravo miestelyje. Žmonės kalbėjo, kad tuoj laidos Žilėnienę. Man ta pavardė nieko nesakė. Pasirodo, kad laidoja mano vaikystės draugę Skipitytę. Tuo pačiu traukiniu mus vežė į Sibirą, tik paskui išsiskyrėme. Koks mažas Dievo stebuklas! Jos sūnus Gintaras Žilėnas – ūkininkas, nuostabus žmogus, remiantis visas kilnias akcijas, vykstančias rajone, apdovanotas „Gerumo angelo“ statulėle.“

Prisiminti ir priminti

Senolė papasakojo ir apie savo brolį partizaną: „Mačiau savo brolelį Joną Skačkauską-Jaunutį (1928-1948), mirusį Šeduvos NKVD būstinėje (dabar ten policija įsikūrusi). Drąsi buvau. Kai Vilaitis pasakė, kad sužeistą prie Amalijos kryžkelės nuvežė į Šeduvą, nulėkiau kitą dieną jo pamatyti. Radau NKVD būstinėje sėdintį ant cementinių grindų, atremtą į sieną, nebegyvą. Buvo su languotomis milo kelnėmis, švarkeliu, be batų (matyt, nuauti), galvą į šoną pasukęs, viduriai sušaudyti. Prisimenu tą vaizdą...

Į gatvę Jono lavono neišmetė. Mergaitė sakė, kad laikė porą dienų, o paskui išvežė į žydų kapines ir užkasė. Niekas nesužinojo, kas yra šis partizanas, nes kankinamas tylėjo, prašėsi kunigo. Žiemos metu (buvo vasario mėnuo) lengvai suradau kapavietę, nes tvirtai tikėjau, kad tai brolio kapas. Tačiau grįžusi iš tremties po dvylikos metų, tos vietos neberadau. Perlaidojant ten rastos septynios kaukolės...“

Viltis

A.Skačkauskaitė-Kuodzevičienė neseniai šventė savo jubiliejų, kurį kalbantis irgi prisiminė: „Gražiai mane pagerbė vaikai 80-mečio proga sūnaus Zenono namuose Vilniuje. Susirinko giminė. Malonu, kad šventėje dalyvavo kpt. I.Puzevičiaus-Radvilos duktė doc. G.Palionienė, su kuria sieja artimi giminystės ir draugystės ryšiai. Turiu septynis „vyrus“: sūnų, žentą, penkis vaikaičius. Gaila, vaikaitės neturiu. Negaliu nesidžiaugti, kad šventėje ant stalo nebuvo „jokio butelio“. Baisiausia rykštė – girtuoklystė. Gražiai viena giminaitė pasakė: „Už pragertą Lietuvą aš negeriu“. Dabar vienintelis troškimas, kad vaikaičiai gražiai gyventų, sukurtų katalikiškas šeimas, negertų, mylėtų Lietuvą, darbą, pareigą. Ne milijonų jiems linkiu, o doro, teisingo gyvenimo.

...Prastai, kad ta lūžusi ranka nekaip sugijo. Nepanešu vandens kibiro kaire ranka. Tai užsikabinu prie alkūnės kibirėlį ir sakau: „Rankele, nešk...“. Dabar gerai. Namuose šilta, šviesu. Dienomis mezgu tamsių, vakarais – šviesių spalvų kojines ,,Caritas“ organizacijai. Jau trisdešimt porų turiu. Pavasarį reikės į darželį prie namo skubėti. Sodinti, auginti gėles. Ne pinigui, o mirusiųjų prisiminimui“.

Žvali, nedidukė baltaplaukė vėl skubės savo suprastos, motinos išugdytos pareigos takeliais. Gerumas nematomas žydi. Tačiau kas iš jaunųjų radviliškiečių palydės „pagarbos tautos istorija Mokytoją“ pareigos keliu, padės papuošti nežinomo Lietuvos savanorio, partizano kapą gėlėmis? A.Skačkauskaitė-Kuodzevičienė taip mėgsta Lietuvos trispalvę primenančių spalvų gėles. Tikime, kad jaunieji skautai, šauliai, kitų organizacijų nariai ją palydės, o ji bus tik jų Mokytoja.

Radviliškis

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija