Gyvenimas „rojuje“ iš šiaudų ir medžio…

Birutė DAUGELAVIČIENĖ

Zofija ir Vitalijus Valiukevičiai. Po tiekos nudirbtų darbų gera ir pailsėti…

Iš kairės į dešinę: tėvelis Vitalijus, sūnaus Augustino žmona Rita Baltušytė, sūnus Augustinas, jų dukra Ievutė, dukra Vitalija ir mamytė Zoselė Asmeninio archyvo nuotraukos

Vilniaus Šv. Jono Bosko bažnyčia pilnutėlė, nes Zofija ir Vitalijus Valiukevičiai – parapijos pažiba. Kun. Mykolas Petravičius pasveikino auksinę porą, nuoširdžiai padėkojo ir padovanojo dailią didžiulę lazdą. Ši auksinė pora su dukra Vitalija buvo pirmieji pagalbininkai saleziečiams kuriantis Lazdynuose. Visi sveikino, džiaugėsi šios poros laime. Juk tai didžiulė laimė! Santuokos fakelą uždega daugelis porų, bet įstengti jį nešti degantį per visą gyvenimą sugeba toli gražu ne kiekvienas.

Zakarauskų šeima gyveno Zarasų apskrities Antalieptės valsčiaus Pabaltės kaime. Šeima didelė, žemės nedaug, bet religinga, darbšti. Išaugino šešis vaikus (du maži mirė) – keturias dukras ir du sūnus.

1949 metais Zoselė atvažiavo į Vilnių. 1955 metais baigė medicinos mokyklą ir dirbo įvairiose ligoninėse ir Vilniaus universiteto medicinos fakultete medicinos sesele. Dažnai lankydamasi Šv. Mikalojaus bažnytėlėje pastebėjo savo būsimąjį…

Vitalijus taip pat kilęs iš didelės šeimos, kuri išaugino šešis sūnus (du maži mirė). Vaikai užaugo dori, darbštūs, religingi, žinantys, jog gyvenimo prasmė – darbas!

Vitalijus įstojo į Vilniaus prekybos technikumą. Baigęs gavo paskyrimą į tuo metu garsiausią „Vilniaus“ restoraną. Čia dirbdamas Maskvoje vykusiame konkurse iškovojo geriausio SSRS virėjo vardą!

Paklausiau Vitalijų, kaip jis išsirinko būtent Zoselę iš daugelio merginų. Vitalijaus žodžiais tariant, ji niekada nepaleisdavo iš rankų adatos, vąšelio ar virbalų… Todėl ir patraukė jo širdį ši kukli, dievobaiminga, be galo darbšti mergina. Kitos merginos tik plepėdavo… Todėl ir pamaniau, kad geresnės gyvenimo draugės kaip Zoselė nerasiu.

Kadangi abu buvo aktyvūs katalikai ir balsingi, jų pasimatymai bažnyčioje ir nuostabi draugystė pradėjus savarankišką gyvenimą buvo vainikuota vestuvėmis. 1957 m. birželio 15 dieną Šv. Mikalojaus bažnytėlėje kleb. mons. Č. Krivaitis sujungė šiuos du vienas kitą mylinčius ir gerbiančius žmones. Užaugino savo atžalas – sūnų Augustiną ir dukrą Vitaliją. Sūnus jau augina savo atžalas – sūnų Simoną ir dukrytę Ievą. Visi labai dažnai lankosi tėvų namuose, nes tėvų širdies ir namų šiluma sušildo, sustiprina, be to, mokosi iš senelių amatų.

Šv. Jono Bosko koplyčia ir parapija buvo įsteigta 1990 m. kovo 12 dieną, bažnyčia pašventinta 1995 metais. Lazdynuose taip pat įsikūrė saleziečiai. Zoselė ir Vitalijus nuo pirmos dienos įsijungė į parapijos kūrimo darbus. Zoselė su dukra Vitalija kalbino sutiktus parapijiečius burtis į chorą. Dukra mokėsi Vilniaus konservatorijoje, o dabar yra bažnyčios vargonininkė. Zoselė kvietė moteris adoruoti, puošė jas: siuvo nuometėlius, pynė juostas, ieškojo medžiagų ir siuvėjų, galinčių pasiūti tautinius rūbus.

Kol vyko statybos darbai, šv. Mišios vyko lauke ar mokyklos salėje, todėl choristų repeticijos ir adoruotojų pasiruošimai vyko Valiukevičių bute. Tuo metu norinčių giedoti ir adoruoti buvo apsčiai. Vaikučiai choristai dar būdavo senelio Vitalijaus pavaišinami. Dabar bažnyčia turi vargonus, susibūrę keli chorai.

Pastačius kleboniją-vienuolyną, bažnyčią ir pašventinus vieną, o vėliau ir antrą kryžius, Zoselė surado sau naujo darbelio – sodinti krūmus, gėles. Jai padėjo vienuolyne gyvenusios sesės vienuolės. Pasodinti medeliai ir krūmeliai bei daugiametės gėlės iki šiol džiugina praeivių akis.

Kaip paminėjo savo sveikinime kun. M. Petravičius, Valiukevičiai buvo pirmieji talkininkai. Tikintieji, atėję į bažnyčią, džiaugiasi, kad bažnyčioje labai gera dvasia, kad ji išpuošta gyvomis gėlėmis. O tai Zoselės rankų darbas, jai talkino kita Zoselė – dailininkė. Vitalijui darbo taip pat užteko. Be kryžių, statulėlių, buvo ir kitų darbų – visų ir neišvardinti.

Zita Kelmickaitė laidoje „Gyvenimo ratu“ reportažą pavadino „Aukso pasagą suradę“. Senoliai sakydavo, kad pasagą radęs žmogus visuomet ją nešdavo namo, kadangi ji atneša laimę. Valiukevičiai pasagą nusikalė patys savo doru sąžiningu darbu ir gyvenimu. „Jie iš medžio ir šiaudų sukūrė savo namuose rojų“, – sakė laidos autorė Z. Kelmickaitė.

Kuriantis parapijai, ne vienas kunigas užsukdavo į jų namus: tai Izidorius Sadauskas, Zenonas Navickas, kunigai saleziečiai Petras Dumbliauskas, Mykolas Petravičius (buvęs klebonas), Pranas Gavėnas (iš Alytaus).

Atsiliepimų knygoje, nustebinti „rojaus“ grožybių, lankytojai palikdavo įrašus. 1995 metais kun. Z. Navickas rašo: „Stebint tuos nuostabius meno kūrinius, paaiškėja tiesa: šalia paprastų žmogaus savybių – Dievo panašumo – kai kam duota ypatinga Dievo savybė – grožio pajautimas ir grožio kūryba.

Matyt, Valiukevičių šeimoje yra ypatinga Dievo malonė – grožio pajautimas“.

1998 metais šviesaus atminimo kun. P. Gavėnas, SDB, įrašė: „Viešpatie Dieve, kaip dėkinga turi būti Tau visa Lietuva – o per ją ir pasaulis už tokią dievišką dovaną, kurią suteikei šiam nuostabiam tautodailininkui lietuviui, kuris tavo sutvertą medžiagą iškėlė Tavo pagerbimo tarnybai, tapdamas Tavo, kaip pasaulio kūrėjo, bendradarbiu. Garbė ir padėka tau, Viešpatie! Garbė ir padėka ir šiam nuostabiam tautodailininkui Vitalijui!“

Apie sutuoktinių kūrinius rašė Lietuvos spauda jau nuo 1979 metų. Parodų kataloguose puikuojasi Zoselės ir Vitalijaus darbai, jų darbais žavėjosi Amerikos lietuvių laikraštis „Tėviškės žiburiai“. Jie aktyviai dalyvaudavo parodose ir pelnė daugybę apdovanojimų ir padėkų.

Nuo 1979 metų jie Tautodailininkų sąjungos nariai. Dar iki šiol jų kambario sieną puošia Zoselės tais metais megztas kilimas, kuris ir patraukė tautodailininkų akis. Zoselės kūryba įvairialypė: mezginiai, siuviniai, nėriniai, austos ir pintos juostos, iš šiaudelių pintos juostelės, saulytės, apyrankės, žiedai, paveikslėliai, karpiniai, o svarbiausia nuostabūs ir nepakartojami sodai! Atskirai reikėtų išskirti siuvinius bažnyčios reikmėms, kuriais ji apdovanojo koplytėlę ir bažnyčią.

Iš parodos Panevėžyje 1988 metais Zoselė už savo nėrinius parsivežė karūną.

Vitalijų į tautodailės barus pastūmėjo negalia – buvusį nusipelniusį virėją ištiko insultas… Tačiau Vitalijus nepalūžo. Gydytojų ir savo stiprios valios pastangomis, padedant mylinčiai žmonai ir artimiesiems, jis paėmė į rankas Zoselės atneštą skalpelį ir po truputį pradėjo drožinėti. Šis darbas jam buvo mielas iš vaikystės. Kaskart vis tvirčiau drožė, įsigijo įrankius ir, kaip skelbė to meto laikraščių antraštės, jo rankos pradėjo kurti „medžio stebuklus“, „mezginius iš medžio“ ir kt. Taip Vitalijus, įveikęs negalią, prakalbino medį: „Tas prakalbintas medis man šildo širdį. Darbai teikia džiaugsmą pačiam, mano šeimai ir kitiems. Darbas – tai gyvenimo prasmė!“ O tie darbai – žiūri ir negali patikėti, kad žmogui gali taip paklusti medis…

Jų butą Lazdynuose puošia ne tik Zoselės megztas, bet ir Vitalijaus medinis ažūrinis kilimas ir užuolaida. Regis, jie abu kuria grožį lenktyniaudami. O dar nuostabus Vitalijaus šviestuvas! Miegamajame puikuojasi senovinė lempa (juk negalima atnešti senienos į šiuos namus – Vitalijus Zoselei padovanojo savo darbo lempą, tokią, kuri kabodavo gryčioje). Kiek džiaugsmo teikia bendravimas prie jo padirbtų baldų: stalo ir kėdučių. Žinoma, vaišės – irgi Vitalijaus ruošti skanėstai. Juk 40-ties metų jų rankomis išpuoselėtas sodas teikia tiek gėrybių… Namų ramybę saugo lyg gyvas medinis pabaisa drakonas ir Zoselės sodai.

Vitalijaus, kaip ir Zoselės, darbų neišvardinti – tai šaukštai, verpstės, kryžiai, kryželiai, lazdos, krivūlės (žynių ženklas), įvairių šventųjų statulėlės, koplytėlės ir įvairaus medžio ir dydžio Rūpintojėliai. Dovanotas generolui Arvydui Pociui Rūpintojėlis stovėjo ant jo darbo stalo. Dėkodamas už šią dovaną A. Pocius, kaip žinodamas, pasakė: „Šis Rūpintojėlis keliaus su manimi ten, kur aš keliausiu…“

Zoselės austa juosta sužavėjo Japonijos imperatorių ir jo žmoną. Lietuvos Respublikos kultūros ministras 2005 metais Zoselei ir Vitalijui Valiukevičiams suteikė meno kūrėjo statusą.

Svarbiausia, kad jie abu kaip buvo, taip ir išliko kuklūs, nesididžiuojantys savo darbais, pasiekimais, abu vienan žodin: „Visa mūsų kūryba iš Dievo malonės“. Zoselės žodžiais tariant: „Darbuose – mūsų visas gyvenimas. Gaila ir minutę praleisti tuščiai!“

Dukrai Vitalijai Vilniaus miesto Lazdynų rajono seniūnas 2007 metais įteikė padėkos raštą. Jos vadovaujamas Šv. Jono Bosko bažnyčios jaunimo vokalinis instrumentinis ansamblis dalyvavo šventiniame koncerte „Santarvės vainikas“. Tėveliams Zoselei, audėjai, ir Vitalijui, drožėjui, tais pačiais metais už tautodailės tradicijų tęstinumą ir puoselėjimą, aktyvų dalyvavimą III Vilniaus miesto liaudies meno parodoje „Aukso vainikas 2007“ Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kultūros ir ugdymo departamentas įteikė padėkos raštus.

Vitalijų prieš porą metų ištiko antras insultas. Kai mes lankėmės jų namuose, Vitalijus džiaugėsi, kad išdrožė dvi statulėles ir išskaptavo šaukštą. Dar apgailestavo, kad jam dabar sunkoka bendrauti, o norėtų perduoti savo įgūdžius jaunimui.

Taigi visas Valiukevičių 50-ties metų gyvenimas – tai tarnavimas Dievui, tėvynei ir artimui. Šie nuostabūs žmonės – Lietuvos šviesuliai, kuriantys ir puoselėjantys grožį, kurio šiandien taip reikia.

Vilnius

© 2008 „XXI amžius“