Projektą „Gimtasis kraštas:  
įvykiai ir įspūdžiai“ remia:  

Laikas ir žmonės

Kiekvienas amžiaus tarpsnis spinduliuoja grožiu

Birutė NENĖNIENĖ

Papuošalų kūrimas – viena naujausių Genovaitės Pabrinkienės raiškos sričių

Vilkaviškietės Genovaitės Pabrinkienės pavyzdys puikiai tinka pailiustruoti tam, kaip amžiaus branda įduoda pasitikėjimo mandatą saviraiškai. Tai kaip paliudijimas, jog kiekvienas žmogus turi talentų. Tereikia tik įžvalgumo ir galbūt mažo postūmio iš šalies.

Laikas buvo ne sau

Genovaitė Pabrinkienė prieš kelerius metus dar sukosi „darbo rinkoje“. Per dvidešimt pastarųjų metų dirbo rajono Švietimo skyriaus specialiste, kuravo pradinio ugdymo sritį, prižiūrėjo dailės ir technologijų sritis, kelerius metus mokykloje dėstė dailę. Keturiasdešimt metų aktyvi darbinė veikla atimdavo visą laiką, todėl moters meniškai prigimčiai atsiskleisti likdavo tik laisvalaikio nuotrupos.

Išdrįso parodyti

Jau kelerius metus Genovaitė gyvena vien dėl savęs, tačiau savo širdimi ir rankomis kuria grožį, kurį dalija kitiems. Jaukiuose namuose ji pasitiko visiškai nepasikeitusi: tas pats gražus stotas, ta pati šukuosena ir ramybę spinduliuojančios akys.

Sutartą susitikimo dieną Genovaitė namuose  išdėliojo savo rankdarbius. Papuošalai iš akmenėlių, stiklo, nuvelti iš vilnos, akį traukia spalvingos riešinės. Kambarys kaip vasaros pieva mirga jos numegztais ir vėlimu puoštais, įvairiais raštais, formomis, spalvomis ištapytais vilnos ir šilko šalikais. Šalia jų – keletas originalių moteriškų rankinių.

Ir tai tik maža dalelė to, ką Genovaitė sukūrė per dvejus metus, ką rodė keliose parodose.

G. Pabrinkienė savo darbus išdrįso parodyti Vilkaviškio turizmo ir verslo centre vieno renginio metu, vėliau ir savo gimtinėje Šakių rajone. Jos rankomis pagamintais šiltais spalvingais šalikais, originaliomis sagėmis puošiasi moterys, jos iškeliauja kaip dovanos į užsienį.

Norisi savitumo

„Nemėgstu parduotuvėse įsigytų papuošalų. Atvažiavo pas mane pažįstama moteris iš Panevėžio pasimokyti vilnos vėlimo ir atsivežė savo padarytų papuošalų, pamokė, kaip juos daryti. Nusipirkau akmenėlių, Murano stiklo, kalnų krištolo, karoliukų ir pradėjau verti“, – moteris kilojo originalių formų ir dydžių sages, auskarus, apyrankes.

Papuošalų kūrimas – viena naujausių Genovaitės raiškos sričių, nors dabar ji pradėjo megzti dar ir riešines.

Plevena kaip metų laikai

Visai neseniai jos rankose pražydo ir supleveno plonyčiai šilko šalikėliai. Genovaitė specialiais dažais ant rėmo ištempto šilko vedžioja linijas. Vienais atvejais jos atkartoja ramias, pastelines rudens spalvas ir motyvus, besidraikančius voratinklius, kitais – pražysta žaismingomis vasaros pievomis ar darželių gėlėmis, pavasario sodų žiedais. Moteris išbandė įvairias technikas, taip pat išbandė dekupažą, net tapybą.

Prireikė „universiteto“

Kai Genutė pajuto, kad tapybos ant šilko srityje trūksta žinių, atsitiktinai per pažįstamą sužinojo apie Marijampolėje veikiantį Trečiojo amžiaus universitetą. Tai savarankiška visuomeninė organizacija, į kurią priimami tik pensinio amžiaus žmonės. Stojamųjų egzaminų ar įskaitų nėra. Universitete veikia dešimt fakultetų. Genovaitė pasirinko dailės fakultetą, kurio mokymo programoje tais metais kaip tik buvo tapyba ant šilko.

Išsvajota laisvė nusibodo

Sulaukusi pensinio amžiaus Genovaitė Pabrinkienė dar dirbo trejus metus. Neturėjo planų, kuo pakeis savo aktyvų gyvenimą išėjusi į užtarnautą poilsį. Galvojo tik viena – kad atsipūs, eis ir važiuos, kur tik norės. Per pirmuosius „pensininkės“ mėnesius jautėsi labai gerai, tvarkė namus, gėlynus. O paskui pasidarė neramu. „Pajutau, kad man neužtenka daržo ir puodų“, – pasakojo Genovaitė apie brandžiame amžiuje išsiveržusį poreikį kurti.

Tada pradėjo lankyti vėlimo kursus, pradėjo nuo paprasčiausių dalykų ir pajautė, jog rankos pačios jaučia, kaip ir ką daryti.

Laiko vis neužtenka

Norėjosi iš Genovaitės sužinoti, kaip ji dabar elgiasi su tuo išsvajotu laisvu laiku. O ji tik nusijuokė: „Pradėjau nuotraukas dėliotis, bet tam vis laiko pritrūksta. Buvau gavusi pakvietimą į Auksarankių klubo užsiėmimus, bet visur nesuspėju...“

Atsisveikindama Genovaitė dar pakvietė paskanauti savo pačios keptos duonos. Tai naujausias jos užsiėmimas. Genovaitės ir Algirdo Pabrinkių  namuose atgijo tėviškės namų kvapai, vaikystė ir duoną minkančios mamos paveikslas. Visi jų namai, sušildyti tarpusavio meile ir pagarba, sušildo dažnai apsilankančius bendraamžius ir jaunesniuosius draugus.

Vilkaviškis
Autorės nuotrauka

© 2010 „XXI amžius“