Per gyvenimą su Dievu širdyje

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Skapiškio bažnyčios šventoriuje prie kan. N. Kasperiūno pastatyto Liurdo ir jo kapo (iš dešinės): Stasė Šlapelienė, Bronė Adomavičienė, Jonas Uziela, Elena Stuokienė, Paulinas Kaluina, Henrikas Jaseckas

Skapiškio Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčios choristai (iš kairės): Henrikas Jaseckas, Henrikas Stasėnas, Jonas Uziela, vargonininkas Leonardas Juškėnas, Antanas Beleckas, Porfilijus ir Olia Aleinikovai

Skapiškyje, prie koplytstulpio arkivyskupui Mečislovui Reiniui (iš kairės): Jonas Uziela, Bronė Adomavičienė, Irena Gimbutienė

Jonas Uziela, pasiramsčiuodamas lazdele, kas rytą skuba į Skapiškio (Kupiškio r.) Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnytėlę šv. Mišioms. O iki namų 90-metį baigiančiam bažnyčios choristui geras puskilometris... Nuo penkerių metų pradėjęs kasdien lankyti bažnyčią, joje, sako, randąs viską – ne tik dvasios, bet ir kūno stiprybę. Jubiliatas teigia: „Kas aš būčiau, jei manęs neglobotų Dievas...“

Jono Uzielos vaikystė ir jaunystė

1921 m. birželio 24 dieną Skapiškyje (Kupiškio raj.) Zofijos Vaičekauskaitės (iš Vėželių kaimo) ir Mykolo Uzielos (iš Švenčionių krašto) šeimoje gimęs sūnus buvo pakrikštytas Jonu. Du vyresni broliai Jurgis ir Antanas jau mirę. Gyveno tuomet Uzielos Sinagogos gatvėje (šioje gatvėje buvo sinagoga), vėliau gatvė buvo pervadinta Ugniagesių, o sovietmečiu – J. Janonio. Pastarasis gatvės pavadinimas išliko ir šiandien. Tame pačiame sklype Jonas, jau sukūręs šeimą, 1947 metais ėmėsi statyti namą.

Baigė tik keturis pradžios mokyklos skyrius Skapiškyje. Nors mokslo ir labai troško, toliau mokytis neturėjo galimybės: mokslas buvo brangus, o Uzielos žemės neturėjo, tad visi ėjo dirbti padieniais darbininkais. Jonukui teko apie mėnesį ganyti gyvulius, tačiau jis su dideliais vargais šio nemėgstamo ir jam nuobodaus darbo atsisakė.

Sulaukęs 15 metų, žydų pakviestas, ėmėsi talkinti dažyti namus. Būdamas darbštus ir gabus greitai išmoko šį darbą ir po kelerių metų ėmė dirbti savarankiškai. Namus Skapiškyje ir jo apylinkėse ėmęs dažyti 1938 metais,  šį darbą dirbo visą gyvenimą. Pirmas savarankiškas darbas – nudažyta Skapiškio girininkija.

Jonukas – ministrantas ir bažnyčios choristas

Kunigas Mykolas Andriejus Prialgauskas (1866–1889–1925 08 28) 1919–1925 metais dirbo klebonu Skapiškyje. Jam mirus į Skapiškį nauju klebonu paskirtas kun. Nikodemas Kasperiūnas (1872 01 02–1896 05 18–1956 02 13) čia dirbo irgi iki mirties – per 30 metų.

Klebonui kun. N. Kasperiūnui talkino daugelis vikarų. 1924–1930 m. Skapiškyje vikaru dirbo kun. Henrikas Prialgauskas (1892–1920 05 09–1978 08 23), tapęs itin svarbiu asmeniu Jono Uzielos dvasiniam gyvenimui. Į judrų penkerių sulaukusį Jonuką vikaras kun. H. Prialgauskas atkreipė dėmesį ir pakvietė patarnauti bažnyčioje. Vaikas ilgai spyriojosi, bet pagaliau sutiko. Jonukas pradėjo tarnystę bažnyčioje ministrantu, vėliau – choristu, kurį laiką (prie kunigų J. Lukšo ir J. Giedraičio) buvo Bažnytinio komiteto nariu.

Susirgus kan. N. Kasperiūnui, jam į talką Skapiškio bažnyčios administratoriumi buvo paskirtas kun. Juozapas Lukšas (1917 10 19–1944–1997 03 09), šias pareigas ėjęs 1953–1976 m., o  1976–1981 m. Skapiškio parapijos klebonu dirbo kun. Juozas Giedraitis SJ (1927 03 12–1957–1993 09 04).

Bažnyčioje mažąjį ministrantą žavėjo iš aukštai „nuo viškų“ sklindančios choristų giesmės – vaikas į juos vis pakeldavo galvą – jam taip norėjosi būti choristų gretoje. Šį vaiko troškimą suprato tuometinis Skapiškio vargonininkas Mykolas Danilevičius ir jam pasakė: „Ko tu vis žvilgčioji į vargonus, ateik pas mus ir giedok“. Taip iš ministrantų penkiolikametis Jonas Uziela pakilo aukštyn – prie vargonų, pas choristus.

1938 metais Skapiškio jungtinis Šaulių ir Bažnyčios chorai – 75 dainininkai – važiavo į Dainų šventę Kaune, Ąžuolyne. Jonas Uziela prisimena, kad įspūdinga šventė truko keturias dienas. Be to, teko dalyvauti ir dainų šventėje Klaipėdoje. Jis prisimena, kaip skapiškiečiai, atvykę traukiniu, eidami per miestą gražia rikiuote skandavo: „Tupi lenkas už kalniuko // Žiba akys kaip velniuko // Ne kaip jaučias ir Berlynas // Kaip po porcijos ricinos“. Klaipėdiečiai ir svečiai sustoję klausė, kraipė galvas ir šypsojosi.

Jonas Uziela jau 75-erius metus gieda Skapiškio bažnyčioje. Per tą laiką pasikeitė daug vargonininkų.

Religinis kultūrinis gyvenimas prieškario Skapiškyje

Kun. H. Prialgausko iniciatyva Jonukas įsijungė į angelaičių veiklą. 1934 metais Skapiškio angelaičiai dalyvavo Eucharistiniame kongrese Kaune. Jonui tai buvo pirmoji tolima ir įspūdinga kelionė. Paaugęs tapo pavasarininku. Pavasarininkams vadovavo kun. Antano Balaišio (1923 01 01–1948 10 31–2005 11 07) brolis Kazimieras.

Jonas Uziela prisimena aktyvų Skapiškio kultūrinį-religinį gyvenimą prieškario Lietuvoje. Vargonininkas Mykolas Danilevičius statė operetes. Pagrindinius vaidmenis, kaip pamena Jonas, atlikdavo ūkininkas Jonas Balys.

Bažnyčios chore giedojo balsingi mokytojai ir kiti tarnautojai. Špitolės name kiekvieną dieną (išskyrus šeštadienį) vykdavo repeticijos: pirmadienį – ketvirtadienį giedoti mokydavosi atskirais balsais, penktadienį būdavo bendra repeticija, o sekmadienį keturbalsis choras per Votyvos ir Sumos šv. Mišias drebino pilnutėlę Skapiškio bažnyčią.

Iškilmingai buvo švenčiama Vasario 16-oji, kitos valstybinės bei religinės šventės, minėta Vilniaus netektis.

Priverstiniai darbai vokiečių okupuotose teritorijose

1942 metais vokiečiai Skapiškio apylinkėse rekvizavo nemaža arklių. Jiems prižiūrėti dviems savaitėms kartu su penkiais skapiškiečiais paėmė ir Joną Uzielą. O tos „dvi savaitės“ nusitęsė iki 19 mėnesių.

Žmonės su arkliais buvo pristatyti į Rokiškį, iš ten į Ukmergę, o birželio pradžioje – į Kauną. Kaune, pernakvoję Panemunėje, Šančių rampoje pridavė arklius. Buvo sudarytas 40–50 vagonų ešelonas. Kiekviename vagone aštuoni arkliai ir keturi juos prižiūrintys žmonės. Deja, iš Kauno, kaip tikėjosi, jų nebepaleido. Išdavė arkliams ir žmonėms maisto davinį ir nuvežė į Babinos stotį – vokiečių okupuotoje teritorijoje už tuometinio Leningrado (dabar Sankt Peterburgas). Apgyvendino Šapkės kaime. Vietovę supo miškai, tad pasistatė medinius bunkerius.

Pradžioje atvežtieji prižiūrėjo arklius, tačiau greitai juos ėmė varyti kirsti miško. 1942–1943 m. žiemą kirto storus medžius ir pelkėtose vietose tiesė rąstais kelius. 6–7 metrų ilgio rąstus nešė ant pečių. Jonas buvo aukštas, tad jam tekdavo sunkiausia dalia: sutino pečiai, ėmė kraujuoti, nušašo ir kojos. Jonas sako: jeigu ne Dievo globa, nežinia ar jis būtų sugrįžęs į Lietuvą. Jonas džiaugiasi ir tuo, kad vokiečiai buvo uždėję įveikiamas darbo normas. Ją padarius, galėjai sėdėti prie laužo ir ilsėtis. Už darbą buvo mokama 90 markių, tad gautus pinigus Jonas siųsdavo į namus motinai.

Rusams pradėjus puolimą, prieš 1943-ųjų Velykas vokiečiai visus prižiūrėtojus ir arklius su kroviniais siuntė į frontą. Prižiūrėti dirbančiųjų paliko tik vieną šlubą vokietį Josifą. Pradėta kalbėti, kad visi dirbantieji bus vežami į Prancūziją. Toje pačioje Babinos stotyje pasikrovė, tačiau arkliai jau buvo nebe tie: stiprūs pakeisti išvargintais kuinais.

Vežė juos nežinoma kryptimi... Vieną naktį išsikrovė Bolšaja Izoča stotyje, kitą dieną pasiekė Malaja Izoča. Prisimena, kad ryte netoli miško pamatė didžiulius rusų apkasus, o prie jų jaunus vaikus – ir visi dvokė spiritu, o kišenėse tik grūdai ir rūkalai – jokio maisto. Vieni jų gulėjo aukštielninki, kiti kniūpsti, aplinkui viskas sudeginta. Vokiečiai paaiškino, kad tie, kurie gulėjo kniūpsti, buvo nušauti iš nugaros – savų – politrukų, nes bijojo, delsė eiti į ataką. Tie, kurie gulėjo aukštielninki, buvo nušauti vokiečių – jie ėjo į priekį prieš vokiečių kariuomenę. Šis baisus vaizdas ir dabar Jonui neduoda ramybės: „Kaip buvo galima tokius jaunus, spiritu nugirdytus vaikus siųsti į mirtį...“

Grįžimas į Lietuvą

Po 19 mėnesių priverstinio darbo vokiečiams Jonas gavo mėnesį atostogų. Vokiečius jau stūmė rusai, tad J. Uziela nebegalvojo sugrįžti, tačiau norėdamas, kad jį išleistų į namus, karininkui pasakė, kad po atostogų sugrįš.

Per Rezeknę, Daugpilį, Obelius pasiekė Skapiškį. Po mėnesio vokiečiai ėmė jo ieškoti. Jono pažįstami pranešdavo apie paieškas ir jis ėmė slapstytis. Kurį laiką laikėsi Čivonyse pas pažįstamus. Taip sulaukė kitų okupantų.

Užėjus rusams, nenorėdamas pakliūti į sovietinę armiją, vėl slapstėsi. Namuose buvo išsikasęs duobę po avių gardu, slapstėsi pas Laužikus (būsimos žmonos tėviškėje), pas Stukėnus ir kitur. Jonas džiaugiasi, kad Dievas jį ir čia saugojo – skrebai ne kartą jį būtų nudūrę šakėmis, kai badė  šiene įsirengtą slėptuvę, ar suradę kitur, jeigu būtų ieškoję su šunimis. Dievo Palaimos dėka išvengė represijų...

Šviesaus atminimo Juozas Gurklys jam sakė: „Visus išvarysi iš proto, visi dėl tavęs dreba, gali nukentėti. Eik ir įsidarbink“. Tačiau legalizuotis buvo sudėtinga – reikalavo, kad jis pristatytų ginklą. Nors Jonas tvirtino, o jo pažįstami skrebai liudijo, kad jis ginklo neturėjęs, tačiau žiaurumu Skapiškyje išgarsėjęs NKVD viršininkas Jonas Perkūnas (atvykęs iš Latvijos) tuo netikėjo.

Darbai sovietų okupuotoje gimtinėje

Pagaliau J. Uzielai pavyko įsidarbinti svėrėju cukrinių runkelių priėmimo punkte Skapiškio geležinkelio stotyje. Čia dirbo keturis sezonus. Vėliau, nuo 1949 metų, dirbo kooperatyve Subačiuje (viršininko pavaduotoju). Kooperatyvas turėjo aptarnauti keturias parduotuves. Po kurio laiko Joną Uzielą išsiuntė į trijų mėnesių tobulinimosi kursus Vilniuje. Deja, likus savaitei iki kursų pabaigos jį atšaukė kaip banditą, net bandyta sufabrikuoti bylą dėl 10 tūkstančių trūkumo sandėlyje. Prasidėjo nieko gero nežadantys teismai. Tačiau čia vėlgi, kaip sako Jonas, jį išgelbėjo Dievo malonė. Jonas sugebėjo surasti beveik visus dokumentus, pateisinančius sufabrikuotus trūkumus (pritrūko dokumentų tik už 300 rublių) ir Šiaulių teismas, peržiūrėjęs bylą, jo nenuteisė.

Tačiau Jonas nenorėjo likti Subačiuje. Sugrįžo į Skapiškį su žmona Maryte Lučkauskaitė, kurią vedė 1947 metais. Deja, neatsivežė 1948 metais gimusio ir Rokiškio ligoninėje mirusio sūnaus Stepono.

1950 metais Subačiuje gimė dukra Laimutė. Dukra Vijolė gimė 1955 metais.

Grįžęs į Skapiškį J. Uziela įstojo į kolūkį. Pradžioje dirbo lauko darbininku, vėliau kelerius metus fermoje, po to mechaninėse dirbtuvėse. Iš čia išėjo į pensiją. Dirbo, kol pajėgė, ir būdamas pensininku.

Seniausias garsaus Skapiškio teatro „Stebulė“ artistas

1999 metais, mirus žmonai Marytei, J. Uziela ėmė domėtis liaudies mėgėjų teatru „Stebulė“. Tuo metu Skapiškyje teatrinę veiklą plėtė Vita Vadoklytė ir Jonas Uziela jai tapo gražiu atradimu. Per gerą dešimtmetį Jonas Uziela parengė penkis vaidmenis: Kazio Inčiūros „Papartyje“ suvaidino senelį; dramaturgo kunigo Kazimiero Čiplio-Vijūno „Motinos dalioje“ – Motiejų; Vytauto Prano Bičiūno „Varnalėšoje“ – gaspadorių; pagal Vincą Krėvę „Šiaudinėje pastogėje“ – kerdžių Lapiną; V. P. Bičiūno „Ponioje Barbėje“ – poną.

90-uosius baigiantis seniausias Skapiškio artistas džiaugiasi, kad su „Stebulės“ teatru teko pabuvoti ne tik daugelyje Lietuvos vietų, bet ir užsienyje, klausyti aplodismentų ir pagyrų.

Smagu klausyti šio garbaus žmogaus, nepailstančio pasakoriaus, turinčio puikią atmintį pasakojimų, miela žiūrėti jo atliekamas vaidmenis teatre.

Labiausiai Jonas Uziela nerimauja dėl tuštėjančių bažnyčių. „Kai bėda, visi prisimena Dievą“, – sako Jonas. Prisimindamas ne vieno kunigo pamokymus teigia: „Turime dėkoti Dievui už kiekvieną dieną, kiekvieną valandą ir liudyti Jo meilę darbais, kurie džiugintų aplinkinius“.

Skapiškis, Kupiškio rajonas
Autorės asmeninio archyvo nuotraukos

© 2011 „XXI amžius“