Projektą „Gimtasis kraštas:  
įvykiai ir įspūdžiai“ remia:  

Tarp lietuvių

Raseiniuose prabėgo gražiausi metai

Bronius VERTELKA

Raseiniškė mokytoja pensininkė Svetlana Krikščiūnienė patenkinta gyvenimu Raseiniuose

Stačiatikių Švč. Trejybės cerkvė Raseiniuose, kurios priežiūra rūpinasi Svetlana Krikščiūnienė

Raseinių miesto parke stovi stačiatikių Švč. Trejybės cerkvė. Baltos kaip gulbė šventovės priežiūra rūpinasi mokytoja pensininkė Svetlana Krikščiūnienė. S. Krikščiūnienė „XXI amžiui“  pasakojo, jog paskutinį kartą šventovėje pamaldos vyko kovo 13-ąją ir joms vadovavo iš Kėdainių atvažiavęs šventikas. Daugiausia tikinčiųjų cerkvė sulaukia per šv. Velykas ir Kalėdas, tada atvyksta svečių net iš Vilniaus. Pastatui, ypač jo vidui, reikia remonto, o Raseinių stačiatikių bendruomenė negausi ir savo jėgomis remonto padaryti negali. Svetlana pažįsta apie 20 savo tautiečių, tačiau su jais ryšio nepalaiko. Savivaldybėje rusų bendruomenė net neįregistruota.

Svetlana su Elena, irgi buvusia mokytoja, dažnai eina pasivaikščioti į miesto parką, užsuka ir į rusų kapines. Dažniau Svetlana bendrauja su gretimo buto gyventoja Liuba. Ši gerokai vyresnė, sunkiai vaikšto, todėl eidama į parduotuvę Svetlana užsuka pas ją pasiteirauti, ar nereikėtų ko nupirkti. Gražiai sutariančios moterys susirenka ir prie arbatos puodelio.

S. Krikščiūnienę Raseiniuose pažįsta bemaž visi miesto gyventojai. Ji mokykloje, kuri dabar  vadinasi Prezidento Jono Žemaičio gimnazija, mokė rusų kalbos daugiau nei 40 metų. Prie jos išaugo ne viena karta. Netgi gaudama pensiją dar 13 metų mokytojavo ir tik pernai atsisakė vyresniosios mokytojos darbo.

Į Raseinius Svetlaną atsivežė Leonas. Susipažino jiedu Rusijoje, kai jis atitarnavęs armijoje parvykęs į gimtinę negavo darbo ir grįžo į tą patį dalinį jau samdomu vairuotoju. Svetlana tuo metu  buvo baigusi pedagoginę mokyklą ir dirbo pradinių klasių mokytoja. Jos tėvai neprieštaravo vedyboms su lietuviu. O Leonas jai iš karto patiko: aukštas, gražus, kultūringas ir tvarkingas. Marčios sulaukę džiaugėsi ir uošviai lietuviai.  Svetlana sako, kad  kartais jie mylėjo ją labiau nei savo sūnų. Jauna moteris stengėsi kuo greičiau išmokti kalbėti lietuviškai. Po pusmečio jau suprasdavo, ką kalba aplinkiniai, o po metų jau galėjo kalbėti  vyro gimtąja kalba. Neakivaizdiniu būdu Svetlana baigė Vilniaus pedagoginį institutą ir įsigijo rusų kalbos mokytojos specialybę. Užaugino du sūnus, sulaukė trijų anūkų ir vienos proanūkės. Prieš 23 metus neteko Leono. Vyrą į kapus nuvarė  klastinga liga. S. Krikščiūnienė pasikalba telefonu su savo mama, kuriai jau 92 metai ir kuri gyvena pas dukrą Komijoje. Svetlana mamą aplanko maždaug kas treji metai.

Rusų tautybės moteris sakė, jog niekas jos Raseiniuose nėra pavadinęs „okupante“ ar kitokiu nepagarbiu žodžiu. Ji turi gausybę pažįstamų lietuvių, savi tapo ir Raseiniai. Moteris mėgsta skaityti knygas, ypač Dostojevskį, Čechovą, Tolstojų.  Susipažinti su naujausia spauda eina į viešosios bibliotekos skaityklą, kur būtinai perskaito  rajoninius laikraščius. Moteris turi žemės gabalėlį, čia pavasarį pasisodina daržovių ir iš jų pasiruošia maisto atsargų žiemai. Raseiniškė mėgsta žiūrėti televizijos sporto laidas, ypač biatloną.

S. Krikščiūnienė nori sutvarkyti cerkvę taip, kad ši būtų jauki ir nuteiktų susikaupimui. Svetlaną krikštijo dar mažą, ir per savo gyvenimą ji taip ir nenutolo nuo Dievo. Raginama stoti į komunistų partiją atsakydavo, jog partijoje gali būti tik ypatingi, krištolinės sąžinės žmonės, o ji tokia dar nesanti.

Moteris gyvenimu Raseiniuose nesiskundžia – čia prabėgo jos  gražiausi metai.

Raseiniai
Autoriaus nuotrauka

© 2010 „XXI amžius“