Gyvenimo mokykloje vietos neliko tik audimui

Jolita ŽURAUSKIENĖ

Valerija Usorienė prie Švč. Mergelės Marijos skulptūros, kurią jai dovanojo kun. Petras Purlys

Ukmergės rajone, Žemaitkiemyje, gyvenanti Valerija Usorienė skaičiuoja šešiasdešimt aštuntuosius gyvenimo metus. Praskrieję dešimtmečiai užgrūdino moterį, daug ko išmokė. Nėra nė vieno moteriško darbo, kurio ji nemokėtų atlikti. Pašnekovė prisipažįsta, kad nemoka tik austi. Kiekvieną savo darbelį Valerija apipina lietuvių liaudies dainomis, ypač mėgsta giedoti. Po bažnyčios skliautais jos balsas skamba daugiau nei du dešimtmečius.

Sunki vaikystė

Valerija užaugo šešių vaikų šeimoje. 1941-aisiais partizanaudamas žuvo tėvas. Tuomet vyriausiam iš vaikų buvo septyneri, jauniausiam – vos keli mėnesiai. Mirus broliui, Valerijos mama viena augino penkių vaikų būrį. „Nelengvas buvo gyvenimas. Iš alkio suvalgydavome net žalias bulves, nespėdavome jų išvirti. Visi labai norėjome mokytis, o batų neturėjome, todėl į mokyklą eidavome basi, drabužiais keisdavomės“, – mena sunkią vaikystę pašnekovė. Nuo mažens Valerija sėjo, ravėjo daržus, prižiūrėjo gėlynus, kuriuos puošdavo tvorelėmis, pintomis iš vytelių, siūdavo drabužėlius lėlėms, o vėliau ir sau, megzdavo kojines, pirštines, šalius, megztinius, nerdavo. Kiek paūgėjusiai merginai teko melžti karves, lenkti nugarą kolūkio fermose, dirbti siuvykloje, gaminti valgį. Moteris džiaugiasi, kad vaikystėje mama ją išmokė visokių darbų, kurie gyvenime labai pravertė. Tekdavo drauge su mama verpti, tik austi neišmoko. Visus patikėtus darbus Valerija atlikdavo kruopščiai, nepriekaištingai.

Patinka giedoti

Nuo pat mažens visi vaikai eidavo į bažnyčią. Valerijai labai patikdavo bažnytinės giesmės. Žavėdavo mamos balsas. Pastaroji giedodavo ne tik bažnyčios chore, bet ir laidotuvėse. Iki šiol V. Usorienė nepraleidžia nė vienų šv. Mišių. Pati taip pat gieda bažnyčios chore. „Bažnyčioje pasisemiu dvasinės stiprybės, ramybės. Chore giedu jau dvidešimt penkerius metus. Kažkokią trauką jaučiu giedojimui. Gal tai yra mano genuose? Gieda ir sesuo Marytė“, – pasakoja moteris. Valerija taip pat gieda laidotuvėse. Moka visas senas giesmes iš maldyno, išmoko ir naujų. Drauge su V. Usoriene laidotuvėse giedojo Kazė Kapočienė, Stasė Aukštuolienė, Gražina Druskienė, Teresė Žitkauskienė. Dabar iš gausaus giesmininkių būrio liko tik dvi – S. Aukštuolienė ir V. Usorienė. Pašnekovė mano, jog giedojimo tradicijas būtina tęsti. Ji apgailestauja, kad senosios kartos nepakeičia jaunimas. Praretėjo ir bažnyčios choristų gretos. Valerija džiaugiasi, kad į Žemaitkiemio bažnyčią atvyksta puiki vargonininkė Janina Grybėnaitė iš Kauno, šios parapijos neapleidžianti jau 35 metus. Ji atveždavo laikraštį „XXI amžius“, kurį dabar tikintiesiems parūpina klebonas kun. Darius Auglys.

Mezginiai puošia ne tik namus

V. Usorienė – puiki šeimininkė. Jos namai visada kvepia namine duona, kepdavo skanius šakočius. Dirbdama ji dažnai užtraukia dainą, kuri, rodos, darbus paspartina. Moteriai patinka muzikinė laida „Duokim garo“. Mėgstamiausias Valerijos užsiėmimas – mezgimas virbalais, vąšeliu, šakute. Nėriniais  puošia staltieses, daug jų dovanojo bažnyčiai, siuvo kunigams bažnytinius drabužius. Pastaruoju metu mezga įvairių raštų skaras, šalius. Pas Valeriją mezgimo paslapčių pasimokyti atvyksta moterys net iš Ukmergės. Moters spintoje apstu megztų rūbų, kuriais ji puošiasi eidama į bažnyčią. Kai pabosta vieni, juos ardo ir mezga naujus. Valerija džiaugiasi savo atžalomis – dukromis Vilma ir Kristina, kurios yra lietuvių kalbos mokytojos. Vilma – muzikali, savarankiškai išmoko groti akordeonu, taip pat puiki mezgėja. Sūnus Ramūnas vaikystėje grojo būgnu.

Žemaitkiemis, Ukmergės rajonas
Autorės nuotraukos

© 2011 „XXI amžius“