Juozo Barisos istorija: kovok ir laimėsi

Jurgis Pekarskis

Buvęs tremtinys, Laisvės kovų dalyvis Juozas Barisa į bėdą pateko, kai nutarė aplankyti Austrijoje, Zalcburge, gyvenančią savo dukrą. „Dvejus metus nemačiau savo dukters, tad nors metai ir slegia pečius, išsiruošiau į tolimą kelionę“, – pasakojo J. Barisa.

Tačiau tai, ką jis grįždamas iš Zalcburgo patyrė Lenkijoje, jam ligi šiol primena košmarą. Bilietą dukra tėvui nupirko iš Zalcburgo iki Vilniaus, tačiau Varšuvoje reikėjo persėsti į autobusą. Iš Zalcburgo J. Barisa išvyko gegužės 28 dieną 11 valandą, Varšuvoje turėjo būti 22 val. 15 min., tačiau traukinys vėlavo 20 min., todėl sunkiai rado autobusą. Kai po nervingų klajonių galiausiai jį rado, dvi autobusą išlydinčios damos pareiškė, kad bilietas negalioja. Iki autobuso išvykimo buvo likusios penkios minutės, o reikėjo dar spėti kasoje nusipirkti bilietą. Autobuso vairuotojas pasisiūlė padėti. Nuėjus į kasą bilieto už eurus nepardavė – liepė pasikeisti į zlotus.

Garbaus amžiaus lietuvis pasakojo, jog tą naktį jis pasijuto lyg būtų vėl papuolęs į sovietinių manipuliatorių rankas. „Ant suolo guli bomžai. Vienuolikta valanda nakties. Valiutos keitykla – staliukas, prie kurio sėdi dvi damos. Mažojoje piniginėje turėjau 20 eurų. Jos pasakė, kad bilietui neužteks. Iš kišenės išsitraukiau kitą piniginę, kurioje buvo daugiau pinigų ir dokumentai“, – pasakojo J. Barisa. Pasak jo, jis padarė klaidą – iš piniginės ištraukė 100 eurų, kurių keisti nenorėjo. „Matyt, tuo metu piniginę su dokumentais buvau padėjęs ant stalo. Man kasininkė pasakė, jog dabar tikrai pinigų užteks, ir tarsi čigonė kortas ant stalo paskleidė zlotus. Tuos zlotus bematant susišlavė mane lydėjęs vairuotojas ir nuskubėjo į kitą kasą pirkti bilietą. Aš vos spėjau bėgti iš paskos“, – sakė J. Barisa.

Pasak senolio, už 30 eurų jis gavo 76 zlotus, tačiau negavo jokio dokumento. Įlipęs į autobusą J. Barisa po kelių minučių pasigedo piniginės, kurioje buvo 200 eurų ir 100 litų, banko kortelė, pasas, vairuotojo pažymėjimas, Laisvės kovų dalyvio pažymėjimas bei pažymėjimas, kad nešioja širdies stimuliatorių.

„Pasakiau vairuotojui, kad dingo visi dokumentai. Tada jis sustabdė autobusą, uždegė šviesas, pats apieškojo mano sėdynę, kažkam skambino telefonu... Pažadėjo grįžęs į Varšuvą viską išsiaiškinti... Deja, viskas tuo ir baigėsi“, – apgailestavo J. Barisa.

Grįžęs į Vilnių J. Barisa kreipėsi į Naujininkų policijos skyrių. Tačiau čia jį siuntinėjo iš vieno kabineto į kitą, o galiausiai liepė važiuoti į Varšuvą ir ten aiškintis. Negalėdamas susitaikyti su tokia neteisybe, J. Barisa nuvyko ir į Lenkijos ambasadą, kur susitiko su jos konsulu, parodė jam Zalcburge pirktąjį bilietą kelionei į Vilnių ir paklausė, ar jis galiojo iki Vilniaus. Konsulas atsakė, kad galiojo, ir patarė kreiptis į Lietuvos ambasadą Varšuvoje. Pinigai, anot jo, esą turi būti grąžinti.

Šia istorija susidomėjo Seimo narys, Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės akto signataras Saulius Pečeliūnas ir kreipėsi į Lenkijos Respublikos nepaprastąjį ir įgaliotąjį ambasadorių Lietuvos Respublikoje Janušą Skolimovskį, kuriam persiuntė J. Barisos laišką prašydamas, kad atitinkamos Lenkijos tarnybos nustatytų asmenis, dėl kurių kaltės lietuvis buvo priverstas už jau apmokėtą bilietą mokėti antrą kartą, bei padėtų atgauti nukentėjusiajam pavogtus dokumentus. „Tikėtina, kad tai ne vienintelis atvejis, kai Lietuvos Respublikos piliečiai nukenčia Varšuvos centrinėje stotyje“, – sakė S. Pečeliūnas.

Lietuvos Respublikos Generalinis konsulatas Varšuvoje iš pradžių elgėsi biurokratiškai ir nesistengė išsiaiškinti tikrosios situacijos – laiške J. Barisai buvo pasiūlyta kreiptis į Lenkijos kompaniją „PKP Intercity“, kurios autobusu važiavo J. Barisa, ir pateikti skundą. „Taip pat norime Jus informuoti, kad patarimuose keliaujantiems, kurie skelbiami Lietuvos užsienio reikalų ministerijos bei LR Generalinio konsulato Varšuvoje interneto svetainėse, yra akcentuojama, kad reikia būti ypač atsargiems tokiose susibūrimo vietose kaip turgūs, autobusų ir traukinių stotys ir pan., saugoti savo dokumentus ir asmeninius daiktus, vengti atsitiktinių pažinčių.“

Seimo narys S. Pečeliūnas pasakojo, jog gavęs J. Barisos įgaliojimus spręsti jo bėdą turėjo labai mažai laiko: „Reikėjo skubiai į lenkų kalbą išversti visus dokumentus bei pristatyti juos į Varšuvą, todėl teko pasinaudoti skubiuoju paštu“. Ir tik po šio skundo sukruto atitinkamos tarnybos Lenkijoje.

Pasak Seimo nario S. Pečeliūno, paprastam mūsų šalies piliečiui, patekusiam į panašią bėdą užsienyje, rasti teisybę nėra lengva. J. Barisos atvejis nėra vienintelis, tačiau realios pagalbos nukentėjusiems nelabai kas skuba suteikti, net ir mūsų šalies ambasados, kurioms privalu tuo pasirūpinti.

Moralinę ir materialinęs skriaudą patyręs lietuvis sako šiandien kiek lengviau atsikvėpęs – neseniai Austrijos kompanija „OBB“, pardavusi J. Barisai bilietą, grąžino jam pinigus. Dėl to pasistengė Lenkijos kompanija „PKP Intercity“ kompanija, persiuntusi S. Pečeliūno skundą austrams. „Neseniai man paštu grąžino ir visus dokumentus. Kas juos pavogė, tebelieka mįslė... Norėčiau patarti kitiems keliaujantiems – būkite budrūs“, – sakė J. Barisa, pridurdamas, jog jam skaudžiausia buvo patirta neteisybė. Bet svarbiausia šioje istorijoje yra tai, jog, pasirodo, pilietiškai elgiantis ir nenuleidžiant rankų teisybę vis dėlto galima surasti.

© 2009 „XXI amžius“