Mokykloje įsižiebusi meilė neišblėso šešis dešimtmečius

Vytautas BAGDONAS

Svėdasiškiai Stasė ir Jonas Beleckai jau šeštą dešimtmetį dalijasi šeimyninio gyvenimo akimirkomis

Ateinančių metų sausio mėnesį svėdasiškiai Stasė ir Jonas Beleckai švęs šešiasdešimties bendro gyvenimo jubiliejų – deimantines vestuves. Mokykloje įsižiebusi meilė per tuos dešimtmečius nė kiek neišblėso. Dviese kartu buvo lengviau įveikti visus sunkumus, dalintis rūpesčiais ir džiaugsmais, auginti vaikus.

Likimas atbloškė į Svėdasus

Jono Belecko gimtinė – Laibiškio vienkiemis netoli Skapiškio. Stasė Giedrytė gimė Skapiškio valsčiuje, Miškonių kaime. Tačiau vaikystėje jiems nebuvo lemta susitikti. Jonas gyveno Skapiškio krašte, o Stasės tėvai apsigyveno  Šiauliuose. Čia mergaitė pradėjo lankyti pradinę mokyklą.  Paskui gyveno tai vienoje, tai kitoje vietoje, kol įsikūrė Vilniuje. Prasidėjus karui, Giedrių šeima patraukė artyn gimtųjų vietų. Juolab kad Vilniuje jų namuose įžūliai šeimininkavo kiti žmonės. Vėliau buvo galima ieškoti teisybės, tačiau tuo jau niekas nebesirūpino. Stasės motina buvo kilusi iš Svėdasų valsčiaus Gudonių kaimo, tad karo metus jų šeima čia ir praleido. Tiesa, tos dienos buvo paženklintos skausmu ir ašaromis. 1943-iaisiais Vaitkūnų kaime paslaptingai buvo nušautas Stasės brolis. Jis iš Vilniaus parvažiavo į kaimą, slapstydamasis nuo vokiečių. Kalbėjo žmonės, kad vaikinas krito nuo „raudonųjų“ rankos. Bet artimieji taip ir nesužinojo visos tiesos... 1945-aisiais Miškonyse per  partizanų paieškas, kurias Skapiškio valsčiuje labai dažnai rengdavo „stribai“ ir sovietiniai kariai, žuvo Stasės tėvelis. Taigi, Stasė Giedrytė taip ir liko gyventi Svėdasų krašte. 1944 metais ji pradėjo lankyti  Svėdasų progimnaziją. 1948-ųjų rudenį į Svėdasus buvo paskirtas lietuvių kalbos mokytojas Jonas Beleckas. Prieš tai jis jau ketvertą metų mokytojavo ir netgi direktoriavo Skapiškyje.

Mokytojo ir moksleivės draugystė

Kai Jonas Beleckas pradėjo mokytojauti Svėdasuose, čia veikė gimnazija.  1949-aisiais visoje Lietuvoje mokyklos tapo „vidurinėmis vienuolikmetėmis“. Stasė mokyklą baigė 1950-aisiais, o 1952-ųjų sausį ištekėjo už savo mokytojo. „Gera, gabi, maloni mokinė buvo, sportininkė, viskuo domėjosi. Iš karto ją pastebėjau“, – prisimena buvęs pedagogas. „Vis penketus iš lietuvių kalbos man rašydavo“, – šypsosi Stasė. Tiesa, baigusi vidurinę mokyklą, Stasė kurį laiką irgi dirbo mokytoja, tačiau neilgam. Mergina nestojo į „šlovingąsias“ komjaunimo eiles, todėl pedagoginį darbą teko palikti...

Dviejų jaunų žmonių draugystė peraugo į meilę ir jie tvirtai nusprendė susituokti. Oficialiai santuoką įregistravo Anykščiuose, o paskui bažnyčioje. Susituokė slapta Kamajų bažnyčioje, kur klebonavo iš Skapiškio atkeltas pažįstamas kunigas. Tą dieną abu važiavo į Kamajus maršrutiniu autobusu. Dėl „konspiracijos“ Stasė įsėdo Svėdasuose autobusų stotelėje, o Jonas pėstute atėjo iki Kraštų miško ir ten sulaukė autobuso. Liudininku buvo Kamajų zakristijonas. Apie jaunavedžių kelionę į Kamajus paskui pašnibždomis buvo kalbama, tačiau skundikų neatsirado. O kai 1953 metais gimė dukrelė Lina, 1956 – Živilė, o 1964 – sūnus Linas, didelių problemų dėl krikšto nebuvo – ilgametis Svėdasų parapijos klebonas kun. Ignas Šiaučiūnas ateidavo į namus ir pakrikštydavo naujagimius.

Jungė bendri darbai, pomėgiai

J. Beleckas Svėdasų vidurinėje mokykloje išdirbo daugiau kaip keturiasdešimt metų. S. Beleckienė 1955-aisiais toje pat mokykloje pradėjo dirbti laborante, paskui bibliotekoje. Turėjo ir pamokų – dažniausiai dėstė piešimą. Išėjo į užtarnautą poilsį tuomet, kai sulaukė 55-erių, kai atėjo metas gauti pensiją. „Beveik šešiasdešimt metų kartu pragyvenome, dar tikimės šešiasdešimt pragyventi. O paskui pasitarsime, ar dar pratęsti santuoką“, – juokauja žodžio kišenėje neieškantis buvęs mokytojas, tarsi nejaučiantis, kad už jo pečių – 86-eri metai. Žmona pernai atšventė 80-metį. Sutuoktiniai savo jaukiame bute Moliakalnio gatvėje, visai netoli gimnazijos, gyvena jau 33-us metus. Šis butas – jų ramybės uostas. O kiek vargta anksčiau, kiek glaustasi įvairiuose kambariukuose, nuomojamuose buteliuose. Jonas iki šiolei prisimena, kiek vargų patyrė pirmaisiais darbo metais Svėdasuose. Pokario metais sunku būdavo išsinuomoti kad ir menkiausią kambarėlį. Pamena, nespėjo ilgėliau pagyventi, įsikurti pas vieną svėdasiškį, o tas ir jau reikalauja išsikelti – nusprendė parduoti namą. Teko kurį laiką gyventi ir mokyklos pusrūsyje. Ir kiek džiaugsmo turėjo, kai surado išsinuomoti kambariuką, kuriame tilpo ne tiktai lova, bet ir stalas, knygų spintelė... „Tačiau būdavo ir gerų dalykų. Valstybė skirdavo pinigų sumokėti už nuomą, skirdavo malkų, –  įsiterpia į pokalbį ponia Stasė. – Svarbu ne turtai, o meilė, susiklausymas, sutarimas. Tai dabar turtams kreipiamas didžiausias dėmesys. Kad ir 90 metų jaunikis, jei milijonierius, tai ir mielas, reikalingas...“

Pašnekovai prisimena, kad juos abu jungė ne tiktai darbas mokykloje, šeimyniniai džiaugsmai ir rūpesčiai, bet ir bendri pomėgiai. Kartu gyveno ir Stasės motina, tad padėjo auginti vaikus. Užtat jie galėdavo išvažiuoti į ekskursijas, aplankyti teatrą. Kitas jų pomėgis – stalo tenisas. Žaisdavo ir už mokyklą, ir už miestelį, ir rajono garbę ne kartą gynė, vis pirmąsias vietas pelnydavo. Jonas mėgo žaisti šachmatais, tinklinį. Dar vienas jo pomėgis – knygos. Mėgo ne tik skaityti, bet ir pirkti, dėl to kai kada žmona net priekaištaudavo. Stasė ilgus metus dainavo kultūros namų ansamblyje, bažnyčios chore...

Sugyvena  su visais

Beleckų šeima Svėdasuose žinoma kaip darni, draugiška, inteligentiška. Per tokį vedybinio gyvenimo tarpsnį, žinoma, būta ir nuomonių skirtumo, ir nedidelių ginčų, tačiau, pasak sutuoktinių, rimtesnių konfliktų, incidentų išvengta. Antraip argi galima būtų kartu išgyventi šitiek dešimtmečių?

Pasak Stasės Beleckienės, jie gerai sutaria ir su kaimynais, ir su visais miestelio gyventojais. Kaip elgsiesi su kitais, taip ir kiti su tavimi elgsis.

„Mokykloje buvo net penki mokytojai Jonai. Tai bent šauniai Jonines buvo švenčiamos. Ir čierką Jonai išgerdavo, ir kitus pavaišindavo“, – prisimena Stasė. „Kaipgi pragyventi šitiek metų be čierkos? – juokiasi vyras. – Svarbu saiką turėti. O išgėrus nesėsti prie vairo. Nors mes mašinos niekados neturėjome – visą laiką dviračiu važinėjau...“

Vieni, bet ne vieniši

Stasė ir Jonas Beleckai  savajame bute gyvena vieni. Kone kas savaitę juos aplanko vaikai ar anūkai. Vyriausioji dukra Lina, universitete įsigijusi pramonės ekonomikos specialybę, dabar darbuojasi pagal profesiją. Živilė baigė universitete geografijos specialybės studijas, dirba turizmo agentūroje. Jaunėlis Sigitas, baigęs istorijos ir žurnalistikos mokslus, ilgą laiką krimto radijo ir televizijos sporto apžvalgininko duoną, tačiau jau kuris laikas dirba bendrovėje, aprūpinančioje stambiausias šalies medicinos įstaigas moderniausia įranga. Beleckai savo atžalomis didžiuojasi, džiaugiasi, kad šie tvirtai įsikabino į gyvenimą ir nepadarė gėdos nei tėvams, nei gimtiesiems Svėdasams. Lina užaugino du sūnus, šie savo ruožtu – dar po du. Vaikaičio Tomo Stuko rinkimų plakatą seneliai laiko įsidėję sekcijoje po stiklu. Jis kaip krikščionių partijos kandidatas neseniai dalyvavo rinkimuose į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą. Nors jauno politiko nelydėjo sėkmė, tačiau  Stasė ir Jonas vis tiek juo didžiuojasi.  

Taip ir gyvena du gražią ir prasmingą gyvenimo aukštumą pasiekę svėdasiškiai. Prisimindami jaunystės metus, mokykloje užsimezgusią tvirtą draugystę ir meilę, dalydamiesi bendro gyvenimo džiaugsmais ir rūpesčiais...

Svėdasai, Anykščių rajonas
Autoriaus nuotrauka

© 2011 „XXI amžius“