Nesąžiningi bankų darbuotojai apvaginėja pagyvenusius klientus

Romas BACEVIČIUS

Apie  bankus ir jų bankrotus, su valdžios žinia ar be jos pavogtus žmonių suneštus indėlius jau daugybę kartų rašyta. Turbūt retas, kuris laikėme savo santaupas bankuose, ypač prieš gerą dešimtmetį, nesame patyrę nuostolių. Kai kas bent mažą dalį tų nuostolių atgavo atkuriant rublinius indėlius. Tačiau grąžino ne daugiau 6000 rublių litais, o ir tie keliskart nuvertėjo. Likusiąją sumą nusavino ir nė negalvoja žmonių galbūt visą gyvenimą taupytų pinigų bent kiek kompensuoti. Mūsų valdininkai, aišku, kaltina Rusiją, nusavinusią pinigus iš bankų, bet jei būtų norėjusi, ir Lietuvos valdžia būtų galėjusi rasti būdų žmonėms padėti. Bet Lietuvoje dešimtmečius dirbusiems, taupiai gyvenusiems ir santaupas kaupusiems žmonėms mūsų tautos rūpintojėliai didesnio dėmesio nerodo. Jiems tas visai nerūpi. Jie tik džiaugiasi, kad yra daug žmonių, viską nurašiusių į negrįžtamus nuostolius, kurie tikisi, kad vagims kada nors Dievas atlygins pagal nuopelnus. Taigi šįkart apie tai išsamiau nerašysime, o tik apžvelgsime tebeveikiančių, tebeklestinčių ir negalvojančių apie bankrotą bankų nesąžiningų darbuotojų niekieno nekontroliuojamą naujausią būdą apgaudinėti savo klientus, ypač pagyvenusius, kurie įsitikinę, kad bankuose dirba patikimi darbuotojai, ne tik žodžiais, bet ir darbu liudijantys šios įstaigos patikimumą, pateisinantys klientų pasitikėjimą ir gerą banko įvaizdį.

Baudžia tik tuos, kurie vagia iš banko, o ne kliento

Žiniasklaidoje kartais pasirodo rašinių, kuriuose aprašoma, kaip vagys, pasinaudoję svetima banko kortele, ištuština klientų sąskaitas, nors bankuose žmonėms banko kortelės tiesiog įperšamos, aiškinant, jog tai esą ne tik patogu, bet ir saugu. Deja, iš tiesų taip nėra, nepaisant visų slaptažodžių ir kodų apsaugos, pagaliau dėl bankomatų gedimų. Gerai nors tiek, kad ir bankų vadovai tą supranta, o kartais nukentėjusių klientų patirtus nuostolius pripažįsta ir netgi atlygina.

Žiniasklaidoje dažniausiai aprašomi atvejai, kai bankų darbuotojai, žinodami visas subtilybes, apgauna ir apvagia patį banką – manydami, kad niekas nesužinos,  svetimais vardais pasiima sau kreditus. Tokie darbuotojai atsiduria teisėsaugos akiratyje ir, ko gero, atsakomybės neišvengia. Tačiau neteko girdėti, kad būtų išaiškintas ir nubaustas banko darbuotojas, pasisavinęs kliento pinigus. Taip yra tikriausiai todėl, kad klientai dažnai nesupranta, kai juos apvaginėja, o kai atsitraukia nuo kasos langelio, negali reikšti jokių pretenzijų, nes ten parašyta, jog pinigus reikia tikrinti neatsitraukus nuo kasos. Tada žmonės apšaukiami kvailiais, užuomaršomis, sklerotikais, nes jie apvogimo fakto negali įrodyti dokumentais. Nesąžiningi bankų darbuotojai ypač laukia vyresnio amžiaus klientų, kad jiems, prašantiems išduoti kokį nors kvitą, galėtų sakyti, jog šie yra atsilikę ir nesupranta naujos modernios kompiuterinės technologijos, arba aiškinti, jog banko savininkai pasikeitė, todėl jame jau esanti kitokia tvarka. Kai žmogus tuo patiki, tada galima jam neišduoti pinigų įmokos mokėjimo kvito, surasti būdą gauti kliento parašą ant tuščio, tyčia klaidingai užpildyto arba nepilnai užpildyto kvito ir panašiai. Klientas supranta buvęs apgautas tik atsitraukęs nuo kasos langelio arba grįžęs namo, o kartais tik po kurio laiko vėl atėjęs į banką. Tada šaukštai jau ne tik po pietų, bet ir po vakarienės – apvogimo fakto neįmanoma įrodyti. Net policija pirmiau susidomės tokio žmogaus psichine sveikata, patikrins, ar jis nesigydė psichiatrijos ligoninėje, įvairiose tarnybose ir buvusiose darbovietėse ims rinkti informaciją apie būdą ir charakterį.

Na, o dabar pateiksime keletą konkrečių pavyzdžių iš gyvenimo. Visais nurodytais atvejais dėl suprantamų priežasčių bus pakeistos žmonių pavardės ir vardai bei minimos pinigų sumos.

Nepavyko apgauti

78 metų kaunietis Feliksas Šatinskas turėjo terminuotą 4000 litų indėlį „Hansabanke“ (pastarasis bankas, kaip ir daugelis kitų, vėl pakeitė pavadinimą). Pagal sutartį, jei pinigų nustatytą dieną neatsiimi, ji automatiškai pratęsiama tokiam pačiam laikotarpiui. Ponas Feliksas pasibaigus sutarties terminui po poros savaičių nusprendė sąskaitą uždaryti, o indėlį atsiimti. Nuėjęs į Kauno Kalniečių filialą banko operatorės paprašė, kad terminuotą indėlį grąžintų – dalį litais, o už kitus jis norėjo pirkti 300 eurų. Banko darbuotoja, paėmusi pasą, surašė reikalingus dokumentus, abu pasirašė, tada grąžino pasą bei dalį indėlio litais ir pasakė: „Mes atsiskaitę“. Žmogus, pavartęs litus, pasakė, kad dar negavo 300 eurų. Operatorė, pasimuisčiusi minkštame krėsle, pasakė netrukus atiduosianti pinigus. Nuėjusi pas kitus banko darbuotojus  netrukus iš kito kambario atnešė 300 eurų. „Džiaugiuosi, kad greitai apsižiūrėjau gavęs tik litus ir pamačiau, jog eurų man nedavė, – sakė F. Šatinskas. – Akivaizdu, kad mane norėjo apgauti ir eurus pasilikti sau. Tereikėjo man neapsižiūrėti ir nueiti nuo kasos. Juk banko operatorė matė, kad esu senas pensininkas, todėl tikėjosi, jog patikėsiu ja ir išeisiu, o vėliau jokių pretenzijų nepriims, nes, kaip rašoma kiekviename banke, pinigus prašome tikrinti prie kasos“. Žmogus įsitikinęs, kad jeigu į banką būtų užėjęs tada, kai čia didžiulės eilės ir visi nori susimokėti mokesčius, jis vargu ar būtų suspėjęs ir susipratęs apsižiūrėti, jog negavo eurų, nes už jo eilėje stovintys pyktų už laiko gaišinimą ir darbuotojos trukdymą. Taigi bankuose būkite budrūs ir nuo kasos langelio neatsitraukite, kol neįsitikinsite, jog gavote tiek pinigų, už kiek pasirašėte.

500 litų klientui, 500 eurų – banko darbuotojui

Kai kaunietis pensininkas Kostas Žilys sužinojo, kad į jo einamąją sąskaitą už karo metais patirtas kančias turi būti pervesta 500 eurų kompensacija, nuėjo į vieną „Hansabanko“ klientų aptarnavimo skyrių pasiteirauti, ar iš tiesų pinigai jam pervesti. Banko darbuotojas, pažiūrėjęs į kompiuterį, pasakė, kad 500 eurų iš tiesų į jo sąskaitą jau pervesta. „Ar norėtumėte šiuos pinigus pasiimti?“ – paklausė jis. Kadangi netrukus nusimatė išlaidų, K.Žilys nusprendė pasiimti 700 litų, o likusius palikti sąskaitoje. Buvo jau paskutinės darbo dienos minutės ir banko darbuotojas sakė įrašęs, kad reikia išduoti 500, o ne 700 litų, tai gal žmogui pakaktų ir mažesnės sumos. K. Žilys sutiko ir pasirašė už 500 litų. Bet vėliau banko darbuotojas pasakė, kad jis kompiuteryje įrašė jau rytdienos datą ir bankui esą būsią geriau nurašyti tą sumą nuo rytdienos apyvartos, todėl davė pasirašyti ant kito dokumento su nurodyta 500 litų suma. Banko darbuotojas jam išdavė 500 litų, grąžino vieno dokumento antrąjį egzempliorių, o kitą dokumentą su K. Žilio parašu pasiliko. Ir tik po to, kai K. Žilys vėl turėjo reikalų šiame banke ir nuėjo į kitą klientų aptarnavimo skyrių, paaiškėjo, kad anksčiau aplankytame skyriuje jį aptarnavęs banko darbuotojas, gavęs jo parašą, sudarė sąlygas iš jo sąskaitos pasisavinti 500 eurų, nes tą lengvai galėjo padaryti pagal antrąjį išrašytą dokumentą su K. Žilio parašu.

Pensininkas sako neprisimenąs, ar ant tų dviejų dokumentų, ant kurių jis pasirašė, šalia skaičių 500 iš tiesų buvo nurodyta litai ar eurai. Banko darbuotojui buvo svarbiausia rasti būdą gauti banko kliento parašą ir pasilikti dokumentą sau. K.Žilys kaltina save ne dėl to, kad patikėjo banko darbuotoju, jog reikia pasirašyti ant dviejų dokumentų, bet todėl, kad paprašė išduoti tiek litų, kiek jam buvo pervesta eurų. „Jei būčiau primygtinai paprašęs kitokios litų sumos, banko darbuotojui nebūtų pavykę paprašyti pasirašyti ant antrojo dokumento su rytdienos data“, – teigė K.Žilys. Žinoma, dėl to, kad buvo apgautas, jis nesikreipė į teisėsaugą, nes dokumentais pagrįstų įrodymų neturėjo, juolab jau buvo praėję keli mėnesiai.

Pasisavino visus kliento pinigus

Tačiau K.Žilys iš savo klaidos nepasimokė. Po kelių mėnesių jis vėl užėjo į tą patį „Hansabanko“ filialą. Kadangi turėjo du terminuotus indėlius – 3000 litų ir 2000 litų, sumanė sąskaitą, kurioje buvo 3000 litų pratęsti, o prie 2000 litų sąskaitos pridėti atneštus 1000 litų ir taip prasitęsti dvi sąskaitas po 3000 litų. Kai priėjo prie langelio, darbo vietoje sėdėjusi moteris iš K. Žilio paėmė mokesčius, o išgirdusi pageidavimą papildyti terminuotą indėlį, pakilo ir iš kito kabineto į savo darbo vietą atvedė vyrą. Moteris pasakė, jog indėlių klausimu K. Žilį aptarnaus būtent jis. Šis, išgirdęs pono Kosto pageidavimą, paėmė iš jo 1000 litų, o kitus 2000 litų turėjo nuimti iš panaikintos sąskaitos ir sudaryti naują terminuotą 3000 litų indėlio sutartį. Banko darbuotojas surašė indėlio sutartį, nunešė ją pasirašyti anksčiau mokesčius iš K. Žilio priėmusiai darbuotojai, bet jokio įmokos mokėjimo kvito, liudijančio apie pinigų gavimą, neišrašė ir nedavė. Tačiau pasirašyti K. Žilys turėjo – už naujo terminuoto 3000 litų indėlio sutarties sudarymą. Banko darbuotojas paaiškino, kad to pakanka, jokio papildomo dokumento nedavė, neva pasikeitus banko savininkams yra tokia tvarka, ir nuramino, sakydamas, kad jis esą nuo šiol turi dvi terminuoto indėlio sutartis po 3000 litų – vieną automatiškai pratęstą ir kitą naują. Ponas Kostas prisimena, kad banko darbuotojo prašęs išduoti kokį nors pinigų įmokos mokėjimo (t. y. 1000 litų grynais ir 2000 litų iš senosios sąskaitos) kvitą, bet jis primygtinai aiškino, jog tokia dabar esanti tvarka ir jokių papildomų kvitų esą nereikia. Kadangi buvo mokesčių mokėjimo metas, už K. Žilio eilėje stovėję žmonės ėmė priekaištauti, kad pensininkas nieko nesupranta ir ilgai trukdo. Tada jis patikėjo tuo, ką sakė banko darbuotojas. Tuo labiau kad rankose turėjo dvi terminuoto indėlio sutartis po 3000 litų su parašais ir banko antspaudais. Vis dėlto kažkodėl buvo neramu. Po kelių mėnesių, mokėdamas mokesčius, K. Žilys paprašė, kad banko darbuotoja kompiuteryje pažiūrėtų, kiek jis turįs indėlių, kokia jų suma ir iki kada pratęstos jo sutartys. Ši atsakiusi, kad žmogus turįs dvi sąskaitas po 3000 litų. Tada jis buvo ramus. Bet neilgai. Kai po mėnesio atėjęs sumokėti mokesčių kitos banko darbuotojos paprašė ant kokio nors lapo vis dėlto užrašyti dviejų sutarčių pratęsimo datas, ši liepė ateiti kitą kartą ir atsinešti parodyti abi terminuoto indėlio sutartis. Pensininkas kitą kartą atsinešė parodyti per kelis metus sudarytas terminuoto indėlio sutartis. Banko darbuotoja jas apžiūrėjo ir pasakė, kad viskas gerai, bet vieną sutartį pasiliko sau ir įsidėjo į darbo stalčių, sakydama, kad ši jam esą jau nereikalinga. Vis dėlto dar po mėnesio nuėjęs sumokėti mokesčių, jis vėl pasiteiravo apie savo indėlius ir paprašė užrašyti pratęstų indėlių terminus ir sumas. Tačiau banko darbuotoja nieko neužrašė galbūt todėl, kad vėl stovėjo ilga norinčių mokesčius susimokėti žmonių. Bėgo laikas ir dar kartą užsukęs į banką vėl iš kitos banko darbuotojos K. Žilys išgirdo, kad jis turįs tik vieną indėlį. Tada suprato, kad praėjusį kartą banko darbuotoja, sakiusi, kad viskas gerai ir į darbo stalčių įsidėjusi vieną terminuoto indėlio sutartį, sąmoningai ją sunaikino, kad paslėptų anksčiau vykdytą, bet ne iki galo bendradarbių atliktą pinigų pagrobimą iš pagyvenusio savo kliento. Matyt, keli banko darbuotojai iš anksto susitarę laukia pagyvenusių žmonių ir yra apgalvoję būdus, kaip iš jų pasisavinti pinigus.Viena jų gana stambia auka tapo K. Žilys.

Policija siekia įrodyti, kad vagystės nebuvo

Manydamas, kad banko darbuotojai gali sunaikinti kompiuteriuose ir buhalterinėje apskaitoje turėjusius likti apgavystės įrodymus, K. Žilys nesikreipė į aukštesnę banko vadovybę, o iškart parašė pareiškimą Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriui (ENTS), kad padėtų atgauti banko darbuotojų pavogtus pinigus. Ko gero, tai buvo dar viena pensininko padaryta klaida, nes policijos tyrėjas pirmiausia aplankė aukštesniąją banko vadovybę, o ne banko filialą, ir vėliau perdavęs jam esą ten girdėtą nuostatą, kad jei banke nukentėjęs žmogus pirmiausia kreipiasi į aukštesniąją banko vadovybę, o ne į policiją, tai siekiant nekelti į viešumą tokio fakto stengiamasi su juo atsiskaityti, kad šis nesikreiptų į policiją. Šįkart, kadangi pirmiausia buvo kreiptasi į policiją, bankas neigia savo kaltę, o policija ieško ne banko, o paties nukentėjusiojo kaltės įrodymų ir tyrimą atlieka taip, kad kaltas liktų apvogtas banko klientas. Vis dėlto susipažinęs su ikiteisminio tyrimo bylos medžiaga, K. Žilys sužinojo kai ką akivaizdžiai įrodančio, kad „Hansabanko“ filiale dirbo (o gal ir dabar tebedirba) darbuotojų, kurie apgaudinėja savo klientus ir pasisavina jų pinigus. Tas banko darbuotojas, kuris iš pradžių „Hansabanko“ skyriuje sudarė galimybę iš K. Žilio pasisavinti 500 eurų, o vėliau – 3000 litų, pagal banko darbuotojų sąrašus tada jame išvis neturėjo dirbti, nes buvo jau atleistas, o tada, kai jį aptarnavo, tebuvo vagystės įvykdymo įrankis. Taigi pensininką aptarnavo banke nedirbantis žmogus. Ta moteris, kuri jam liepė sėsti į jos darbo vietą ir aptarnauti K. Žilį, tyrėjui aiškino, jog to vyro, kuris už ją dirbo, nepažįstanti ir su juo kartu nėra dirbusi. Ji teigė pati K. Žilį aptarnavusi ir tik vieną 3000 litų indėlio sutartį pratęsusi. Be abejo, jei buvo norima įrodyti, kad senas pensininkas pats pamiršo, kaip iš tiesų buvo, tai to pakako. Vyro, kuris iš tiesų K. Žilį banke aptarnavo ir dukart prisidėjo pasisavinant iš jo pinigus bei kurio niekas banke „nepažįsta“, policija neieškojo, nes šis esą išvykęs gyventi į užsienį. Bet pats K. Žilys išsiaiškino, kad tas vyras tada tikrai buvo Lietuvoje, nes keitė pasą. Pensininkas po kurio laiko užėjęs į „Ūkio“ banką pamatė, kad savo darbo vietą „Hansabanko“ skyriuje „nepažįstamam“ vyrui K. Žilį apvogti užleidusi moteris sėkmingai dirba čia – netgi aukštesnėse pareigose. Kaip vėliau sužinojo, ši moteris yra  buvusio aukšto VRM darbuotojo dukra, todėl visai aišku, kad žmogus tiesos neras ir banke pavogtų pinigų neatgaus.

ENTS tyrėjas pasitenkino tuo, ką apie K. Žilio pinigų judėjimą sąskaitose parašė „Hansabanko“ Kauno regiono skyriaus vadovė. Ten teigiama, esą žmogus turėjo tik vieną 3000 litų terminuoto indėlio sąskaitą ir jokių pinigų 3000 litų antrajai terminuoto indėlio sąskaitai nėra sumokėjęs. (Iš tiesų, jei žmogų apvogė darbuotojai, tai banke jie dokumentus sutvarkė taip, kad tos vagystės nepamatytum.) Po to tyrėjas ėmė tikrinti, kiek K. Žilys iš viso yra turėjęs sąskaitų. Suskaičiuota taip, kad atrodytų kuo daugiau – kiekviena šio žmogaus su banku sudaryta, bet po trijų mėnesių ar pusmečio jau seniai nutraukta terminuoto ir neterminuoto indėlio sutartis įvardyta kaip atskira sąskaita. Matyt, norėta parodyti, kad jis turėjo tiek sąskaitų, kad net neprisimena jų skaičiaus, todėl nežino, ar pasiėmęs pinigus, ar ne. Be to, tyrimas aiškiai buvo vilkinamas. Matyt, norėta sulaukti, kol pensininką aptarnavęs filialas persikels į naujas patalpas ir bus lengviau panaikinti įkalčius.

Nors K. Žilys, matydamas tendencingą tyrėjo darbą, prašė jį pakeisti kitu, jis nebuvo pakeistas. Toleruodamas akivaizdžiai paviršutinišką tyrimą, nepilnai ir neobjektyviai ištirtas aplinkybes, neatlikus būtinos ekspertizės, neapklausus daugiau įtariamųjų bei liudytojų, neatlikus kompiuterinės duomenų bazės patikrinimo Kauno miesto apylinkės prokuroras ikiteisminį tyrimą nutraukė. Advokatas nukentėjusiajam sakė, kad atgauti banko darbuotojų pavogtus pinigus galima, bet kol praeitų pro visas prokuratūras, kad jos iškeltų bylą, ir teismus, kad jie įrodytų banko darbuotojų kaltę, tai kainuotų daugiau negu K. Žilys prarado.

Beje, žmogus rašė laišką į centrinę „Hansabanko“ būstinę Vilniuje ir papasakojo apie nutikusius faktus. Gavo atsakymą, kad reikia kreiptis į teismą… Be to, pensininkui nepamiršta padėkoti už tai, kad naudojasi šio banko paslaugomis…

Patikimi bankai – valstybės stiprybės simbolis

„Daugiau nenoriu turėti jokių ryšių su šiuo banku, nes visai praradau pasitikėjimą juo, – sakė K.Žilys. – Dabar naudojuosi kito banko paslaugomis.“  Be to, pensininko manymu, gaila, kad tokiais veiksmais banko darbuotojai kenkia pagrindinei pinigų laikymo ir saugojimo įstaigai. Patikimi bankai – valstybės stiprybės simbolis. Jei bankui nerūpi, kokie darbuotojai jame dirba, kad jie tyčiojasi iš čia atėjusių senų žmonių ir piktnaudžiaudami tuo, jog jie neišmano naujausių technologijų, šiuos apgaudinėja, gudriai pasisavina jų pinigus, kad tokie klientai neturi jokios galimybės tų pinigų atgauti, tai tada kyla klausimas, ar taip daroma ne todėl, kad būtų sužlugdytas pasitikėjimas ne tik bankais, bet ir valstybe?

 „Žmogus, atsidaręs sąskaitą banke ir pasidėjęs savo pinigus, nesvarbu, keletą litų ar milijoną, negali jų prarasti. Banko garbės reikalas turėtų būti atiduoti tuos pinigus po pirmojo kliento prašymo“, – yra sakęs Lietuvos banko valdybos pirmininkas Reinoldijus Šarkinas. Tačiau bankas be įrodymo, kad turėjai sąskaitą ir joje buvo pinigų, jokiu žmogaus žodiniu pasakojimu nepatikės. Visa tai galėtų parodyti kompiuteris, bet jei banko darbuotojai yra nesąžiningi, tai su juo „susitaria“ ir pasisavina kliento pinigus.

Vis dėlto sovietmečiu buvo geriau – kiekvienas indėlininkas turėjo knygutę, kurioje visi sąskaitos papildymai ir pinigų paėmimai buvo nurodyti. Nors apsukrios banko darbuotojos ir tada sugebėdavo rasti būdų apgauti pagyvenusius žmones. Prisimenu atvejį nedideliame Žemaitijos miestelyje. Pagyvenusi moteris tuometinio „Taupomojo banko“ filiale buvo pasidėjusi 20000 rublių. Kartą jai prireikė 2000 rublių, todėl tiek iš banko filialo vieną dieną ir pasiėmė. Praėjus kuriam laikui savo indėlio knygelėje rado įrašą, kad tąkart pasiėmė ne 2000, o 20000 rublių.  Taigi, sužaidusi su nuliais, banko darbuotoja iš indėlininkės pavogė 18000 rublių. Ir nors miestelyje tada kilo didelis šurmulys, banko darbuotoja išsisuko ir liko nenubausta, nes apvogtoji moteris buvo pasirašiusi, kad „pasiėmė“ ne 2000, o 20000 rublių. Niekas tada jokio tyrimo atlikti negalėjo, o nukentėjusi moteris praradusi sveikatą netrukus mirė.

Norėjo eurų – liko be litų

Neseniai redakcijoje apsilankęs mūsų skaitytojas Antanas Žukauskas pasiguodė, kad prarado kelis tūkstančius litų vien dėl to, kad yra senas žmogus. Jaunesnio žmogaus banko darbuotoja taip akiplėšiškai apvogti, ko gero, nebūtų bandžiusi. Devintą dešimtį įpusėjęs mūsų skaitytojas per radiją iš įvairių finansų ekspertų išgirdęs, kad euras yra stipri valiuta, todėl indėlius geriau laikyti eurais, nusprendė iš savo sąskaitos nusiimti 4000 litų. Jis sugalvojo už juos nusipirkti 1000 eurų, o likusius 550 litų pasiimti. Žmogui ką tik buvo pervesta kompensacija už žemę, taigi pasiėmus tuos 4000 litų, sąskaitoje dar turėję likti daugiau kaip 3000 litų. Užėjęs į vieną „Snoro“ banko skyrių banko tarnautojai pasakė, kad nori pasiimti 4000 litų, o paskui eis pirkti 1000 eurų ir juos įdės į naują sąskaitą. Tada banko darbuotoja patarė, kad neverta už litus pirkti eurus ir paskui vėl juos įnešti į naują sąskaitą. Ji pati gali iš litų sąskaitos padaryti naują 1000 eurų sąskaitą ir senukui niekur vaikščioti nereiks. Žmogus suprato logišką banko darbuotojos patarimą ir paprašė iš jo sąskaitos litais padaryti dar vieną 1000 eurų sąskaitą, o 550 litų jam išmokėti. Likusieji pinigai – daugiau kaip 3000 litų – telieka sąskaitoje. A. Žukauskas pasirašė ant banko darbuotojos pateiktų lapelių, pasiėmė 550 litų, sąskaitos eurais sudarymo sutartį ir išėjo. Tačiau netrukus tarpuvartėje jį užpuolė jaunuolis ir atėmė krepšį. Beje, tą jaunuolį senukas pastebėjo dar būdamas banke. Laimei, jaunuolis nepastebėjo, kad A. Žukauskas dokumentus ir pinigus įsidėjo į vidinę kišenę, o krepšys buvo tuščias. Po gero mėnesio žmogus vėl nuėjo į banką pinigų. Banko darbuotoja A. Žukauskui pasakė, kad jis turįs vieną 1000 eurų sąskaitą, o kitoje sąskaitoje pinigų tėra tik kelios dešimtys litų. Tada suprato, kad anąkart kita banko darbuotoja, atidarydama jam 1000 eurų sąskaitą, juos pervedė iš sąskaitos litais, 550 litų išmokėjo grynais, o beveik visus likusius litus pasisavino. Žmogus prisiminė, kad pasirašė ne vieną kartą, o kokios sumos buvo nurodytos, neprisimena. Ko gero, jis tada pasirašė, jog pasiima ne 550, o 3550 litų. Taigi 3000 litų buvo pavogta. Bet jau buvo praėję daug laiko ir žmogus suprato, kad neturint jokių įrodymų teisybės net neverta pradėti ieškoti. Juk pats kaltas, kad senas ir patiklus – reikia būti atidžiam ir žiūrėti, kur pasirašai. Išėjo taip, kad imdamas eurus prarado litus.

© 2008 „XXI amžius“