Šimtametės pusseserės

Mikas ZENKUS

Dvi Tekliukės, dvi pusseserės

Šimtmečio jubiliejus – viso miestelio šventė

Ir po šimto metų jos vėl greta. Dvi Tekliukės, dvi pusseserės, dvi aukštaičių krašto dukros – Jaciūniškių Gaidelytė-Laurinavičienė ir Kubilių Stundžytė-Mikšienė. Tokios pat, kaip jaunystėje, nedidukės, tik dabar jau žilaplaukės, raukšlių išvagotais veidais, gerumu spinduliuojančiomis akimis, šilumą dovanojančiomis aukštaitiškomis šypsenomis.

Prieš šimtmetį senosios Tauragnų (Utenos rajonas) bažnyčios šventoriuje per atlaidus susitikusios seserys Elžbieta Meidutė-Gaidelienė ir Grasilda Meidutė-Stundžienė viena kitai pasidžiaugė besilaukiančios ir susitarė, kad savo naujagimius pakrikštys vienodais vardais. Štai šitaip Tauragnų bažnyčioje Teklėmis ir buvo pakrikštytos seserų dukrytės. Ūgtelėjusios jos čia abi kartu ėjo ir prie Pirmosios Komunijos.

Būdama keliais mėnesiais vyresnė, pirmoji savo šimtmečio jubiliejų Joninių išvakarėse atšventė tauragniškė Teklė Laurinavičienė. Jaukus ir švarus Tauragnų miestelis šį įvykį pažymėjo kaip visos bendruomenės šventę. Suėjo, suplaukė ir seni, ir jauni, su vaikais ir vaikaičiais, suvažiavo giminaičiai iš visų Lietuvos kampelių, sveikino, bučiavo, linkėjo… Utenos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas G. Petravičius įteikė mero A. Katino sveikinimo raštą ir Socialinės rūpybos skyriaus dovaną. Tauragnų seniūnas A. Danauskas jubiliatę apjuosė tautine juosta. Teklės Laurinavičienės šimtojo gimtadienio proga miestelio bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios. Tauragnų klebonas garbės kanauninkas Bronislovas Šlapelis, sveikindamas garbaus amžiaus parapijietę, sakė: „Tekliukė – tai žmogus, kuris visą gyvenimą darė gerus darbus. Gerumo, švelnumo, atjautos iš jos turėtų mokytis šių dienų jaunoji karta“.

Nuo mažų dienų mokyta darbštumo, sąžiningumo, pagarbos vyresniesiems, Teklė Laurinavičienė šias žmogiškąsias vertybes išsaugojo visą gyvenimą. Būdama giliai tikinti, ji vadovavosi krikščioniškais principais: būk gera ir atvira kitiems – ir tau tuo pačiu bus atsilyginta; mylėk artimą, užjausk vargstančius, padėk našlaičiams, dalykis duonos kąsneliu su elgeta ar badaujančiu.

Pačiame Tauragnų centre, Bažnyčios gatvėje, į akis krenta iš storų sienojų suręstas aukštaitiškomis langinėmis švytintis gyvenamasis namas. Šiai trobai jau daugiau kaip 120 metų – ją dar Teklės vyro Antano tėvai statė.

Čia buvo įsikūrusi prieškario laikų policijos nuovada su dabokle, vėliau bazavosi vokiečių gestapas, pokario skrebynas, dar vėliau – klebonija, kolūkio kontora, paštas. Tarsi kokia senovinė pilis – tvirtovė, atlaikiusi  įsibrovėlių okupantų skriaudas ir pasityčiojimus, girdėjusi  kankinamų žmonių skausmo aimanas, ji ir šiandien stovi tokia pat tvirta, išdidi, nepalūžusi. Tik apie tuos baisius laikus byloja likusios kulkų žymės duryse, palangėse, palėpėse.

Ilgus dešimtmečius šiame name gyveno ir Teklė Laurinavičienė. Nelengva buvo atkovoti sovietinės valdžios konfiskuotą namą, bet atkakli aukštaitė pasiekė, kad jis grįžtų tikriesiems šeimininkams. Nuo tada čia visada rasdavo prieglobstį vienišos senutės, našlaičiai vaikai. Geroji Teklė prižiūrėdavo darban skubančių tauragniškių atžalas. Namas būdavo pilnas lovų, kiemas skambėdavo mažamečių klegesiu.

Nors Teklė su Antanu Laurinavičiumi savo vaikų nesusilaukė, bet su didele meile, motiniška šiluma ir gerumu augino vyro anūkus iš pirmosios santuokos. Kai kas ir pasišaipydavo: „Krikštija, vysto ir liūliuoja ruskelius“. O tie vaikai į Lietuvą atkeliavo net iš tolimojo Novosibirsko. Buvusi Tatjana tapo Regina, Kaune baigė aukštuosius mokslus. Paprastos lietuvės moters širdis Tauragnus padarė tikraisiais namais žmonėms, nesusijusiems su ja kraujo ryšiu, bet tvirtai susietais gerumo, širdingumo, supratimo saitais.

Gyvenimas blaškė ir grūdino

Grasildos ir Juozapo Stundžių šeimoje gimė septyni vaikai. Bet likimas taip lėmė, kad užaugo tik trys: Klemensas, Teofilis ir Teklė. Kubilių krašto žemė nebuvo dosni jos artojams. Turtingų dvarų ar stambių ūkininkų aplink nesigirdėjo. Ūkininkavo daugiausia vadinami vidutiniokai, turintys keliolika hektarų ariamos žemės su pievomis, ganyklomis, miškų gojeliais.

Juozapas Stundžia buvo darbštus, tvarkingas ir sumanus ūkininkas, tačiau vargti teko daug, kad ūkis išsilaikytų, kad šeima būtų soti ir aprengta. Nuo pat mažens vargo skonį pajuto ir vaikai. Neturėdama nė dešimties, vos pasiekdama paminas, Teklytė jau sėdo į stakles drobelių austi. Šimtametė ir šiandien prisimena, kaip nuo linų braukimo degdavo rankos, pirštai. Ilgas dienas tekdavo lenkti nugarą pjautuvu pjaunant miežius. Gumbuotu pakaušiu vaikščiodavo, kol išmoko ir įprato spragilais kulti. Paauglė būdama melžė karves, liuobė kiaules, grėbė ir mynė šieną, ravėjo daržus, kasė bulves.

Šimtojo gimtadienio išvakarėse, jau baigiantis vasarai, vyriausioji dukra Eugenija su vaikais ir vaikaičiais Mamai ir Nenytei surengė kelionę į jos gimtuosius Kubilius, į vaikystės ir jaunystės dienas. Automobiliais iš Anykščių apvažiuoti Utena, Redeikiai, Juknėnai, Tauragnai, Spitrėnai, Katlėriai, Medeikiai. Sustota prie vyriausiojo brolio Klemenso ir brolienės Onutės kapo Tauragnuose, tėvelių ir uošvių kapo Spitrėnų kalnelyje.

– Nebe tie šiandien Kubiliai, nebe ta jau ir aš. Kaimas atjaunėjo, pašviesėjo, pagražėjo, stiebiasi aukštyn jauni medžiai, nauji trobesiai, siaurutė dulkėta ulyčia virto plačiu vieškeliu. O aš pati dar labiau smažėjau, sulinkau, riedu į pakalnę – labai vaizdžiai ir ramiai samprotauja senoji močiutė.

Beveik prieš aštuoniasdešimt metų Kubilių Stundžytė ištekėjo už savamokslio Spitrėnų bažnyčios vargonininko Liongino Mikšio iš gretimo Našloniškio vienkiemio. Nelengva buvo bažnyčios tarno dalia ir anais laikais, neskalsi jo uždirbta duona. Tad ieškant turtingesnės parapijos, geresnių darbo ir gyvenimo sąlygų, didesnio uždarbio, Lionginui ir Teklei Mikšiams teko ne tik po Aukštaitijos miestelius ir bažnytkaimius pakeliauti. Po Spitrėnų buvo Saldutiškis, dar vėliau Skiemonys, Kazokiškės, kol ilgėliau apsistota Žemaitijoje, Šaukėnuose. Čia pragyventa gal ilgiausiai – 12 metų. Šaukėnuose teko pajusti netolimos fronto linijos (už 12 kilometrų, Kurtuvėnuose) ugninį alsavimą, patirti padegėlių dalią, išgyventi pokario metų baisybes. Čia vaikai į pradžios mokyklą pradėjo vaikščioti.

– Gera buvo Šaukėnuose. Ir žmonės nuoširdūs, ir miestelis ramus, ir gamta graži, – prisimena šimtametė. – Buvom jau šiek tiek prasigyvenę. Baldų įsigijome, seną fortepijoną nusipirkome, turėjome ir geresnių drabužių. Laikėme karvę, penėjome kiaulių, turėjome vištų, nedidelį daržiuką prižiūrėjome. Bet frontui ritantis į Vakarus, kažkam iš puolančių karo vadų užkliuvo šis miesteliukas, ir trečdalį namų prarijo liepsnos. Sudegė mūsų namas su visais baldais, drabužiais, patalyne, indais. Bažnyčios bokšte paslėpti lašiniai, kumpiai, dešros irgi suspirgėjo. Su trimis vaikais likome benamiai, beturčiai, pasmerkti alkiui. Taip turbūt Dievo buvo skirta. Vaikystėje pergyvenau Pirmąjį pasaulinį karą ir gimtųjų namų gaisrą Kubiliuose, o Žemaitijoje teko pergyventi Antrojo pasaulinio karo tvaiką, antrą kartą gyvenime tapti padegėle.

Dabar jau daugiau kaip penkiasdešimt metų Teklė Mikšienė gyvena Anykščiuose, toje pačioje Janydžių gatvelėje. Čia, Janydžiuose, atšoktos vyriausiosios dukters Eugenijos vestuvės, atšvęstos jaunėlės Liucijos abitūros išleistuvės, pirmuosius žingsnius Šventosios pakrantėje žengė vaikaičiai Vladukas, Gedutis, Gintariukas, Dainiukas, Mindaugėlis. Šalia Šilelio kapinėse amžinam poilsiui atgulė vyras Lionginas.

Vien sava prigimtimi šimtametė močiutė, nors ir gyvendama miestuose ir miesteliuose, buvo ir liko ūkininko duktė, mokėjusi ir mylėjusi žemės ūkio darbus. Net ir sunkiausiais metais sugebėdavo išlaikyti karvę, nupenėti bekoniuką, užsiauginti bulvių, burokėlių, morkų, agurkų, pomidorų. Šiandien ji ir pati stebisi, kaip ganydama, melždama, Anykštoje girdydama karvę, palei siauruką grėbdama šieną nepavargdavo. Jau būdama devyniasdešimties dar laikė kieme didelį būrį vištų, pati kaupdavo bulves, ravėdavo daržą. O kiek Anykščių apylinkių miškais išvaikščiota takelių, proskynų grybaujant ar uogaujant.

Net ir šimto sulaukusi močiutė, nors silpnai matydama, lazdele pasiramsčiuodama apeina daržo lysvę, praretina morkas, salotas, išrauna piktžoles. Be darbo, be užsiėmimo nenurimsta: pati išsiskalbia savo drabužėlius, užsikaičia kavos, arbatos, rudenį į „kasas“ supina svogūnų galvas, pasikuria krosnį. O pavakary visada sėda prie televizoriaus žiūrėti, klausytis LNK žinių laidos, užsidėjusi žento specialiai padarytas ausines.

– Sunkiau darosi vaikščioti, bet gyventi vis tiek gera. Smagu matyti tvirtai ant kojų atsistojusius vaikaičius, gražiai augančius provaikaičius. Jau turiu net vieną proprovaikaitį. Gyvenimas labai greitai prabėga, bet jis man davė daug gero, gražaus, o ir aš nelikau jam skolinga, – sako šimtametė Teklė Mikšienė.

Tauragnai – Anykščiai

© 2008 „XXI amžius“