Nesigaili didmiestį iškeitusi į kaimą

Jolita Žurauskienė

Gydytoja Gražina Šaulienė su vyru Romu Petru

Ukmergės rajono Veprių ambulatorijos gydytoja Gražina Šaulienė čia dirba jau trisdešimt vienerius metus. Nors, pasak gydytojos homeopatės, baigusi medicinos mokslus Vilniuje, ji Vepriuose dirbti planavo tik trejus metus. Gražina prisipažįsta, jog į Veprius atvyko draugų medikų patarimu. „Tais laikais poliklinikų gydytojai privalėdavo budėti ligoninėse. Didmiesčiuose gydytojai budėdavo po tris, rajonuose po penkis kartus per mėnesį. Kadangi turėjau šeimą ir sūnų – budėjimas man buvo neįsivaizduojamas dalykas. Todėl draugai ir patarė važiuoti į kaimo ambulatoriją, jei tik bus galimybė“, – mena sostinėje užaugusi Gražina. Vilniuje teko atsisveikinti su keturių kambarių butu, visais patogumais. „Kai į kiemą atvažiavo sunkvežimis išvežti į kaimą, pasidarė liūdna. Nors tuo metu planavau išvykti tik trumpam, trejiems metams, bet širdį suspaudė“, – sakė G. Šaulienė.

Ukmergės kraštas gydytojai buvo pažįstamas. Pro miškuose paskendusį miestą ji nuolat važiuodavo į Anykščius pas senelius. „Galvojau, jog norėčiau dirbti kažkur šitoje pusėje. Ir mano draugės vyras, kuris turėjo pacientų iš Veprių, man pasakė, kad čia labai gražu“, – prisimena moteris. Apsižvalgyti į Veprių ambulatoriją ji atvyko savarankiškai. Išlipusi iš autobuso nuskubėjo atsigaivinti arbata, pasižvalgyti į vietinius gyventojus. Senas ir suklypęs ambulatorijos pastatas jaunos specialistės neišgąsdino. „Įėjusi į ambulatoriją radau jau trisdešimt metų čia dirbusią gydytoją Pagojienę ir pagalvojau, kad gerai, kai žmogus vienoje vietoje taip ilgai dirba. O aš tik trumpam čia atvykstu“, – apie pirmą pažintį su darbu pasakojo G. Šaulienė. Vėliau jaunai specialistei teko važiuoti į Ukmergę ir dėl darbo tartis su vyr. gydytoju Konstantinu Navakausku.

Jauna specialistė neilgai gyveno ambulatorijos prieglobstyje – pirmininkas Steponas Jankeliūnas parūpino gražų, spalvotą „Alytaus“ namelį. „Nors namelis ir buvo žadėtas, tačiau man tai buvo labai netikėta. Draugai mane ėmė vadinti dvarininke. Taip nejučia prabėgo pirmieji darbo metai. Net sunku patikėti, kad tiek daug laiko praėjo“, – sako G. Šaulienė. Medikė nesigaili didmiestį iškeitusi į kaimą ir tvirtina, jog medikų darbas yra atsakingas ir sunkus, ir visai nesvarbu, kur jį tenka dirbti – ar mieste, ar kaime. „Grupės draugai man visą laiką primena, jog besimokydama kalbėdavau, jog labai norėčiau būti gamtoje. Neišpasakyto grožio gamta supa mane ir tuo labai džiaugiuosi“, – šypsosi moteris. Važinėdama į Anykščius pas senelius Gražina pamilo kaimo žmones, žavėjosi jų nuoširdžiu bendravimu.

Senoje ambulatorijoje susispaudę kolektyvo nariai dirbo draugiškai ir atsakingai. Ligonių darbo pradžioje buvo daugiau nei trys tūkstančiai. Per tūkstantį pacientų sudarė vien Veprių profesinės technikos mokyklos mokiniai, daug kolūkio darbuotojų. Ambulatorijos transporto priemonė – arklys. Juo tekdavo vykti į tolimiausius vienkiemius, žiemos metu įveikiant didžiules sniego pusnis. Dar aktyviau kibti į darbą G. Šaulienę paskatino Jonavos „Azoto“ avarija, nuo kurios itin smarkiai nukentėjo šio krašto žmonės. Atsakingai savo darbą dirba ir kitos ambulatorijos darbuotojos: Onutė Krikščiūnaitė, Juzytė Palaimienė, Zita Barkauskienė, Aušra Narušienė. Pastaraisiais metais kaime gyvenančių žmonių skaičius smarkiai sumažėjo. Nuo 1985 metų vepriškiai ir čia dirbančios moterys džiaugiasi naujomis tvarkingomis ambulatorijos patalpomis. „Šis kolektyvas visą laiką dirba darniai. Džiaugiuosi gydytojos G. Šaulienės kruopščiu ir atsakingu darbu. Ji pirmoji įgijo šeimos gydytojos kvalifikaciją, pasirinko homeopatijos kryptį, domisi naujovėmis, moko savo pacientus sveiko gyvenimo būdo“, – pabrėžė vyr. gydytoja J. Galiauskienė. Pastaraisiais metais kaimo ambulatorijos aprūpintos nauja aparatūra, transportu, turi pakankamai darbo instrumentų.

Vepriai, Ukmergės rajonas
Autorės nuotrauka

© 2009 „XXI amžius“