Nereali visuomenė ir valstybė
Pranciška Regina LIUBERTAITĖ
Žodis nerealus labai dažnas tarp jaunimo. Beje,
jaunimas kartais pagauna esmę, tokiais žodžiais išreikšdamas savo
mintis ir nuotaikas. Kaip tik minėtas žodis šiuo metu padeda tą
esmę išryškinti.
Iš tikrųjų, atrodytų, gyvename nerealioje visuomenėje
ir valstybėje, nes iš menko lygio (turinio požiūriu) žurnalų nuotraukų
žvelgia tik jauni masažų ir makiažų išpuoselėti veidai, žvilgsnį
glosto išmankštintos ar dietų išlieknintos figūros, o tekstai apsiriboja
drabužių ir papuošalų aprašinėjimu. Jeigu veidas ne jaunas, jis
arba taip iki koktumo išdailinamas, kad atrodytų jaunas, arba dedama
jaunystės laikų nuotrauka. Visa tai primena karikatūrą, tik kiek
kitokia prasme čia persistengta. Tai verčia abejoti žurnalų leidėjų
ne tik intelektu, bet ir kompetencija ir įtarti, kad jie banaliai
suvokia tikrovę. Iš žurnalistų tik ir girdi, kad leidinių savininkai
neima straipsnių apie senus ar pagyvenusius žmones, nes jie, žurnalų
savininkų asmeniniu sprendimu, yra už gyvenimo ribų, lyg kokiose
paraštėse. Iš tikrųjų rodomas ne realus, o išgražintas, išpuoselėtas,
išmankštintas gyvenimas. Lyg tie, kuriuos mankština arba kurie kitus
mankština, niekada gyvenime nesusimąstytų, kad bus seni. Tai lig
šiol, mano manymu, didžiausias pagyvenusio žmogaus teisių pažeidimas
ir lygių galimybių apribojimas, kurį Lietuvoje būtų galima įrašyti
į kokią nors negirdėtą rekordų knygą.
Prie ko priveda toks iš aukšto poligrafinio lygio
žurnalų puslapių į mus žvelgiančio gyvenimo dailinimas? Jau nekalbu
apie tai, kad tokia padėtis jaunimą skatina nekultūringai elgtis
su vyresniais žmonėmis. Be to, pavyzdys užkrečiamas ir tas užkratas
plinta į kitas sritis: nusikaltėliai tapo autoritetais, susikompromitavę
valdininkai nuo visuomenės dangstomi politikų gražbylystėmis, dailinamas
jų moralinis veidas, slepiami nusikaltimai ir korupcija. Kuriama
neabejotinai tuščia, iš paviršiaus graži išorė, stengiamasi ją,
taip nušlifuotą, įtvirtinti viešajame gyvenime. Tik iškilus į paviršių
visai tiesai aiškėja, kad dažno išgražinto vadinamojo elito atstovo
visiškai tuščias vidus, likęs tik noras būti žinomam, garsiam bet
kokia kaina ir bet kokia kaina būti dėmesio centre. Taigi nebūk
protingas, bet būk gražus netiesiogiai rėkte rėkia žurnaliūkščiai.
Ar toli eisime taip aukštindami grožį, bet pamindami išmintį ir
protą?
Piktnaudžiaujant pilietinės visuomenės sąvoka,
kuriamas žmogaus plačių teisių poreikis ir būtinumas be jokios atsakomybės.
Tas ryšku daugelyje sričių. Apsiribokime viešu elgesiu, pirmiausia
keliuose. Kartais atrodo, kad visos Lietuvos miestelių gyventojai
išėjo į gatvių važiuojamąją dalį savęs pademonstruoti ar tiesiog
siekia būti suvažinėti. Nors čia pat šaligatvis, bet eina ir dar
vedasi mažą vaiką gatve, kuria važiuoja mašinos. Ir tai ne kokiame
nors viename miestelyje. Girdi, dabar laisvė. Laisvė išgėrus sėsti
už vairo ir suvažinėti pėsčiuosius, kurie su ta pačia laisve išėjo
į gatves ir net po perspėjimo signalo nesitraukia į kelkraštį. Laisvė
moteriai eiti gatve su cigarete rankoje, nors visas pasaulis jau
atsisako ir svaigalų, ir rūkalų, o rūkančios gatvėje moterys normalioje
visuomenėje įvardijamos prostitutėmis. Laisvė nedirbti, gyventi
iš pašalpų, kai tuo metu dirbantys ir vaikus auginantys žmonės sunkiai
suduria galą su galu, bet, būdami blaivūs, pašalpų negauna. Laisvė,
laisvė, laisvė
jau iki koktumo be jokios atsakomybės, nesusimąsčius
apie padarinius ar atsitinkančius skaudžius, nepataisomus ir nesugrąžinamus
įvykius.
Toks būvis veda į visišką išsigimimą. Sakoma,
kad žuvis pūva nuo galvos. Iš tiesų šis posakis teisingas, juk tos
išgražintos, išpuoselėtos kalbančios galvos nieko nedaro, tik rūpinasi
savo įvaizdžiu ir kaip išlikti valdžioje dar vieną kadenciją, kaip
būti gražiam ar gražiai, kad patektų į žurnalą ir visi pastebėtų,
įsimintų, per rinkimus balsuotų. Kam tokia atgrasi laisvė reikalinga
ir prie ko ji veda? Akivaizdu, kad pačios primityviausios anarchijos
link. Ir ne tik anarchijos, bet ir apatijos, sąstingio, nenoro nei
galvoti, nei ką nors reikšminga padaryti. Kam reikia naujovių, kam
reikia darbo visuomenės labui, jeigu už nebūtus nuopelnus tokį visuomenės
veikėją rodo per televiziją, su juo kalbasi, jį filmuoja, demonstruoja
visais įmanomais būdais. Taip patenkinama savimeilė, kuri apsigaubia
savimyla. Žmogus pats užsiliūliuoja, pasikelia į aukštumas, o aplinkui
toliau klesti nežabota anarchija ir savivalė.
Mūsų valstybėje aiškiai akcentuojama amžiaus riba,
už kurios kiekvienas vyresnio amžiaus sulaukęs tarsi nebelaikomas
žmogumi. Ir ta riba kartais būna 35, kartais 40 metų. Ypač keista,
kai šitaip elgiamasi su kūrybingu žmogumi, kuriam kūrybinė veikla
yra jo gyvenimo dalis arba net gyvenimo būdas. Gauna toks vidutinio
amžiaus žmogus kvietimą dalyvauti konkurse ar kokiame nors kūrybiniame
projekte, o kvietime nurodyta, kad paraiškas gali siųsti asmenys
iki 40 metų. Kam tada kokiam penkiasdešimtmečiui ar vyresniam tą
paraišką ir siųsti, jeigu joje ryškiai užbrėžta amžiaus riba? Tai
turbūt negirdėti pasaulyje dalykai, primenantys katės ir pelės žaidimą:
mes tave kviečiame, bet, matai, tu konkurse negali dalyvauti
dėl
amžiaus. Tik kas gali nustatyti tą amžiaus ribą, kada žmogus jau
nebeturi teisės kurti? Ar taip yra kur normaliame pasaulyje?
Kas gali žmogui uždrausti ar sulaikyti jo kūrybos
galimybes?! Iš šalies žiūrint, tiesiog juokinga ir kvaila dėl tokio
dirbtinio draudimo. Nežinau nei tokios institucijos, nei tokio barjero,
kuriuo būtų galima įteisinti uždrausti kurti. Juk kūryba ne koks
savęs prievartavimo aktas, o Dievo dovana, kuri vienam duota, o
kitam visiškai neskirta. Dažniausiai toks be talento yra tik pagiežingas
rėksnys, kuriam svarbu būti pastebėtam ir garsiam bet kokia kaina,
nors yra tik vidutinis amatininkas su savo pusgaminio reklama. Tokio
nei išliekamoji, nei meninė vertė nejaudina. Tad ir matome visur
tik vidutinybės siautėjimą: politikoje, kultūroje, mene ir apskritai
Lietuvos gyvenime, kuris anarchijos stumiamas į sunkiai suvokiamą
ir numanomą dugną, nes nebėra idėjų, nebėra noro, nebėra kūrybinės
ugnies, tik alsus troškulys bet kokia kaina pasistatyti sau išorės
blizgesio šlovės paminklą. Nerealų, bet tokį stabilų, žvelgiantį
į visuomenę iš pigaus skonio žurnalo viršelio iki koktumo nudailintu,
nenatūraliu veidu, atspindinčiu bedvasę tuštybę.
© 2007 XXI amžius
|