„Esu laimingas, kad padariau tai, ką galėjau padaryti“

Prie Kosto Janulaičio rūpesčiu atstatyto Nepriklausomybės paminklo valstybinių ir kitų švenčių progomis vilkaviškiečiai padeda gėlių

Kuklus, smulkutis, visada skubrus Kostas Janulaitis, daugelį metų sąžiningai dirbęs žemės ūkyje ir mokykloje, vilkaviškiečiams tapo žinomas nuo pat Atgimimo pradžios. Jo drąsūs ir svarūs žodžiai įvairiuose susibūrimuose, rajono valdžios kabinetuose ir ryžtingi darbai leido įgyvendinti tai, kas galėjo nusikelti į tolimesnę ateitį arba visai išblėsti. K.Janulaitis Atgimimo priešaury pradėjo rūpintis, kad būtų atstatytas paminklas ir įvardyti tikrieji trijų Vilkaviškio kunigų (Justino Dabrilos, Vaclovo Balsio ir Jono Petrikos) Budavonės miškelyje žudikai, kad būtų įamžintas „Tauro“ apygardos partizanų kapeliono kun. Justino Lelešiaus atminimas, kad iškiltų paminklai stalinizmo aukoms atminti, tremtiniams, partizanų žūties vietose. Pirmajame Sąjūdžio mitinge K.Janulaičio iškelta idėja pastatyti Vilkaviškyje paminklą tautos patriarchui Jonui Basanavičiui sulaukė palaikymo, ir dabar centrinę miesto aikštę puošia skultoriaus A.Žukausko sukurtas monumentas. K.Janulaičio apsukrumo ir didelio rūpesčio dėka Vilkaviškyje buvo atstatytas Nepriklausomybės paminklas. Lietuvos laisvei reikšmingomis 1991 metų sausio dienomis jis organizavo vilkaviškiečius budėti Vilniuje prie Parlamento ir kt.

Būtų galima vardyti daugybę šio žmogaus dorybių, bet atsiradus puikiai progai – prisidėdami prie artimiausių jo draugų sveikinimo garbingo 80-mečio proga – paklauskime, kaip jis jaučiasi dabar, kaip vertina praeitą laiką.

Pašnekovas prisipažino visą gyvenimą esąs „lengvų kojų“, bet va atmintis – jau ne kaip jaunuolio – pamiršta datas, maišo vardus, pavardes. K.Janulaitį jaudina ir nuostabą kelia tai, kaip žmonės netausoja savo gyvenimo, sveikatos girtaudami, neatsakingai vairuodami mašinas.

Jis nenusiteikęs seniokiškai įkyrauti kalbomis apie padorumo, pagarbos suaugusiesiems, ypač mokytojams, stoką. Prisipažįsta, kad sunkiai pripranta prie dabartinio jaunimo mąstysenos ir kai kurių dalykų vertinimo, nes į savus pamokymus sulaukia atsako: „Tėvuk, ne tie laikai kaip prieš šešiasdešimt metų“.

Tai kas buvo prieš tuos šešiasdešimt metų?

Nieko ypatinga, tačiau tėvai mokė vaikus gerbti mokytoją ir savo elgesiu nedaryti gėdos, nes žmonių nuomonė apie jų vaikus buvo labai svarbi ir vertinama.

Niekada nepagalvojau, jog tiek metų sulauksiu. Ryte atsikėlęs išeinu į gatvę, norisi ne eiti, o bėgti. Bet negražu, dar žmonės pagalvos, kad senis visai kvailioja.

Sakot, kad jaunimas dabar nieko nepaiso. Ar jūs jauni buvote labai drausmingi ir pavyzdingi?

Ne. Bet mano laikų jaunimas, ypač kaimo, kitaip laiką leisdavo, visokių nepiktų pajuokavimų prisigalvodavo.

Jūs esate žinomas kaip kruopštus, darbštus, tikslus žmogus. Iš kur tie jūsų bruožai?

Ne visai toks esu. Galėjau parašyti atsiminimus ar apysaką, nes jaunas mėgau rašinėti, bet neturiu kantrybės, labiau mėgstu praktišką darbą.

Tai todėl ant savo pečių prisiėmėte nešti Sąjūdžio, Atgimimo laiko rūpesčius?

Gyvenimas privertė. Matot, aš nepakenčiu neteisybės. Gal tai paveldėjau iš tėvų, net daugiau iš savo mamytės. Ji buvo labai gera. Kai po karo buvo baisus badas, visi vargšai žinojo kelią pas Janulaičius – paskutiniu kąsniu pasidalydavo.

Tai todėl, kad rūpėjo tiesa, ėmėtės rinkti duomenis, viešinote ir atkūrėte trijų kunigų tragedijos Budavonėje įamžinimo vietą?

Kai prieš Atgimimą iš apylinkės istoriją rinkusių žmonių išgirdau pasakojimų, jog pirmą karo dieną užėję vokiečiai nužudė kunigus, tokios neteisybės negalėjau nutylėti. Gimiau, augau Starkų kaime, netoli Našiškių, iš kur buvo kilęs nukankintas kun. J.Dabrila, todėl buvo žinoma tikroji istorija. Apklausęs daug ką apie nužudymą žinojusius Bartninkų krašto žmones, parengiau straipsnį rajono laikraščiui, nurodžiau, kad toliau bus renkamos žinios. Įsikišo prokuratūra, po žmonių apklausų buvo pripažinta tiesa, todėl jau niekas negalėjo sutrukdyti ant atstatomo paminklo užrašyti žodžius „bolševikų nukankinti“.

Kartu su pirmaisiais Sąjūdžio mitingais jums kilo naujų idėjų...

Mane žeidė neteisybė, buvo nepriimtina, kad tautines vėliavas ėmė kelti tie, kurie sovietiniais metais vartė kryžius, kad mitinguose per daug tuščiažodžiaujama. Ilgai mąsčiau, kaip įamžinti tai, kas brangiausia, todėl Sąjūdžio pirmojo mitingo metu pasiūliau Vilkaviškyje pastatyti paminklą tautos patriarchui J.Basanavičiui. Bet net nedrįsau pagalvoti, kad jis galėtų iškilti centrinėje aikštėje.

Ir nuo tada pradėjote rinkti aukas paminklui?

Tada buvo svarbu ne tai, kiek duos, bet tai, kad žmonės užsidegė idėja, jog reikia statyti paminklą.

Rodos, buvo nemažai diskusijų dėl vietos.

Vienu didžiausių Sąjūdžio laimėjimų laikau tai, kad paminklas J.Basanavičiui iškilo miesto centre. Juk jau buvo numatyta čia pastatyti paminklą Lietuvos valstiečiams streikininkams.

Bet ir dėl J.Basanavičiaus paminklo buvo sunkumų?

Taip, buvo sutarta su skulptorium Rimantu Dauginčiu, bet jis žuvo tragiškai – susidegino. Toliau paminklo statyba įstrigo, nes vis nepavyko iš Ukrainos pargabenti akmens. O čia dar ir pinigai keitėsi.

Kaip žinia, suspėjote juos, dar nenuvertėjusius, tinkamai panaudoti.

Jei ką sugalvoju, nemėgstu ilgai svarstyti, kitus siuntinėti – imu ir įgyvendinu. Pačiu palankiausiu metu Vilkaviškyje prie senosios bažnyčios atstatėme Nepriklausomybės paminklą. Maždaug tuo pačiu laiku pavyko sutvarkyti Mažučių koplytėlės teritoriją, pastatyti paminklinį akmenį greta esančioje poetės Juzės Augustaitytės-Vaičiūnienės tėviškės vietoje.

Jei visgi imtumėtės rašyti atsiminimus, kokiomis mintimis ir apie ką pirmiausia pasidalytumėte?

Manau, jog iš metų, kurie duoti žmogui gyventi žemėje, reikia išskirti tuos, kada iš tikro gyvenai. Aš gyvenau labai mažai, nes būsena tokia, kad daugiausia tik buvau: vis eini, bėgi, nesustoji. Ir kiek dabar tokių „bėgančių“! Juk mažai kas susimąsto apie mirtį – tą mintį vis stumia šalin. Aš mąstau, jog mirtį reikia „prisijaukinti“ per visą gyvenimą. Juk žmogaus gyvenimas – tik mirksnis, kaip kometos švystelėjimas. Suprasdami savo laikinumą, turime gyventi kultūringai, padėdami kitiems žmonėms. Tai tokia ta mano filosofija.

Kuriuos bendražygius, bendraminčius prisimintumėte?

Šalia buvo daug žmonių, bet jie išsiskirstė. Štai Alfonsas Pumeris be jokio atlyginimo rūpinosi įamžinti pokario istoriją, partizanus, iš užmaršties prikėlė daug vardų. Nuo Sąjūdžio pradžios paminklų, kryžių atstatymu rūpinosi tuometis Vištyčio klebonas kun. Kazys Montvila. Panašūs dalykai rūpėjo Kęstučiui Braziui, Vitaliui Saverinui, Kęstučiui Dambravai, Pijui Kilikevičiui, Juozui Žaliabaršiui, Henrikai ir Gediminui Almonaičiams, Leonui Čeplevičiui ir daugeliui kitų. Dabar gėriuosi muziejininkės Aušros Mickevičienės, Tremtinių sąjungos skyriaus pirmininkės Dalijos Karkienės entuziazmu ir darbais.

Ar jums nenuobodu gyventi, kai neužsiimate aktyvia veikla?

Tikrai ne. Daug skaitau, aplankau senus bičiulius. Be to, aštuoneri metai, kai namuose slaugome kelintą insultą patyrusią mano seserį.

Ar yra dalykų, kuriems padaryti pritrūko laiko, jėgų ar bendraminčių?

Atrodo, viską padariau, ką norėjau padaryti. Tik dabar gal kai ką kitaip daryčiau. Džiaugiuosi, kad tuo laiku susigriebiau statyti paminklus ir nekreipiau dėmesio į kritikuojančius. Manau, kad iš visų savo aštuoniasdešimties metų tą Atgimimo dešimtmetį tikrai gyvenau.

Jūs daug galite papasakoti apie istorija tapusius dar nesenus istorinius įvykius, žmones. Bet kodėl kuklinatės plačiau pasakoti apie savo, kaip Sąjūdžio veikėjo, veiklą?

Aš niekada nevadovavau Sąjūdžiui. Buvo taip, kad mane norėjo iš tos veiklos išmesti. Maniau ir manau taip: jei žmonės pyksta – sveikatą sau gadinasi. Aš niekada nepykstu, tik esu tiesus žmogus. Man nėra svarbu, ar bus istorijoje paminėta Kosto Janulaičio pavardė. Esu laimingas, kad padariau tai, ką užsibrėžiau ir galėjau padaryti. Už tai, kad galėjau pasinerti į veiklą, esu dėkingas visada moraliai palaikiusiai žmonai Aldonai. Džiaugiuosi, kad vienas antrą suprasdami šeimoje nugyvenome 52-ejus metus, užauginome tris vaikus, sulaukėme aštuonių vaikaičių.

Kalbėjosi Birutė NENĖNIENĖ

Vilkaviškis

Autorės nuotrauka

© 2007 „XXI amžius“