Šviesūs namai Bažnyčios tarnams

Romas BACEVIČIUS

Apaštalinis protonotaras prof. dr. Vincas Bartuška pjauna savo 90-ojo gimtadienio tortą. Kairėje – šių namų direktorė Viduta Bačkierienė

Globos namų gyventojų ir personalo būrelis poilsio valandėlę pakeliui iš Šiluvos į namus

Šv. Mišių auka Specialiųjų globos namų koplyčioje (iš kairės): kan. Juozas Barkauskas, apašt. protonotaras prof. dr. Vincas Bartuška, kun. Vytautas Užkuraitis ir kun. Jonas Survila Rūtos GIEDRAITYTĖS ir Daivos KLIMAVIČIENĖS nuotraukos

Marijampolės specialieji globos namai Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Kiekvienas žmogus, kad ir kas jis būtų, kad ir kokias pareigas užimtų, savo gyvenimo kelio vingyje sutinka senatvę ir suvokia, kad ši pamažu atima jėgas. Senatvė neleidžia atlikti savo pareigų taip, kaip norėtųsi ir kaip iš žmogaus tikimasi. Pažvelkime į kunigus: kol jaunas, žvalus, energingas, parapijiečių būna tarsi labiau mylimas ir jiems yra reikalingas, o kai susensta, ligos ir negalios užpuola, jau mažiau visiems jo reikia. Ne tik paties gyvenimas apsunksta, bet ir kitų pagalbos sulaukti sunku. Jau ir parapijiečiai tik svarbiu reikalu beužsuka, o ir giminės retai aplanko. Nemažai artimųjų iškeliauja į amžinybę, taigi nėra ko tikėtis dažnų svečių. Šeimininkės neturinčiam kunigui ir buityje tvarkytis pasidaro pernelyg sunku. Kokia išeitis? Daugelis garbingo amžiaus kunigų altaristų savo gyvenimo saulėlydžio laukia toje parapijoje, kurioje paskutiniuoju metu klebonavo, kai kuriuos rūpestingai slaugo giminaičiai. O ką daryti kitiems? Reikia specialių globos namų, kuriuose galėtų gyventi savimi negalintys pasirūpinti arba neįgalūs, specialios slaugos reikalingi senyvo amžiaus kunigai ir kiti Bažnyčios tarnai.

Tokią idėją dar prieš keliolika metų tuometiniam Vilkaviškio vyskupui Juozui Žemaičiui pasiūlė ekonomas kan. Donatas Jasulaitis.  Su valdžios atstovais buvo nuspręsta ir imtis konkrečių darbų. Šių namų steigėja sutiko tapti Marijampolės apskrities viršininko administracija. Marijampolėje, Bažnyčios gatvėje, šalia Bazilikos esančiame sklype prasidėjo globos namų statyba. Pinigus skyrė Vilkaviškio vyskupijos kurija ir Vyriausybė, tačiau uždengus stogą darbai sustojo, nes pritrūko lėšų. Laimei, oro permainos pastatui nepakenkė. Po kelerių metų vyskupijos kurija valstybės naudai atsisakė jai priklausančio kaimyninio pastato, kuriame dabar įsikūrė prezidento Kazio Griniaus muziejus, kad būtų baigti pastatyti ir padedami išlaikyti globos namai. Ir štai pernai pavasarį vieninteliai Lietuvoje tokio pobūdžio Specialieji globos namai atvėrė duris.

Konkurso būdu šių namų direktore tapusi, anksčiau ligoninės vyr. gydytojo pavaduotoja slaugai dirbusi Viduta Bačkierienė pasakojo, kad jai nekėlė nerimo faktas, jog šių namų gyventojai bus kunigai ar kiti savo gyvenimą Bažnyčiai paskyrę žmonės. Jai pačiai, kilusiai iš Bartninkų parapijos, jokia santvarka netrukdė lankyti bažnyčios, todėl puikiai suprato, į kokį darbą einanti. Kai pati rinkosi darbuotojus, su jais kalbėjosi apie tai, kaip šie supranta pagalbą slaugos reikalingam žmogui, ar turi kompetencijos būti slaugytoju, socialiniu darbuotoju. Be abejo, čia kitokie globos namai. Reikėjo atsižvelgti į tai, kad čia gyvens kunigai, čia veiks koplyčia, kurioje kasdien bus aukojamos šv. Mišios. Daugelis panorusių čia dirbti to nežinojo ir neįsivaizdavo, kuo šie namai skiriasi nuo kitų. Direktorė parengė gyvenimo ir etikos taisykles darbuotojams, kad jie žinotų, kaip bendrauti su gyventojais, nepažeidžiant jų poreikių. Jei, pavyzdžiui, žmogus nori melstis, tai darbuotojai turi paisyti šio gyventojo pageidavimo ir jam netrukdyti. Jei šiuose namuose vyksta koks nors renginys, visi darbuotojai turi dalyvauti. „Gyvendami mokomės, stebėdami realią situaciją suprantame vis naujus dalykus“, – sakė V. Bačkierienė. Direktorė ypač dėkinga visiems patarėjams ir pagalbininkams, nes ypač kuriantis dėl daug ko reikėjo tartis, aiškintis, ar visos idėjos tinkamos šiuose namuose įgyvendinti. Daug patarė vyskupas Rimantas Norvila, mons. Juozas Pečiukonis, kan. Donatas Jasulaitis, kun. Marius Rudzinskas, Globos namų kapelionas kan. Juozas Barkauskas.

Specialiuosiuose globos namuose yra 45 vietos, šiuo metu jos ne visos užimtos. Čia dirba apie 20 darbuotojų. Pagal nustatytą tvarką Globos namų gyventojams iš pensijos ar pašalpos asmeninėms reikmėms lieka 20 procentų. Šiuose namuose apgyvendinami tik asmenys, gavusieji vyskupijų kurijų nukreipimą ir pritarus šių namų Globos tarybai. Jei vietos nebūtų, tektų sudaryti pareiškėjų eilę.

Įėjusius į iš tolo baltuojantį pastatą pasitinka jauki fojė. Čia dažnai rasi ne tik ant minkštasuolių sėdinčius gyventojus, bet ir jų aplankyti atėjusius programas vykdančius „Caritas“ darbuotojus, Marijampolės kolegijos studentus, studijuojančius socialinį darbą, Bartninkų Jono Basanavičiaus vidurinės mokyklos mokinius. Jaunimas semiasi patirties iš šių namų darbuotojų, o bendraudamas su gyventojais, jaučia, kaip tas svarbu ir vieniems, ir kitiems. Direktorė džiaugiasi, kad jaunimas tobulėja ir įgauna socialinio darbo patirtį. Vyksta bendrų renginių. Pagrindiniai – metinės šventės, gyventojų vardadieniai ir gimtadieniai, Slaugytojo, Socialinio darbuotojo ir Pagyvenusių žmonių dienos. Pavyzdžiui, per Pagyvenusių žmonių dieną studentai kiekvienam gyventojui padarė po atviruką, visiems įteikė po gėlę. „Tradicijas kuriame patys, gal kitąkart ką nors naujo sugalvosime“, – sakė direktorė.

Diena Globos namuose prasideda kaip ir visur – kėlimasis, prausimasis, tvarkymasis. Visur gyventojams gelbsti darbuotojai. Kiekvienas gyventojas turi atskirą kambarį su visais jam reikalingais patogumais. Gyventojai turi savo valgyklą, kurioje yra maitinami pagal subalansuotą pagyvenusių žmonių mitybos valgiaraštį, esant poreikiui gauna dietinį maistą. Jei kam reikia medicininės pagalbos, ją gauna čia pat, nes namuose dirba gydytoja, slaugytojos. Be to, visi gyventojai priregistruoti poliklinikoje. Jei reikia gydytis stacionare, nuvežami į ligoninę, o jei kam nors tenka vykti į Kauną, pagelbsti Marijampolės greitosios pagalbos tarnyba. Taigi sveikatos priežiūra Globos namų gyventojai visiškai aprūpinami.

Kasdien 10 valandą visi gyventojai renkasi į koplyčią, kurioje kunigai aukoja šv. Mišias. Ateina vienuolės, užsuka ir lankytojų. Didžiųjų švenčių proga atvyksta vyskupų, kitų kunigų. Tačiau ir gyventojai nesėdi užsidarę savo kambariuose. Jei kurio nors artimieji pageidauja, gali trims dienoms išsivežti. Tik tada Globos namų administracija turi žinoti, su kuo leidžia išvažiuoti, pasirūpina, kad globojamasis laiku gautų vaistus. Iš tiesų gyventojai ilgisi savo gimtųjų kraštų, tų vietų, kur ilgai gyventa, artimųjų. Kartais gyventoją tenka nuvežti į artimo žmogaus laidotuves. Globos namai turi mikroautobusą. Su juo važiuoja ir į ekskursijas. Šiemet, minint Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo Šiluvoje 400-ąsias metines, būrelis Globos namų gyventojų Vilkaviškio vyskupijos dieną lankėsi šioje kiekvienam katalikui brangioje vietoje. Pakeliui sustojo Griškabūdyje, kur yra klebonavęs šių namų gyventojas kun. Vytautas Užkuraitis. Kai kurie gyventojai nueina ir į šalia stovinčią Baziliką.

– Ar dažnai gyventojai sulaukia lankytojų? – klausiu direktorės.

– Vienus aplanko dažniau, kitus – rečiau, dar kitų niekas nelanko. Kadangi turime gyventojų ne tik iš Vilkaviškio vyskupijos ir Kauno arkivyskupijos, bet ir Panevėžio, Vilniaus, Šiaulių, ne visų artimieji gali dažniau atvykti. Be to, kai kurių gyventojų pasauliečių vaikai yra jau garbingo amžiaus.

Direktorė pasakojo, kad daugelis Globos namuose gyvenančių artimųjų neturi, todėl lankytojų nesulaukia. Viena Globos namų gyventoja net 70 metų tarnavo Bažnyčioje: giedojo chore, tvarkė ir valė bažnyčią, siuvo kunigų rūbus. O 92-uosius metus einantis apaštalinis protonotaras prof. dr. Vincas Bartuška, prieš dešimt metų dalyvavęs šventinant šio pastato pamatus, dabar pats čia gyvena. „Negaliu kontroliuoti laiko. Kai pajutau, kad pasenau ir privalau pakeisti gyvenimo ritmą, atėjau gyventi čia, nors keturiolika metų turėjau savo butą. Niekada nesiekiau prašmatnumo, čia esu viskuo aprūpintas. Dėkoju Dievui už viską, ką turiu, – sakė apaštalinis protonotaras. – Džiaugiuosi, kad kasdien galiu švęsti šv. Mišių auką. Pro savo kambario langą matau tą pačią gatvę kaip jaunystėje, kai mokiausi Rygiškių Jono gimnazijoje. Po rytmečio šv. Mišių koplyčioje beveik visą dieną praleidžiu skaitydamas. Visą gyvenimą praleidau prie knygų, todėl ir dabar negaliu be jų. Man čia nenuobodu, esu visada užimtas. Turiu televizorių, žiūriu programas lietuvių, anglų, vokiečių kalbomis. Visko man užtenka, jaučiuosi puikiai“.

Marijampolė

© 2008 „XXI amžius“