Antanas Čiplys iš Čiplių

Bronius VERTELKA

Panevėžietį Antaną Čiplį vilioja geri darbai

Velykių Šv. apaštalo Andriejaus bažnyčioje yra paveikslas, rodomas per Didžiąją savaitę prieš šv. Velykas. Jo autorius – savamokslis dailininkas Antanas Čiplys. Nutapyti tokį kūrinį jo paprašė tuo metu Miežiškių klebonu dirbęs šviesaus atminimo kun. Kostas Balsys. Prie paveikslo panevėžietis darbavosi apie tris mėnesius. Klebonas paveikslu liko patenkintas. Už savo triūsą Antanas nepaėmė nė cento – tai buvo jo dovana gimtajai parapijai (Velykiuose Antanas buvo krikštytas, priėjo prie Pirmosios Komunijos, Velykių kapinėse palaidoti jo seneliai).

Meninius gabumus A. Čiplys laiko užsklendęs savyje – tikriausiai tam įtakos turi ir išgyventa tremtinio dalia. Su tėvais jį, dvejų metukų vaiką, išvežė į tolimąją Rusijos Buriat Mongoliją, čia pragyveno 10 metų. Tačiau čia suvirpo jo, kaip pradedančio menininko, siela. Tremtyje jis sutiko Peterburge aukštuosius dailės mokslus baigusį Stasį Dambrauską, kuris paaugliui suteikė menui reikalingų žinių. Draugystė su juo nenutrūko ir gyvenant Panevėžyje – iki pat šio išminties nestokojusio žmogaus mirties.

Sovietinėje armijoje A. Čiplys tarnavo Leningrade. Kaip kareivis jis galėjo nemokamai lankyti muziejus. Gavęs leidimą išeiti į miestą, Antanas ištisas valandas praleisdavo Ermitaže. Pasaulinio meno šedevrų centrą pažino kaip savo penkis pirštus. Atvykusi aplankyti savo vyro žmona Vanda stebėjosi, iš kur jis tiek daug žino apie garsiuosius menininkus ir jų kūrinius. Dar jiems tik susipažinus Vanda pastebėjo, kad net šokiuose jam rūpėjo rutuliukus paišyti.

Pirmas Antano stambesnis savarankiškas darbas buvo persipieštas Ivano Kramskojaus paveikslas „Undinė“, kuris ir šiandien kabo jo bute. Bandė jis vakarais lankyti dailės mokyklą, tačiau netrukus suprato, kad joje negauna to, ko jam reikia. Be to, argi mokslas rūpėjo prisilaksčius per dieną statybose (dirbo meistru, darbų vykdytoju). Didžiulė Antanui dvasinė atgaiva buvo biblioteka. Gavęs naują meno knygą, džiaugdavosi ja kaip mažas vaikas. Tokiu metu būdavo geriau Antano netrukdyti.

Antanas dar drožia ir iš medžio. Imtis drožybos sugalvojo visiškai atsitiktinai, savo uošvijoje netoli Vyžuonų. Parsinešė ant pečių didoką medžio gabalą ir ėmė kirviu jį tašyti. Pamatęs baigtą darbą jo padėjėjas Vytukas net aiktelėjo: „Antanai, juk tu mane ištašei“. Tas darbas, įremtas į sieną, dabar klėtį prilaiko. Ne vienose kapinėse yra A. Čiplio medžio dirbinių. Panevėžietį domina ir muziejininkystė. Su žmona rinko senovinius daiktus ir nešė juos į klėtį. Taip atsirado muziejukas.

„Baisiai drovus, keistybių keistybė. Žiūrėk, prisėdęs jau kažkur mintimis lekioja“, – apie Antaną sako žmona Vanda.

Antanas – giliai tikintis žmogus. Tai perėmė iš tėvų tremtinių. Daugybę religijos dalykų sužinojo bendraudamas su kunigu Kairiu. Tuo metu Antanas studijavo statybą politechnikume ir abu viename name nuomojo atskirus kambarius. Šiuo metu A. Čiplys tapo Nukryžiuotąjį.

Panevėžys
Autoriaus nuotrauka

© 2009 „XXI amžius“