„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2008 m. vasario 29 d., Nr. 1 (25)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Su Bažnyčia siejamas gyvenimas

Inesė Ratnikaitė

Marcijana Žigulytė prie gėlių
vazonų, skirtų puošti bažnyčioms.
Šeimininkaujant pas klebonus
tokius vazonus tekdavo vežti autobusu
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Viename sekmadienio pamoksle Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis kalbėjo apie žvaigždes, kurias stebime nuo žemės, bei spindinčius žiburėlius, matomus žvelgiant iš dangaus į žemę. Šie spindintys žiburėliai – tai tyliai gerumą aplink save skleidžiantys žmonės. Žmonės, kurių dažnai nepastebim, bet kurių dėka nudirbami patys didžiausi meilės darbai.

Sparčiai nykstantis pašaukimas

Apie Marcijaną Žigulytę rašyti paskatino tiek pasiaukojantis gyvenimo kelias, paprastumu išsiskirianti asmenybė, tiek faktas, kad klebonų šeimininkių pašaukimas sparčiai nyksta. Skaistgiryje gėlių pilname kambaryje garbingiausioje vietoje akį traukė popiežiaus Benedikto XVI ypatingasis apaštalinis palaiminimas. Aštuoniasdešimtmetį atšventusi Marcijana Žigulytė sako, kad viskas įvyko netikėtai: kaip sapnas atrodo palaiminimo įteikimas, gėlės, sveikinimai pilnutėlėje Skaistgirio bažnyčioje. Šv. Mišias aukojo trys kunigai: Skaistgirio klebonas Jordanas Urbonas bei du svečiai, kuriems Marcijana savo laiku šeimininkavo – palaiminimą atvežęs Telšių vyskupijos generalinis vikaras, prelatas Juozas Šiurys bei Sidabravo parapijos klebonas Remigijus Katilius.

Visas Marcijanos Žigulytės gyvenimas susietas su Bažnyčia. Kitaip nenorėjo ir negalėjo – nuo mažens kiekvieną sekmadienį, švenčių bei atlaidų dienomis du kilometrus bėgdavo į šv. Mišias: „Ar snigo, ar lijo, visada į bažnyčią. Kad ir tėvai namuose pasilikdavo, kaliošėlius užsimovei ir traukdavai...“ Prisimena ir Nepriklausomos Lietuvos laikus, kai džiaugėsi vikaro kun. Jono Pranio tikybos pamokomis. Po karo tikyba nebebuvo dėstoma, tačiau ryšys su bažnyčia nenutrūko. Į bažnyčią eidavo knygų skolintis. Kartą per piešimo pamoką nupiešė bažnyčią, o išbarta prisipažino, kad bendrauja su kunigais. Ar nebijojo? „Nulenkus galvą pabūdavau ir būdavo gerai“, – šypsosi pašnekovė. Jaunystėje netraukdavo nei šokiai, nei kinas. Eidavo padėti pročkelei (klebonijos drabužius tvarkanti moteris – tarm.). Buvo ir kitų darbų darbelių. Vyresnės seserys ir brolis dirbo, tad tekdavo visi namų darbai, giminių vaikų priežiūra. „Dirbau ir su arkliu, – pasakoja Marcijana, – drapakavau, akėdavau, linus plūkiau. Ir linų pundelius mokėjau surišti. Taip užsidirbau pinigų suknelei“. Pročkelei pradėjus slapstytis nuo išvežimo, sutiko padirbėti vietoj jos. Po kiek laiko išėjo šeimininkė. Kun. Antanas Jurgutis paprašė trumpai pašeimininkauti, kol gaus kitą. „Trumpai“ užtruko – nuo devyniolikos iki senatvės, net 50 metų įvairiose parapijose. „Buvo tokie laikai, kad buvo labai sunku. Vandens neturėjo, šulinio nebuvo. Ploviau drabužius, o vanduo labai toli. Reikėdavo prisinešti, lyginti teko su anglimi; šaldytuvų, dujinių tais laikais nebuvo. Dabar kai pasakoju, tai visiems kaip pasaka“, – porina Marcijana.

Žemaičių Kalvarijos Kalnai

Mirus svainiui, šeimininkės vietą Skaistgiryje užleido seseriai. Darbščiai, sąžiningai, paslaugiai Marcijanai be darbo būti neteko. Pakvietė kun. Alfonsas Lukoševičius į Nemakščius, vėliau – Žemaičių Kalvariją. Čia prabėgo bene įspūdingiausi 17 metų: „Buvo kūrenami keturi pečiai. Aštuonis kibirus durpių kol prisineši, kol pelenus išneši... Daugiausia darbo – per atlaidus. Pradžioje keli kunigai atvažiuodavo. Klebonas labai nuoširdus buvo: važinėjo, visus kvietė, tai vėliau kunigų dieną pusantro šimto kunigų sulaukdavom; tikinčiųjų tiek, kad nė nosies nebandyk į bažnyčią įkišti“. Atlaidai trukdavo dvylika dienų. Kiekvienas rytas prasidėdavo šeštą valandą. Keldavosi anksti, kad suspėtų apeiti Kalvarijos Kalnus. Aštuntą jau pradėdavo ruoštis klebonijoj: „Mes trys triūsdavom: klebono sesuo, brolienė ir aš. Kol susiruoši vyniotinius, kol pasidarai. Po 60 kg žuvies nupirkdavau, reikėdavo nuskust...“ Daug darbo būdavo ir remonto metu. Reikėdavo rūpintis darbininkais. „Vyrai nulipa į apačią iš ryto, – pasakoja M. Žigulytė, – ir stebisi: ‚Šeimininke, tu jau atsikėlei?‘ – ,Vaikeliai, aš dar neatsiguliau!‘“

Mirus Žemaičių Kalvarijos klebonui, kun. Juozas Šiurys pakvietė į Sedos parapiją. Šį Dievo tarną Marcijana prisimena kaip vaikus mylintį bei labai darbštų, sunkiai dirbantį kleboną. Jam išvažiavus, M. Žigulytė iš pradžių Sedoj, vėliau Telšių mažojoje bažnytėlėje šeimininkavo kun. Algiui Genučiui. Neilgai teko džiaugtis miesto gyvenimu. Seseriai lūžo koja, teko grįžti ją pavaduoti į Skaistgirį. Čia dirbusį kun. Remigijų Katilių, dabartinį Sidabravo kleboną, Marcijana Žigulytė apibūdino dviem žodžiais: „Tikras kunigas“. Jam tarnauta iki ligos. „Galima sakyti, viską esu dirbus“, – sako senolė ir priduria, kad visi, kuriems tarnavo, buvo geri, nuoširdūs kunigai. „Kai išgirsdavau ką nors nesąmones apie kunigus kalbant, sakydavau: ‚Dieve, atleisk jiems, nes jie nežino ką daro‘“. Tad per jubiliejaus iškilmes Marcijana prašė melstis ne už ją, o už mirusius kunigus.

Nors trumpai negalime nepaminėti ir Juodeikiuose gyvenančios, meiliai pročkele vadinamos Juzefos Tomkienės, kuri sausio 26 dieną minėjo gražų 85 metų jubiliejų. Iškilmingų šv. Mišių metu klebonas kun. J. Urbonas bei parapijiečiai dėkojo senolei už ilgametę tarnystę. Pradėjusi tarnauti prieš 30 metų, kai grįžo iš Sibiro, Juzefa iki šiol šį darbą ištikimai, su malonumu dirba.

Skaistgirys, Joniškio rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija