Širdyje išliko motinos atminimas

Jolita ŽURAUSKIENĖ

Algirdas Blauzdys prie tėvų ir sūnaus kapo Asmeninio albumo nuotrauka

Į aštuntą dešimtį įkopęs ukmergiškis Algirdas Blauzdys – puikus pavyzdys jaunajai kartai. Motinos dienos proga, pučiant stipriam vėjui, Algirdas dviračiu įveikė per 100 kilometrų ir Traupio miestelyje aplankė kapinėse amžinojo poilsio atgulusį brangiausią žmogų.

Gyvenimas nelepino

Pašnekovas mintimis nuklydęs į vaikystę mena tik gražius ir pasiaukojančius savo motinos darbus. „Būdama silpnos sveikatos, ji sugebėjo nugalėti nuovargį ir rūpintis trimis vaikais. Ypač jai buvo sunku, kai areštavo tėvą, o man, vyriausiajam, buvo tik dvylika metų“, – sako A. Blauzdys. Šeima gyveno prie miško, turėjo 30 ha prastos žemės. A. Blauzdys prisimena, kad aplinkinių sodybų jaunuoliai atsisakė tarnauti sovietinėje kariuomenėje ir slapstėsi miškuose. Pradžioje jie ginklų neturėjo, o vėliau, kai juos ėmė gaudyti ir kankinti, su okupantais ėmė kovoti ginklu.

Priešai jaunuolių nepasigailėjo: kaip ąžuolai krito penkios Sauliūnų, dvi Vingrių, dvi Čiukšių ir kitų kaimynų atžalos. „Tuo metu mūsų sodyboje buvo pradėtas statyti tvartas. Mes buvome išvykę rąstų. Dar saulei nepatekėjus išvydom degančią Sauliūnų sodybą, grįždami pamatėm supleškintus ir Čiukšių namus. Mūsų gryčioje taip pat buvo išplėštos grindys. Tuomet mama nuvyko į Taujėnus pas skrebus ir paklausė, kodėl jie gąsdina namuose paliktus vaikus. Taip pasielgti galėjo tik drąsi moteris“, – mena vyras.  

Teko dalytis maistu

Kai Lėno ir Balelių miškuose ėmė slapstytis partizanai, nekviesti „svečiai“ neaplenkdavo ir Blauzdžių sodybos. Pasak Algirdo, kartą, kai namuose pakvipo duona ir kopūstais, buvo paskersta kiaulė, į duris pasibeldė „Žaibo“ būrys. Net trys dešimtys vyrų apsistojo jų sodyboje. Vadas motinai pareiškė, kad atsivežtų daugiau maisto, nes jie ketina čia praleisti tris paras. Nors A. Blauzdžio motina ir nervinosi, bet tuo metu rado tinkamą sprendimą. „Jei aš kur nors važiuosiu maisto ir jo atvešiu, tai bus padarytas „judesys“, kils didelė grėsmė namams. Maisto jums užteks ir pas mane“, – mamos žodžius mena Algirdas. Blauzdžių šeimai ne kartą teko slapstytis, gintis nuo skrebų.

Motinos rūpesčiai

„1948 metais mane prievarta nuvarė į derliaus nuėmimą Leikų sodyboje. Ten mane skrebas peršovė tiesiai į stuburą. Jis turėjo mašiną, bet į ligoninę nevežė. Tuomet atbėgo mama: nors ir riedėjo ašaros, bet ji pakinkė arklį ir mane nuvežė į ligoninę, esančią už 30 kilometrų“, – kalbėjo A. Blauzdys. Chirurgei, dirbančiai Ukmergėje, nepavyko išimti kulkos, todėl teko kęsti didžiulius skausmus. Algirdo mama matydama, jog sūnaus sveikata negerėja, išreikalavo siuntimą į Vilnių, gavo pinigų, pasamdė mašiną ir išvežė ligonį. Pasak A. Blauzdžio, jį dvi su puse valandos operavo chirurgas Juozas Širmenis. Kulką pavyko išimti tik peršvietus stuburą.  

1952 metais, kuomet Algirdą paėmė į kariuomenę ir nuo šalčio batuose prie kojų prišaldavo autai, jis apie tai pasibėdojo motinai. Ši netrukus jam atsiuntė vilnones kojines ir liemenę.

Kai sūnus po tarnybos grįžo namo, mama jį irgi rūpestingai globojo. Užsidirbęs pinigų statybose jaunuolis labai troško nusipirkti motociklą, tačiau mama priminė; „Pirksi motociklą – užmiršk mane“. „Taip ji saugojo mano gyvybę“, – šypsosi pašnekovas.

Niekada nepamiršta

Savo mamos A. Blauzdys negali pamiršti, nors ji amžinojo poilsio atgulė prieš 32 metus. Nuo 1988 metų jis drauge su savo bendraminčiais organizuoja bėgimo maratonus, skirtus Motinai pagerbti. Pirmus metus ukmergiškio idėjai pritarė vyrai iš Kauno. Sportininkus, bėgusius nuo Ukmergės iki Traupio, lydėjo gydytoja Stanislava Žižienė. 1989 metais į maratoną atvyko maratonininkai iš visos Lietuvos. 1990 metais A. Blauzdys į renginį sukvietė per šimtą bėgikų. Pastaraisiais metais nemenką atstumą  nuo Ukmergės iki Traupio Algirdas įveikia dviračiu – net liga nepalaužia atkaklaus vyro dvasios.

Ukmergė

© 2011 „XXI amžius“