Projektą „Gimtasis kraštas:  
įvykiai ir įspūdžiai“ remia:  

Amatai

Gyvenimo kraityje – gėris ir dainos

Jolita ŽURAUSKIENĖ

Šį smuikelį Stepas Nečiūnas prikėlė antram gyvenimui

Meistro išdrožti kaimo muzikantai prie jo tapyto paveikslo

Stepas šalia savo tapybos darbų

S. Nečiūnas (antras iš kairės) dainuoja „Bočių“ ansamblyje

Ukmergiškis Stepas Nečiūnas skaičiuoja 87-ąjį savo gyvenimo pavasarį, tačiau širdyje jis – jaunas ir energingas. Nestokojantis veiklos vyras – puikus pavyzdys jaunajai kartai.  Darbštus vyras prisiliečia prie kiekvienos namų kertelės. Daug meilės ir šilumos jis įdėjo gamindamas stalus, stalelius, suoliukus, sekciją, šviestuvus, vazas, lėkšteles, žvakides, įvairias figūrėles, tapydamas paveikslus. Vasarą Stepas mėgsta prižiūrėti gėlynus. Šilumą jis skleidžia ir dalyvaudamas visuomeninėje veikloje, nesiskiria su daina ir muzika.

Tapyba užvaldė vyrą

Stepas užaugo gausioje dešimties vaikų šeimoje, kurioje dailininkų nebuvo. Jaunystėje į rankas teptuko neėmė. „Tapyti pradėjau iš neturėjimo ką veikti, sulaukęs 75 metų. Labiausiai patinka peizažai“, – šypsosi pašnekovas. Jo kambario sienas puošia ne tik gimtos Lietuvos, bet ir dailūs indėnų rezervato vaizdai, kuriuos S. Nečiūnas nutapė viešėdamas Floridoje, pas sūnų. Tapymas taip užvaldė vyrą, jog jis nejučiomis susikrovė nemenką kolekciją. Tada Stepas ėmė juos dovanoti pažįstamiems, giminėms, net 14 jo darbų iškeliavo į Ameriką. „Nupiešęs daug paveikslų, Ukmergės bibliotekoje surengiau personalinę parodą. Į ją atvežiau ir kelis savo medžio drožybos darbelius. Kai juos pamatė Tautodailininkų sąjungos Ukmergės draugijos pirmininkas Rimantas Zinkevičius, paklausė, kodėl aš nedrožiu. Taip pasinėriau į šią veiklą, tapau Tautodailininkų sąjungos nariu“, – prasitaria vyras.

Nuo mažens patiko drožinėti

Pašnekovas pasakojo, jog drožinėti jis pradėjo vaikystėje. Mažas būdamas Stepas mėgo drožinėti dūdeles, malūnėlius. Matyt, šiuos gabumus jis paveldėjo iš savo tėčio, kuris labai dailiai darydavo visus ūkio padargus: akėčias, vežėčias, ratus ir kitus dalykus. Mama gražiai megzdavo, ausdavo. „Taip dažnai drožinėdavau, kad net pirštai nespėdavo užgyti. Drožinėti pradėjau paskatintas R. Zinkevičiaus, būdamas 80 metų. Taip ir tapybą užmečiau“, – prisipažįsta S. Nečiūnas. Ukmergiškio namuose sunku suskaičiuoti drožtas grožybes. Unikaliuose kūriniuose atsiskleidžia smagios gyvenimo akimirkos, atsispindi Lietuvos pilių grožis. Šiuo metu nemaža dalis S. Nečiūno darbų eksponuojami Vilniuje bei Ukmergės kraštotyros muziejuje, veikiančioje tautodailininkų parodoje „Apšerkšniję mūsų žiemos...“ Vyras prisipažįsta antrąsyk tokio paties darbo niekada nedarantis. „Vis norisi kažką naujo ir naujo padaryti. Personažų charakteriai, atskiros detalės gimsta vaizduotėje“, – sakė S. Nečiūnas.  

Dirbo mėgstamą darbą

Profesiją S. Nečiūnas pasirinko pagal savo pomėgius. Jis mokėsi, o vėliau ir dirbo Ukmergės amatų mokykloje. „Tarybiniais laikais dirbau grupės meistru. Dirbau Jonavoje, Vilniuje, Ukmergės baldų kombinate, buvau paskirtas cecho viršininku, technologu. Tačiau man buvo užklijuota antitarybinio piliečio etiketė, kuri mane persekiojo iki pat Lietuvos nepriklausomybės“, – sakė Stepas. Nagingas vyras parodė savo išradimą – staliuką – barą. Žvelgiant iš šalies, šis staliukas niekuo nesiskiria nuo įprastų stalų, tačiau jį atvėrus, pasirodo nuostabus baras, kuriame stovi kruopščiai išblizgintos taurelės ir gėrimo butelis. „Norėjau, kad šis gaminys būtų pradėtas masiškai gaminti, tačiau bendraautoriais panoro būti kiti, neprisidėję prie šio darbo. Taip ir liko šis gaminys vienetinis“, – pasakojo S. Nečiūnas.   

Darbai keliavo aukštiems pareigūnams

S. Nečiūnas  Ukmergės baldų kombinate dirbo šablonistu-modeliuotoju. Jis mena vieną savo darbą, kurį pasiglemžė vagys. „Visą naktį nemiegojau, galvojau, kaip padaryti netradicinį gaminį – komodą-lovą. Galvojau, galvojau ir padariau. Šį gaminį turėjo išvežti į Vilnių, tačiau po nakties jis dingo. Teko antrą gaminti“, – linksmai juokiasi Stepas. Ukmergės baldų kombinato gaminiai keliaudavo į ministerijas, vyriausybės rūmus, jais būdavo aprūpinti ir Maskvos aukšti pareigūnai. S. Nečiūnas pagamino tribūną, kuri stovėjo Seimo rūmuose, buvusioje pirmoje salėje. Kabinetiniai baldai buvo gaminami iš raudonmedžio, ąžuolo, kitos medienos. Darbštaus ir gabaus vyro nuopelnai buvo žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir Maskvoje. 1983 metais S. Nečiūnui buvo įteiktas Lietuvos TSR baldų ir medžio apdirbimo pramonės ministro garbės raštas, skirtas už pirmąją vietą, iškovotą respublikiniame meistriškumo konkurse.

Nesėdi rankų sudėjęs

Stepas prisipažįsta, jog jam patinka viskas, kas gražu. Todėl vasarą akis džiugina jo rankomis išpuoselėti gėlynai. „Mėgstu dainuoti, groti, keliauti, visur dalyvauti. Esu įsitikinęs, kad judėjimas – tai sveikata, todėl nesėdžiu rankų sudėjęs“, – porina jaunatviškas senolis. Tremtinių ir „Bočių“ choruose jis dainuoja dešimtmetį. Dainą mylėjo ir jaunystėje. Dirbdamas Ukmergės baldų kombinate, jis dainavo chore. S. Nečiūnas dalyvavo net aštuoniose Dainų šventėse. „Dainą mėgau nuo vaikystės. Dabar irgi dainuoju. Dainuoju net sriubą virdamas. Daina pakelia nuotaiką ir suteikia energijos“, – sako vyras. S. Nečiūnas iš rankų nepaleidžia akordeono ir smuiko. Smuiko garsus vyras pamilo jaunystėje, todėl ir išmoko groti šiuo instrumentu.  Po 35-ių metų pertraukos mylimo instrumento garsai ir vėl pradžiugino Stepą, aplinkinius. Jis daugiau nei dešimt metų muzikavo „Sidabrinės gijos“ kolektyve, dabar groja Ukmergės kultūros centro kaimo kapeloje, pats restauruoja ir taiso smuikus. Neseniai naujam gyvenimui prikėlė instrumentą, kuris buvo virtęs skiedrų krūva. Už tradicinės muzikos puoselėjimą, vingrias melodijas ir skambias dainas S. Nečiūnas yra apdovanotas padėkos raštais.

Ukmergė
Autorės nuotraukos

© 2010 „XXI amžius“