Metų žmogaus titulas – „XXI amžiaus“ bičiuliui

Dailininko Egidijaus Šimatonio sukurtą statulėlę Bernardui Aleknavičiui įteikė praėjusiųjų „Metų žmogus – 2008“ fotomenininkas Vidas Venslovaitis Viktoro VILČINSKO nuotrauka

Gruodžio 29-ąją Kudirkos Naumiestyje V. Kudirkos muziejuje vykusiose Šakių rajono „Valsčiaus“ laikraščio „Metų žmogaus – 2009“ apdovanojimo iškilmėse daug kalbėta apie šalies istoriją. Kitaip ir negalėjo būti, nes renginyje dalyvavo Metų žmogumi išrinktas iš šio krašto kilęs, o dabar Klaipėdoje gyvenantis fotomenininkas ir žurnalistas Bernardas Aleknavičius, taip pat iš Panevėžio atvykęs jo brolis bei bendražygis Vincentas Aleknavičius. Beveik visą savo gyvenimą paskyrė Zanavykų krašto bei Mažosios Lietuvos istorijai, žmonėms, kultūros paveldui, kelių dešimčių knygų autorius B. Aleknavičius jau gerą dešimtmetį kraštotyros ir istorijos klausimais rašo ir „XXI amžiui“.

Dailininko Egidijaus Šimatonio sukurtą statulėlę B. Aleknavičiui tradiciškai įteikė praėjusių metų nominantas fotomenininkas Vidas Venslovaitis, irgi nuolat talkinantis „XXI amžiui“. Padėkos raštu už nuopelnus gimtinės istorijai ir kultūrai apdovanotas ir Vincentas Aleknavičius. Kaip B. Aleknavičių sveikindama kalbėjo rajono Kultūros ir turizmo skyriaus vedėja Augenija Kasparevičienė, nėra kito tokio žmogaus, tiek daug nuveikusio savo krašto labui. B. Aleknavičių sveikino ir ankstesniais metais šį titulą gavę iškilūs kraštiečiai: rajono meras Juozas Bertašius, verslininkė Loreta Valaitienė, Šakių viešosios bibliotekos direktorė Regina Ūsienė, Seimo narys Arvydas Vidžiūnas, Lukšių seniūnas Vidas Cikana, kultūrininkė Aurelija Papievienė, Šakių veiklių moterų klubo prezidentė Aurelija Grinkevičienė. B. Aleknavičių pasveikino ir Kudirkos Naumiesčio šeimininkai – seniūnas Vincas Alfredas Puida bei sekretorė Julija Sederevičienė.

Į svečius buvo pakviestas Vilniaus universiteto prof. Alfredas Bumblauskas bei doc. dr. Genutė Kirkienė. „Valsčiaus“ redakcija istorikams, pirmą kartą apsilankiusiems Kudirkos Naumiestyje, įteikė Bernardo ir Vincento Aleknavičių knygų „Novužės krašto vaikai“ rinkinius.

Šiemet 80-metį švęsiantis B. Aleknavičius savo dviejuose rašiniuose pasakoja apie savo gyvenimo kelią.

Ėjau per gyvenimą

Bernardas ALEKNAVIČIUS

Zanavykų žemę palikau sulaukęs aštuoniolikos, bet visą gyvenimą mintimis buvau su savo krašto žmonėmis. Sapnuose dažnai matydavau nuostabų Nemuno vingį prie Vilkijos, girdėdavau Rūdšilio pušų ošimą ir kiekvienais metais per Aplankymo atlaidus stengdavausi pabuvoti Lekėčiuose, pasiklausyti, ką porina mano kraštiečiai, ar dar naudoja dviskaitą, ar skiria mergučias nuo vaikų.

Visi ėjome per gyvenimą. O ir tie mūsų gyvenimo keliai buvo be galo skirtingi. Mano gyvenimas prabėgo tarp žemaičių ir mažlietuvių. Nesužemaitėjau. Likau ištikimas mažlietuvis, nes ir didžioji Zanavykų dalis pagal savo šaknis – kilę iš Mažosios Lietuvos. Gyvendamas Klaipėdoje giliau pažinau Kristijoną Donelaitį ir tik dėl to, kad jo „Metų“ kalba be galo artima mano krašto žmonių šnektai. K. Donelaičio Romintos giria man visada asocijavosi su Rūdšiliu. Visados į langą beldėsi ne rudens, bet rudenio lietus. Gyvendamas Donelaičiu jaučiau savo kraštą, vaizduotėje mačiau dailininko Vytauto Kazimiero Jonyno išdraskytas pašešupės lankas, prie Kudirkos Naumiesčio, kai dailininkas kūrė savo nemirtingąsias iliustracijas „Metams“. Mačiau prie Višakio Rūdos girioje stūgaujančius vilkus bei girdėjau girgždantį vežimo ratą, kai šis raikė rudenio lietaus permirkusį žemės veidą. Be šių zanavykiškų įvaizdžių nebūtų ir leidinio „Donelaitis ir mes“, kuris pasirodė kartu su atgimstančia Lietuva – 1989 metais.

Fotografuodamas Žemaitijos pakelių kryžius, stogastulpius, koplytėles, Rūpintojėlius vaizduotėje mačiau Zanavykų kraštą, šio krašto žmones, kurie taip pat nešė savo gyvenimo nelengvus kryžius. O paruoštą ir išleistą leidinį „Žemaičių žemės Rūpintojėliai“ galima drąsiai vadinti „Zanavykai – Žemaičių žemės Rūpintojėliai“, nes leidinyje nemažai vietos skirta Zanavykų krašto knygnešiui kun. Martynui Sederevičiui, Švėkšnos gydytojui aušrininkui ir varpininkui Juozapui Rugiui, kilusiam iš Sintautų valsčiaus, kunigui pranciškonui Antanui Augustinui Dirvelei, kilusiam nuo Slavikų, bei Telšių vyskupui Justinui Staugaičiui, kuris dar jaunystėje savo slapyvardžiu buvo pasirinkęs žodį „Zanavykas“. Tai šių iškilių zanavykų dėka šiandien gyva ir Žemaitija.

Žmogaus gyvenimas – tai savotiškas ratas. Eini žmogus šiuo gyvenimo ratu ir sugrįžti ten, iš kur esi išėjęs. Sugrįžti prie ištakų. Per „Novužės krašto vaikus“ ir aš sugrįžau prie Nemuno, Šešupės, Novos, Višakio, Luokės. Džiaugiuosi, kad gyvenimo kelyje sutikau tokias šio krašto dukras kaip poetę Janiną Marcinkevičienę, nenuilstančią lituanistę Mariją Puodžiukaitienę, dailininkę Birutę Matijošaitytę, garbingos Liorentų giminės palikuonę mokytoją Kunigundą Bukantienę, Zanavykų ąžuolą Joną Bosą ir daugelį kitų šviesuolių, kurie tapo leidinio apie zanavykus „Novužės krašto vaikai“ bendraautoriais.

Tėviškės beržai

Kai kartais manęs paklausia apie kraštotyrinio darbo sėkmės paslaptis, dažniausiai atsakau: „nežinau“. Bet jeigu ne visiškai rimtai, tai ši sėkmė, ko gero, susijusi su vienu neeiliniu gamtos reiškiniu. Kai man ėjo 37 gyvenimo metai, buvau patekęs į „ciklono akį“. Kaip šis reiškinys pakeitė mano gyvenimą, ir šiandien nesuvokiu. Žinau tik tiek, kad būdamas „ciklono akyje“, Šiaurės Atlante prie Islandijos krantų, laivo-plaukiojančios bazės „Sovietskaja Litva“ kapitono Josifo Brodskio paprašiau, kad šis laivą pasuktų kita kryptimi, kad fotografavimui rakursas būtų geresnis. Ir ką!? Laivą pasuko! Pajutau savyje turintis savotišką galią, kuria ir iki šios dienos sėkmingai naudojuosi. O tai akivaizdu, nes jau esu išleidęs beveik dvi dešimtis kraštotyrinio turinio knygų ir nė vienai neteko ieškoti rėmėjų. Leidybai lėšas parūpindavo leidyklų darbuotojai, ir knygos skaitytojus pasiekdavo tarsi savaime. Esu dėkingas „Drukos“ ir „Eglės“ leidyklų vadovams, kurie vertina mano atliktą darbą.

Ir taip nuo tos „ciklono akies“ gyvenime mane lydi visapusiška sėkmė. Daug gražių ir prasmingų valandų teko praleisti su mūsų literatūros klasikais Ieva Simonaityte ir Juozu Baltušiu. Didžiulį džiaugsmą esu patyręs rengdamas leidinį „Donelaitis ir mes“. Susirašinėjimas su poeto talento gerbėjais praturtino mano žinias apie Kristijoną Donelaitį. Buvo laikas, kai sausio 1-ąją nuo pirmojo iki paskutiniojo puslapio skaitydavau K. Donelaičio „Metus“. Pamilau juos, ir šis kūrinys man tapo kasdienine duona. Gal dėl šios priežasties minint K. Donelaičio 275-ąjį gimtadienį, man pasiūlius, Lazdynėliuose buvo pasodintas 275 ąžuolų parkas, o Klaipėdoje sausio 1-ją  12 valandą prie K. Donelaičio paminklo pradėta tradicija „Naują metą pradėkime kartu su Kristijonu Donelaičiu“.

Taip kiekvienais metais sausio pirmąją, stovėdamas prie paminklo poetui, greta augančių medžių ir į šventę susirinkusių klaipėdiečių, pajuntu, jog žmonės be galo panašūs į medžius. Jie auga ir gyvena labai panašų gyvenimą, tik medžių amžius šimtmečiais skaičiuojamas. Jie gyvi. Jiems vienodai skauda, kai juos paliečia nedraugiška ranka, susigūžia, kai pamato einantį žmogų su kirviu rankose.

Myliu girią, prie kurios prabėgo mano vaikystė, myliu šimtamečius medžius ir pagal prof. Viktoro Falkenhano paprotį stengiuosi juos apeiti laikrodžio rodyklės kryptimi. Nuo paauglystės dienų tėviškėje sodinau ąžuoliukus, liepaites, o Rūdšilyje pušaites. Medžiai – mūsų gyvenimo palydovai, todėl ir kiekvienas žmogus savo gyvenime privalėtų pasodinti bent po vieną medelį ir jį prižiūrėti. O iškiliosioms asmenybėms, krašto šviesuoliams, jau iškeliavusiems amžinybėn, mes privalėtume sodinti vardinius medžius. Ir Lietuva, skendinti tarp vardinių medžių, taptų gyva savo istorine praeitimi. Jau turime Tautinio atgimimo ąžuolyną dr. Jono Basanavičiaus tėviškėje, Kintuose – Vydūno ąžuolą, pasodintą pirmosiomis Atgimimo dienomis, Klaipėdoje, Lietuvininkų aikštėje, žaliuoja Martyno Mažvydo ąžuolas, Vytauto Didžiojo gimnazijos kieme – Kristijono Donelaičio ąžuolas, atgabentas iš Tolminkiemio, o Mosėdyje – Kristijono Donelaičio ąžuolas, atvežtas iš Lazdynėlių. Tai tik graži pradžia. O kiek Lietuvoje galėtų ošti vardinių liepų, ąžuolų, eglių… Ir koks būtų gražus mūsų kraštas, su kiekvienu pavasariu vis naujai sužaliuodamas.

Prisimenu, vaikystėje prie mano tėviškės siūbavo didžiulės eglės. Į jas įlipęs kaimynas už Rūdšilio giriose išvysdavo prie Nemuno prigludusią Vilkiją. Apie 1936 metus egles nukirto. Jų vietoje išaugo gražus beržynas. Jis – mano amžininkas.

Atvažiuoji į tėviškę kovo mėnesį, žvelgi į raustančias beržų šakas ir jauti, kad jos pranašauja artėjantį pavasarį. Aplankai gimtinę gegužėje, o beržai pasipuošę gležnučiais gelsvai žalsvais lapeliais. Vasarą – žali, o rudenį sužaižaruoja auksą, o vėliau varį menančią spalvą. Tai pasakiškas grožis. Ir kiekvienais metais medžiai ošia tą pačią gyvenimo giesmę. O ir ko šie manosios tėviškės beržai nematė!? Neramiai jie žvalgėsi į mūsų namus, kai 1945-ųjų sausio antrosios naktį iš šių namų enkavėdistai išvarė mano tėvelį ir dar du mūsų namuose besislapsčiusius vyrus.

Matė jie ateinančius partizanus, kurie slapčia pravėrę kiemo vartelius atidžiai apsidairydavo, o tik paskum artėdavo prie namo durų, kad čia galėtų atsipūsti, pasistiprinti. Šie beržai matė išbadėjusius Rytprūsių vaikus, kurie pasibaigus Antrajam pasauliniam karui apšašę ir ligoti, traukė per Lietuvą. Matė žmones, varomus į kolchozus. Matė, kaip motinos su mažais vaikais naktimis slapčiomis eidavo į rugių laukus kirpti varpų, kad išgyventų, kad nežvelgtų į akis bado šmėkla.

Šie beržai matė, kaip į tuos pačius namus atėjo naujas šeimininkas. Gerai išgaląstu kirviu jis pradėjo kirsti beržus. Raudojo Rūdšilis. Raudojo kertami beržai. Neilgai džiaugėsi ir medkirčio širdis, nes jis padarė tai, ką neturėjo padaryti – jis sunaikino gyvus liudininkus.

Ir šiandien, apsilankius gimtinėje, širdį suspaudžia nenusakoma gėla, nes aš jau neturiu gyvų savo amžininkų.

© 2010 „XXI amžius“