Apie skrydžius į Mėnulį

Praėjusią savaitę opozicijoje dirbantiems parlamentarams vieno balso persvara  pavyko po svarstymo patvirtinti įstatymą, kuriuo dėl sunkmečio sumažintos senatvės pensijos vėl būtų sugrąžintos į prieškrizinį lygmenį. Už Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo pataisas, kuriomis trumpinamas valstybinių ir senatvės pensijų, taip pat netekto darbingumo, našlių, našlaičių pensijų bei kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas sumažinimas, balsavo 64 Seimo nariai, 33 parlamentarai balsavo prieš ir dar 30 tautos atstovų balsuodami susilaikė.

Seimo sprendimas sukėlė neįsivaizduojamą erzelį. Nors teisės akto priėmimui reikės dar vieno balsavimo Seime (kada jis įvyks – stropiai slepiama), tačiau po nesėkmingai Vyriausybei pasibaigusio balsavimo tą pačią dieną premjeras Andrius Kubilius pareikalavo opozicijos atstovų sugalvoti, kur rasti apie 600 mln. litų. Finansų ministrė Ingrida Šimonytė kitą dieną po balsavimo Seime pareiškė, kad atsistatydins iš posto, jeigu Seimas antru balsavimu patvirtins opozicijos pataisas nuo kitų metų sausio grąžinti sumažintas pensijas. „Tikrai negalvoju dirbti, nematau jokių galimybių, – sakė įsižeidusi ministrė ir dar familiariai pridūrė: – Negalima tyčiotis iš žmonių jiems pažadant dalykus, kurių negalima įgyvendinti.“ Ji teigė, kad „ir 2007 metais, ir 2008 metais pensijos didėjo ne po kelis, bet po keliasdešimt procentų“, todėl esą jau 2008 metai buvo užbaigti turint vieno milijardo litų deficitą pačioje „Sodroje“, tad pažadas grįžti prie ankstesnių pensijų dydžių „yra tiesiog neatsakingas žaidimas žmonių jausmais“.

Tačiau jau šios savaitės pradžioje „Baltijos TV“ interviu panelė Šimonytė teigė, kad grąžinti pensijas į prieškrizinį lygį būtų galima, bet kartu ir gąsdino premjerui būdingu stiliumi: tektų arba skolintis daugiau nei pusę milijardo litų, arba už tiek pat atsisakyti švietimo, socialinių reikalų ar kurios kitos srities finansavimo. Tokia išeitis šiuo metu skamba nelabai realistiškai, todėl ministrė mano, kad vienintelė galimybė gauti pinigų pensijoms būtų skolinimasis. Tam galima pritarti – juk per dvejus metus jau prisiskolinta tiek, kad kiekvienam mūsų – ir pensininkui, ir šiandien gimusiajam – tenka maždaug po 15 tūkst. litų skolos. Gaila, kad televizijos laidoje ministrė viešai neparagino ir Vyriausybės narių, ir Seimo narių grįžti prie 2008 metų atlyginimų. Juk puikiai prisimename, kaip naujai išrinkti (tiksliau, perrinkti) Seimo nariai pasididino atlyginimus beveik tris kartus, o paskiau vaizdavo juos susimažinę keletu procentų, nors pasiliko apie du kartus didesnius atlyginimus.

Galima sakyti, kad I. Šimonytė emocingais pasisakymais apie savo atsistatydinimą daro nesąžiningą spaudimą premjerui: daryk viską Seime, spausk savo koaliciją ir kitus, kad pensijos nebūtų grąžintos – kitaip aš išeinu. Ir dar meluoja: negalima mokėti tokių didelių pensijų, kurios buvo neva didinamos „net“ po keliasdešimt procentų. Viena, tegul panelė I. Šimonytė parodo, kiek metų iš eilės tos pensijos buvo didinamos po keliasdešimt procentų? Gal jos tapo didžiausiomis visoje Europos Sąjungoje, kad jas ministrė pasiryžo sumažinti? Antra, tegul pasako tą paprastą tiesą, kad 2008 metų rudenį seimūnai, pakėlę savo algas tris kartus (apie 270 proc.), o paskiau, po mėnesio, vienu naktiniu balsavimu „įvedė krizę“, t.y. tautiečiams įsakė veržtis diržus, sakydami, kad „ir mes kartu prisidėsime“ – tris kartus padidintus savo atlyginimus teiksimės susimažinti apie 15–20 proc. Būtent toks veidmainiavimas ir kelia pasipiktinimą, nes aiškiai rodo, kad politikai labiausiai rūpinasi savo kišene. Mažindama pensijas (ypač dirbantiems pensininkams, neišgalintiems susimokėti nuolat didėjančių mokesčių už butą), Šimonytė su savo pirmtaku Šemeta (kuriam, matyt, kaip ir premjerui darė didžiausią įtaką savo gąsdinimais ir „patarė“ jokiu būdu neimti TVF paskolų, nes ši tarptautinė institucija pirmiausia reikalauja mažinti išpampusias valdininkų algas. Ji patarė skolintis iš švedų bankų už 10 proc. palūkanas, t. y. kasmet už jas mokant po 2 mlrd. litų) įtikino premjerą, kad reikia visiems uždėti vienodus komunistinius lygiavinius mokesčius – po 21 proc. Dar daugiau, sumanė pensininkų sąskaita gelbėti nuo bankroto valstybę.

Premjeras galimybes nuo kitų metų grąžinti pensijas į prieškrizinį lygį prilygino galimybei nuskristi į Mėnulį, teigdamas, kad atstatyti (o ne didinti!) pensijas yra visiškai neįmanoma. Premjeras su jam būdingu sarkazmu sakė: „Tikrai nematau jokių galimybių Seime balsuoti dėl tokio įstatymo./.../ Galime priimti įstatymą ir kad rytoj turime skristi į Mėnulį, bet kas iš to. Kas į tą Mėnulį skris, jeigu nėra galimybių?“ – antradienį interviu Lietuvos radijui sakė A. Kubilius. Ką gi, premjeras, matyt, įsitikinęs, kad priėmęs priešingą įstatymą (kurį priimti jį tikriausiai įtikino žymusis ekonomistas-kibernetikas Šemeta, netrukus išsiųstas tobulintis į Briuselį), pagal kurį privaloma sumažinti pensijas net iki 70 proc., nuskristi į Mėnulį jis tikrai galės. Gal net su visa Vyriausybe. Tačiau premjeras pamiršta, kad užuot skridęs į Mėnulį už „sutaupytas“ pensininkų pensijas, galėtų priversti Seimą, kuriame sėdi dienų dienas, pamiršdamas tiesioginį darbą vyriausybėje, pasiūlyti padidinti į „Sodros“ fondą mokamą mokestį nors vienu ar dviem procentais. (Beje, tokią motyvuotą idėją vėl siūlė Seimo Socialinio darbo komiteto pirmininkas R. Dagys.) Tada „skylėtas“ panelės Šimonytės „Sodros“ fondo biudžetas tikrai pasipildytų reikalinga suma. Tačiau ir premjerui, ir ministrei maloniau erzinti pensininkus ir stumti juos į dar didesnį skurdą. (Šiuo metu maisto paketus iš ES ir „Caritas“ gauna jau beveik 600 tūkst. Lietuvos piliečių.)

Taip, eksperimentas su lietuviais vyksta sėkmingai – ir ne tik su pensininkais, bet ir su iš krašto išvaromu jaunimu. Emigracija, pasiekusi 600 tūkst. žmonių, pralenkė nuo sovietų režimo pabėgusiųjų skaičių jau 10 kartų, o į Sibirą ištremtųjų skaičių – apie penkis kartus. Eksperimentui pritaria kad  ir nedidelis, bet rėksmingas choras. Bet ar tai atneš sėkmę mažėjančiai mūsų tautai? Tikrai neatneš. Demografinės prognozės rodo: šioje teritorijoje, kuri dar vadinasi Lietuva, po 75 metų lietuvių nebeliks. Ir visokie eksperimentai „gelbėjant valstybę nuo bankroto“ tą „laimėjimą“ gali tik pagreitinti.

2010 m. balandžio 20 dieną Konstitucinis Teismas (KT) priėmė sprendimą, kuriuo konstatavo, kad pensijos gali būti mažinamos tik vieneriems metams. Be to, KT paskelbė, jog dirbantiems pensininkams net ir ekonominės krizės metu pensijų negalima mažinti labiau nei kitiems, o sumažintas pensijas visiems senatvės pensininkams būtina kompensuoti. Tame pačiame sprendime pripažinta, kad ekonominė krizė, gaivalinė nelaimė ar itin sunki ekonominė padėtis gali tęstis ilgiau nei vienerius metus, tačiau šalies ekonomikos būklę reikia įvertinti kasmet. Tai reiškia, kad sunkmečiu senatvės pensijos, bedarbių pašalpos, motinystės, tėvystės bei kitos socialinės išmokos gali būti mažinamos tik vieneriems metams, o ne dvejiems, kaip nustatyta dabar. Tačiau visi Seimo, kaip aukščiausio įstatymų leidėjo, sprendimai remiasi premjero ir finansų ministrės nuomonėmis. Tą Lietuvos žmonės, o ypač pensininkai, pajuto savo kailiu – sumažintomis pensijomis ruošdami premjerą nemokamam skrydžiui į Mėnulį.

© 2010 „XXI amžius“