Dėkoja Dievuliui už kiekvieną pragyventą dieną

Vida URBONIENĖ

Skaistgirio seniūnė Virginija Kaikarienė sveikina jubiliatą Juozą Jaroševičių

Jurdaičių socialinės globos namų gyventojas Juozas Jaroševičius palabintas suklūsta – svečiai iš  gimtojo Pasvalio rajono, kurgi jų nelauksi. Šimto metų jubiliejų švenčiantis senolis tiesia ranką svečiams. Ne tik pasvaliečiai atskubėjo pasveikinti senolį, bet ir visas būrys svečių iš Joniškio, Skaistgirio seniūnė Virginija Kaikarienė. Seniūnei ypač didžiulis džiaugsmas. Bene pirmas senolis per jos darbo dešimtmečius pasitinka tokį garbingą gyvenimo jubiliejų. Džiaugsmu švyti ir Jurdaičių socialinės globos namų direktorė bei visas kolektyvas – tokios šventės jie dar neturėję.

Švelniai lyg vaikus glaudžia senolis įvairiaspalvių gėlių žiedus, stengiasi įžvelgti pažįstamus veidus. Keturi mėnesiai pralėkė su vėjeliu, o Juozui jie tarsi amžinybė. Norėtųsi pasiramsčiuoti lazdele ir mažais žingsneliais žingsniuoti geriausiai žinomais Pušaloto krašto takeliais. Ten, Valmonių kaime, jis užaugo gausioje šeimoje, ten sukūrė šeimą užaugino ir įgyvenimą išleido du sūnus. Pasvalio krašte prabėgo visas jo amželis, paženklintas džiaugsmais ir rūpesčiais, skausmu ir netektimis. Iš čia jis išėjo į karą. Jo nepamiršo ir karo dalyviai, net pats Rusijos generalinio konsulato Klaipėdoje konsulas Vladimiras Popovas atvyko pasveikinti buvusio karo dalyvio. Rodos, kiek čia bebuvo likę, o likimas prieš keturis mėnesius pasisuko kita kryptimi. Juozas Jaroševičius saulėlydžio laukti atvyko į Skaistgirio seniūniją Jurdaičių kaimą.

„Skaudu, kai tokiame amžiuje reikia palikti savus namus. Bet ką daryti, jei Dievulis man išbandymą po išbandymo siuntė. Kaip audra nulaužia medžius, taip mirtis pakirto mano abiejų sūnų gyvybes, amžinybėn palydėjau ir žmoną. Likau vienui vienas, jėgos vienam tvarkytis namuose nebeleidžia. Dėkoju Dievuliui, kad aš suradau, o gal mane surado tokie šilti ir malonūs žmonės. Dar didesnis džiaugsmas, kai atvykus sutikau pažįstamų savo krašto žmonių. Zita, Gražina, Stasė Morkevičiūtės kaimynystėje užaugo ir išskrido iš gimtojo kaimo, o aš čia jas vėl atradau“, – juokauja senolis.

Ne pyragais lijo jam vaikystėje, kai paskui ūkininkų bandą suskirdusiomis kojomis lakstė, kai vėliau pusberniu, bernu tarnavo stambių ūkininkų ūkiuose. Karo baisumai nesužlugdė, o grūdino sielą. Prieš daugiau kaip pusšimtį metų nelaimingo atsitikimo metu lentpjūvės pjūklas prarijo jo rankos pirštus. Nelepino gyvenimas ir likus vienui vienam. Pasakoja, ką prisimindamas, kokį klausimą dar kartą perklausdamas, ar gerai supratęs, ir visą laiką nepaleidžia iš akių šakotos namų darbo lazdos. Ji ilgaamžio didžioji pagalbininkė norint pažingsniuoti per kambarėlį. Po pagalve stropiai saugomas ryšulėlis su šeimos relikvijomis, pluošteliu brangiausių žmonių nuotraukų ir, žinoma, savų namų raktais. Ant stalelio maldaknygė ir rožinis. „Nelabai beprimatau. Maldaknygę verčiu senu įpratimu – visos maldos mintinai žinomos“, – kalba Juozas. Kas jau kas, o malda jį lydi visą gyvenimą. Ne kada papuola, ar prisimena, o kasdien tik prabudęs prieš kiekvieną valgymą ir vakare, kol paskęsta į sapnų karalystę, jo lūpos kužda maldą. Dėkoja jis Dievuliui už kiekvieną pragyventą dieną, už kiekvieną aušrą, už kiekvieną sutiktą geraširdį. Maldoje jis susitinka ir su amžinybėje jo laukiančiais šeimos nariais, giminėmis, draugais.

Šimtametis senolis nekeikia likimo, nepyksta, kad Dievulis jį pamiršo, o kantriai neša savo kryželį ir tikisi sugrįžti į savo gimtąjį Pasvalio kraštą.

Jurdaičiai, Joniškio rajonas
Autorės nuotraukos

© 2011 „XXI amžius“