„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2010 m. gruodžio 3 d., Nr. 6 (38)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Projektą „Gimtasis kraštas:  
įvykiai ir įspūdžiai“ remia:  

  

 

Laikas ir žmonės

Svajonė popieriuje pražysta

Genovaitė Baliukonytė

Algimantas Mažeika

Bronelės gėlės žydi ir popieriuje

Bronelė su sūnumi Stasiu
gražiai prižiūri savo sodybą

Devintą dešimtį įpusėjusi dzūkė Bronė Laukevičienė iš Alytaus rajono Švabalaukio kaimo dar guviai sukasi tiek virtuvėje, tiek gėlyne –  kiekvieną pavasarį ji pasodina šimtą jurginų krūmų, o vėlai rudenį savo jėgomis juos ir iškasa. Tokios energijos, darbštumo ir tvarkingumo daug kas galėtų pavydėti. Bet ne tik tai Bronelę išskiria iš kitų kaimo moterėlių. Nuo mažens prie sunkių žemės darbų pripratę jos pirštai dar visai nesugrubę – jie stropiai po popieriaus lapą vedžioja teptuką. „Nuo pat vaikystės mėgstu piešti. Kai tik darbų lauke nebelikdavo, tuoj griebdavau popieriaus lapą, dažų ir mano mėgstamiausios gėles vėl pražysdavo. Ir taip kiekvieną žiemą. Piešimas, kaip ir šventadieniai bažnyčioje, – jau tapo tradicija“, – šypsosi jaunatviškai atrodanti garbaus amžiaus moteris.

Rugsėjo 28 dieną Bronė Laukevičienė atšventė garbingą aštuoniasdešimt penkerių metų sukaktį. Į savo sodybą prie Varčios miško 1956 metais ją parsivežė vyras šviesaus atminimo Vaclas Laukevičius. Visą amžių Vaclas triūsė miškų ūkyje, o Bronelė – kolūkyje prie lauko darbų. Su vyru užaugino vienturtį Stasiuką, kuris gyvena gimtinėje. Vienai moteriai atokioje vietovėje gyventi būtų gūdu: „Vasarą čia gražu, bet žiemą, ypač kai kelius užpusto, nei kur išeisi, nei pas tave kas ateis. Tikras užkampis, iki autobuso stotelės kone trys kilometrai, – sako moteris. – Augau tankiau gyvenamoje vietovėje. Esu kilusi nuo Daugų, tad nelabai gerai jaučiuosi, kai tenka būti atskirtai nuo pasaulio.“

Bronelės vaikystė prabėgo ant Daugų ežero kranto. Čia, Daugų salos kaime, iš trijų Juozo ir Mikalinos Juonių vaikų Bronė buvo vyriausia. „Gimiau 1925 metais. Šeimoje be manęs augo dar du jaunesni broliai – Jonas (1929 m.) ir Alfonsas (1930 m.). Gaila, abu jau mirę. Tėvai turėjo 8,5 ha žemės, ūkininkavo. Buvo mažo mokslo, bet labai darbštūs. Nuo mažens ir mane lenkė prie darbo. O aš labai mėgau mokytis ir mokiausi gerai, bet nors ir labai prašiau leisti į mokslus, tėvai nesutiko – baigiau tik keturis skyrius. Todėl svajonę – mokytis ir piešti teko pamiršti ir vaduoti mamą ūkio darbuose. Mama buvo silpnos sveikatos, dažnai sirgdavo, tad visi darbai ir rūpesčiai gulė ant mano pečių,– prisimena Bronelė. – Dirbome daug, todėl gyvenome pasiturinčiai, o tvarkingiems ir darbštiems žmonėms dažnai pavydima. Kai užėjo rusai, kaimynai mus skundė, kad Sibiran išvežtų, bet į buožių sąrašą mūsų negalėjo įtraukti – iki 10 ha žemės (tokius jau laikė buožėmis) trūko pusantro hektaro. Tad Sibiro išvengėm. Bet vargo ir čia pakako.“

Su motina gyvenantis sūnus Stasys Daugų žemės ūkio technikume įgijo elektromonterio specialybę. „Dabar gailiuosi, kad nevykau studijuoti į Kauno miškų ūkio technikumą, nes gavęs paskyrimą į Alovės kolūkį pirmininko muštrą ištvėriau vos 20 mėnesių, taigi neatidirbau net tuo metu būtinų trejų metų, – pasakoja Stasys.– Netraukė manęs ir elektriko darbas, todėl 1989 metų rugpjūčio 9 dieną pasukau tėvo pėdomis – į miškų ūkį. Kurį laiką dirbau eiguliu, bet kadangi miškininkystės mokslų nebaigiau, teko likti paprastu miško darbininku. Po dešimties metų, pasikeitus valstybės politikai, esu tik laisvai samdomas miško darbininkas, kurio joks darbdavys neįdarbina su visomis socialinėmis garantijomis. Kaime kitų darbų nėra, o darbas miške man mielas širdžiai. Čia mes ne tik medieną ruošiame, bet ir iškirstą mišką atsodiname. Esu pasodinęs šimtus medžių. Ir ne tik valdiškame miške, bet ir savo sodyboje. Turiu sidabrinių eglių, tujų ir kitokių dekoratyvinių medžių. Kaip ir mama, labai mėgstu gamtą ir grožį. Gailiuosi tik, kad per vėlai supratau, jog esu labiau linkęs humanitariniams mokslams – anksčiau rašinėjau, buvau prirašęs visą sąsiuvinį, svajojau gal ir išspausdinti, bet vėliau interesai pasikeitė, kažkaip viskas išsimėtė. Dabar rašinėti jau praėjo noras, gal vėliau... O rašyti man sekėsi tiek mokykloje, tiek technikume. Tačiau po tėvo mirties kažkam reikėjo dirbti atgautą žemę (turim 12 ha, bet dirbamos tik 5 ha), o mokytis jau nebuvo kada. Kadangi dvasiniai dalykai man labai svarbūs, dirbu zakristijonu, talkinu Alovės klebonui Stanislovui Stankevičiui. Patarnauti teko ne tik Alovėje, bet ir daugelyje kitų parapijų.“

„Mano tėvai buvo giliai tikintys, todėl ir aš visada stengiausi, kad mūsų šeimoje tikėjimas užimtų svarbią vietą, – pertraukia sūnų Bronelė.– Nė vieno šventadienio šv. Mišių nepraleisdavome. Sekmadieniais eiti į bažnyčią ir anais laikais, ir dabar man įprastas dalykas, jau net kaip kokia prievolė. Anksčiau 5 kilometrus pėdindavome pėstute, kartais koks kaimynas pakeliui pasivijęs paveždavo. Dabar jau būna, kad kokį sekmadienį ir praleidžiu, bet tik dėl svarbių priežasčių – kai liga užpuola ar keliai nepravažiuojami. Tik pėstute jau gal neįveikčiau, sūnus automobiliu paveža.“

„Nuo mažens esu įpratęs lankytis bažnyčioje, – sako sūnus. – Pradėjau kai tik kunigas S. Stankevičius atvyko į Alovės parapiją, regis, nuo trečios klasės ir jau 33 metai kaip tą darau. Ėjau ne tėvų verčiamas, pačiam buvo noras. Man patiko. Pradžioje gal dėl įdomumo, gal dėl to, kad klapčiukais buvo ir keturi mano klasiokai. Visi tarnavom kartu gal kokius penkerius metus, po to jiems atsibodo, o aš taip ir likau. Pamenu, mokykloje dėl tokio mano pamaldumo direktorius buvo net tėvus išsikvietęs pasiaiškinti, bet jokios represijos manęs neįveikė, todėl iki šiol esu zakristijonu. Tačiau kunigu gal ir negalėčiau būti, mane labai miškas traukia, o ir mano hobiai su gamta susiję.“

„Labai mėgsta grybauti ir žvejoti. Pramušta galva...“– įsiterpia mama.  

„Šiemet buvo labai turtingi grybais metai, – toliau pasakoja Stasys.– Suradau net 2945 baravykus, vietomis net po 60–80 baravykų augdavo, bet naujose vietose, o ten, kur iš seno žinojau, nieko neradau. Matyt, ir baravykynai pasensta, turi atsinaujinti. Kitokių grybų nerinkau, tik kazlėkų pusbroliui pintinę nuvežiau. Žvejoti man irgi sekasi: žuvys gerai kimba, tik ne visada iki namų parnešu. Pakeliui kas nors išsiprašo, o kartais ir koks žvejys, kuriam nesiseka, laimikį nuperka.“

Susirinkusi pluoštą piešinių Bronelė jais nukloja visą stalą, dar didesnis pluoštas lieka gulėti tvarkingai sudėliotas tarp laikraščių: „Negaliu sėdėti be darbo, o ką gi žiemą veiksi, – pasakoja šeimininkė, – jei nutveriu kokią laisvą minutę, o dabar laisvų jau ir valandų atsiranda, gyvuliukų jau nelaikome, kad nuobodu nebūtų ir širdgėla negraužtų, griebiu popieriaus lapą, vandeninių dažų, teptuką ir piešiu gėles. Prisipiešiu tokių gėlėtų staltiesėlių, užuolaidėlių, kraštelius iškarpau ir puošiu lentynėles, šventus paveikslus – kaip senovėje darydavome. Vienas nupiešiu, po to jos atsibosta, piešiu kitas. Taip vis yra darbo. Anksčiau, kol gyva buvo kaimynė, tai prašydavo, kad ir jai kokiai šventei nupieščiau, bet viešai niekam savo darbelių nerodžiau. Piešiu daugiausia gėles, nes gėles be galo mėgstu – tiek pieštas, tiek gyvas. Vasarą aplink visą trobą jurginai žydi, o žiemą kambaryje gal dvidešimt vazoninių gėlių auga.“

Bronelė ne tik piešti moka. Jos darbščių rankų priaustų lovatiesių pilna senovinė skrynia. Savomis ir lovas kloja. Dar yra senovinėje kraičio skrynioj ir jos rankų darbo lininių rankšluosčių ir drobulės rietimų. Pasak sūnaus, mama ne tik gėles prižiūri, bet ir pati daržus sėja, sodina, ravi ir derlių nusirenka. „Šiemet tiek dirbau, o derlius – prastas. Svogūnai ir morkos išmirko. Nuroviau tik mažą dalį, o kopūstus sodinau, prižiūrėjau, bet viskas veltui – pirkti teko. Prasti daržovėms metai buvo. O kai taip nutinka, ir rankos nusvyra“, – apgailestauja šeimininkė, tačiau su Dievo pagalba tikisi visas negandas įveiksianti.

Alytaus rajonas
Genovaitės Baliukonytės nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija