Projektą „Gimtasis kraštas:  
įvykiai ir įspūdžiai“ remia:  

Laikas ir žmonės

Ūkininko dukros, partizanų rėmėjos, tremtinės, ilgaamžės…

Stasys POVILAITIS

Seserys Julija ir Anastazija Deltuvaitės, 2010 ruduo Autoriaus nuotrauka

Albina Deltuvaitė-Šmerauskienė su dukra Lina 1957 metais Sibire

Ona Deltuvaitė-Rutkienė, Anastazijos, Julijos ir Albinos sesuo (1910–1995)

Seserys Ona ir Julija Deltuvaitės 1935 metais Kaune. Po žuvų turgų tada vaikščiojo fotografas, visiems siūlė nufotografuoti… Nusifotografavo ir Ona su Julija

Seserys Anastazija Deltuvaitė- Lapinskienė ir Julija Deltuvaitė-Šiupienienė 1963 metais jau Lietuvoje

Sakoma, kad Garliava yra Lietuvos tremtinių sostinė. Iš čia gyvenančių šeimų vos ne kas antras buvo išvežti į Sibirą.

Garliavoje  gyvenanti ilgaamžė Anastazija Deltuvaitė-Lapinskienė pasakoja: „Išvežė mūsų visą šeimą – tėvus Bernardą ir Petronėlę Deltuvas, bei mus, seseris Anastaziją, Albiną ir Juliją. Vyriausia sesuo Ona jau buvo ištekėjus ir gyveno greta mūsų, bet atskirai, tame pačiame Janaukos kaime, Prienų rajone. Ji, laimei, paliko neišvežta, nes gyveno jau kitame ūkyje. Sesuo Albina buvo su mergaite Lina. Ją išvežė drauge su mažąja. Vyras Antanas Šmerauskas pasislėpė, jo nerado ir neišvežė. O mūsų kaltė buvo ta, kad turėjome 30 ha žemės.“

Anastazija prisimena, kad į jų tėvų namus kartais ateidavo partizanai, apsinakvodavo, duodavo jiems pavalgyti. „Geri jie vyrai buvo, draugiški, mes jų nebijojom, – pasakoja Anastazija. –  Labai norėdavom, kad tik partizanai ir stribai nesusitiktų vieni su kitais. Ačiū Dievui, nesusitiko. Gerą šunį tada turėjom. Būdavo, ateina partizanai, tai jis kartą amteli ir tyli. Kai stribai eidavo, tai imdavo loti ir staugti net iš tolo.“

Deltuvų šeimą vežė tris savaites. Kur ir kodėl, nesakė. Tik pasakė rengtis ir baigta. Nuvežė į Krasnojarsko krašto Abakano rajono sovchozo 3-ią fermą. Tenykščiai laikraščiai rašė, kad savo noru banditai iš Lietuvos atvažiavo darbo ieškoti. Tėtė Bernardas Deltuva mokėjo rusų kalbą, nes penkerius metus praleido caro kariuomenėj „dienščiku“, t. y. adjutantu, pas generolą, atrodo, Peterburge.  Be to, buvo pramokęs vokiškai, nes Pirmojo pasaulinio karo metu Vilkaviškyje pateko vokiečiams į nelaisvę. Pirmiausia pakliuvo į lagerį, paskui pateko pas kažkokį vokietį ūkininką. Ten buvo gera tvarka ir labai gerai maitino. Pirmą jo atvirlaiškį gavome tik po dvejų metų, jis buvo rašytas vokiškai, nes lietuviškai rašyti iš ten neleido. Nešėme pas kaimynę vokietę, kad išverstų.

Kai baigėsi karas, B. Deltuva grįžo į Lietuvą. Iš Alytaus į kaimą Prienų rajone pėsčias parėjo, medinį lagaminą su lazda ant pečių pasikabinęs. Iš viso jis net devyniolika metų praleido ne Lietuvoje: beveik 5 – nelaisvėj, beveik 5 – kariuomenėj ir 10 metų Sibire… Mirė jis būdamas beveik 87 metų.

„Mama Petronėlė Bražukaitė-Deltuvienė turėjo brolį Viktorą ir seserį Anelę. Ir jie buvo išvežti, – pasakojimą tęsia Anastazija. – Jie buvo Irkutsko, o mes – Krasnojarsko krašte. Lietuvoje mama buvo sveika, o Sibire labai sirgo, su plaučiais jai kažkas buvo, vis sakydavo, kad krūtinę skauda. Amžinybėn iškeliavo sulaukusi 74 metų. Po 17 metų iš Sibiro parsivežėm jos palaikus. Tada, apie 1975 metus, į Sibirą važiavom jau savo noru, trise, buvę sibiriokai, mes, dvi moterys, ir vyras.

Vietiniai gyventojai buvo chakasai: mažiukai, juodi, įstrižom akutėm. Jie dažnai mušdavo savo žmonas, o jos džiaugdavosi: jeigu muša, vadinasi, myli. Mūsų vadovybė buvo tik rusai. Čia gyveno ir tuviai, bet jų buvo mažai. Vietiniai patys iš bulvių darydavo naminę degtinė – aragą – gerdavo ir mušdavosi. Mūsiškiai pirkdavosi valdišką degtinė, bet jos retai būdavo, tai mažai ir išgerdavo, todėl niekas ir nenusigerdavo. Tėtis dirbo visokius darbus, kur tik jį paskirdavo: sargavo, nupjautų rugių kamblius raudavo, dar kažką darydavo. Julija buvo melžėja tarybiniam ūky, o aš iš pradžių kiaules šėriau, paskui dirbau siuvėja siuvykloj.“

Anastazija prisimena, kad su ekskursija buvo nuvežę į Lenino tremties vietą Abakane. Ten yra namelis, kuriame nuotraukose matė daug negražių veidų. Turėjo važiuoti ant sunkvežimio viršaus į tą ekskursiją nori ar nenori.

„Aš buvau melžėja, todėl manęs į ekskursiją nevežė, nes reikėjo karves melžti. Tekdavo net 4 valandą ryto kelti, kai labai šalta dar būdavo“, – sesers Anastazijos pasakojimą papildo Julija.

Grįžusios į Lietuvą Anastazija ir Julija dirbo įvairius darbus „Dainavos“ kolūkyje Prienų rajone. „Lietuva grįžus iš Sibiro prastai atrodė, – sako Julija. – Iš Sibiro sugrįžus susituokiau su Juozu Šiupieniu, kilusiu iš to paties Janaukos kaimo. Buvo kolūkietis, dirbo prie arklių. Deja, mirė vos 53 metų. Tekėjau, kai man buvo 45 metai, o jam – 52, taigi tik vienerius metus pragyvenom.“

„Už savo vyro Juozo Lapinsko ištekėjau būdama panele kaip reikia – 56 metų, o jam tada buvo 63, – pasakoja Anastazija. – Juozas visą laiką dirbo prie melioracijos. Jis buvo iš Kuprių kaimo, nuo Kazlų Rūdos.“

Garbaus amžiaus sulaukusios seserys bendrauja su seserų Onos ir Albinos vaikais, Lina Kubiliene, kuri anksčiau dirbo popieriaus fabrike, dabar – pensininke. Dabar moterimis bene daugiausiai rūpinasi sūnėnas Darius Lapinskas. Jas aplanko ir penki sesers Onos sūnūs: Gintautas, Kazys, Romas, Tadas ir Vidas Rutkai. Moterys bendrauja ir su visais kaimynais.

Apie savo gyvenimą ilgaamžės taip svarsto. „Gimiau 1914 m. sausio 10 dieną. Kaime sveikas maistas, gaivus oras, daug darbų, vargų, mažai pagundų, pramogų. Į Plutiškių bažnyčią iš Janaukos kaimo visi vaikščiojom pėsčiomis. Kaime visi buvom draugiški, paslaugūs vieni kitiems. Užmiršusi viską, gyvenu sau, laukiu šimtmečio, o gal šimto ir dar vienų metų. O šiaip tai jau užtenka, kiek nugyvenau, – juokauja Anastazija. – Lygiuokitės į mūsų gyvenimą, į mūsų darbus, vargus, ir jūs ilgai gyvensit…“

 „Maistas savas, kaimiškas, darbas irgi kaimiškas, pirkdavom tik cukrų. Nė mes kokių vaistų turėjom, nė mums jų reikėjo. Parėjusi po darbų krenti į lovą ir tuoj užmiegi. Susirgus gydėmės tik ramunėlių arbatom, – sako Julija, gimusi 1922 metais, ir priduria: – Mano amžius jau seniai praėjęs, Dievas mus užmiršo, o gal ir neatsimins, gyvensim ir gyvensim.“  

Garliava, Kauno rajonas

© 2010 „XXI amžius“