Viską darė tik dėl savęs
Vytautas Bagdonas
|
Algirdas Jočys savo gyvenimo
tiesiog neįsivaizduoja be gėlių,
dekoratyvinių augalų
|
|
Rūpestingai tvarkomi, prižiūrimi
visi kampeliai, kurie džiugina
ir patį sodybos šeimininką,
ir jo artimuosius,
ir visai svetimus žmones
|
|
Čia itin mėgiami kadagiai,
kai kuriems jau per trisdešimt metų
|
Praėjusiais metais troškūniečio Algirdo Jočio sodyba Gražiausios sodybos konkurse Anykščių rajone pateko tarp prizininkų. Ir neatsitiktinai. Vytauto gatvėje gyvenantis pensininkas Algirdas negaili pastangų, kad tvarka ir grožis būtų šios sodybos privalumas.
Kai Nijolė ir Algirdas Jočiai nusipirko namą, pradėjo rūpintis želdiniais. Pirko ir sodino dekoratyvinius augalus, medelius, gėles. Viską, ką darėme tik dėl savęs, o ne dėl kitų, prisipažįsta sodybos šeimininkas. Juk patiems gera gyventi, kai aplinkui tvarkinga, švaru... Kai kuriems augalams jau apie tris dešimtis metų. Kaip pasodino juos, taip šie ir auga. Ypač daug įvairių kadagių, kai kurie jau net nebetelpa erdviame kieme, veržiasi į gatvę. Aplink visus augalus rūpestingai apravėta, nepamatysi nei žolelytės. Žalia veja reguliariai šienaujama. Dekoratyviniai krūmai, medeliai genimi, tad gražiai atrodo. Skoningai sukomponuotos gėlės. Viskas čia atrodo savo vietoje, kas daryta padaryta su širdimi ir protu.
Algirdas net keturiasdešimt metų dirbo vyriausiuoju inžinieriumi-mechaniku. Jo gyvenimo draugė Nijolė pedagoge profesinėje technikos mokykloje. Pasak Algirdo, gėlės, visi želdiniai, sodybos aplinkos tvarkymas dažniausiai būdavo žmonos užsiėmimas. Tačiau ir jis nelikdavo nuošalyje, padėdavo.
Taip sutartinai gyvendami, vienas kitam padėdami, pasitardami, pasiguosdami, pasidžiaugdami, abu Jočiai išėjo į užtarnautą poilsį. Tada atsirado daug laisvo laiko tik tvarkyk, puoselėk sodybos aplinką, sodink gėlynus, džiaukis tuo visu grožiu ir dalink jį kitiems... Tačiau likimas neleido abiems sutuoktiniams pasidžiaugti ramia senatve. Neseniai Nijolė mirė, ir Algirdas erdvioje savo sodyboje liko vienas su visais gėlynais, kadagiais ir kitokiais žalumynais. Jis triūsia, nenuleisdamas rankų, kuria grožį, tik jau be ištikimosios savo gyvenimo palydovės. Dažni svečiai Troškūnuose Algirdo sūnūs Arūnas ir Dalius. Iš Vilniaus ilgesniam ar trumpesniam laikui atlėkę, jie padeda tėvui nušienauti žalią veją, atlikti kitus vyriškus darbus. Gėlynais pasirūpina jų žmonos Vita ir Aldona. Ir sūnumis, ir marčiomis Algirdas labai patenkintas, be jų paramos būtų sunku. Džiaugiasi ir besisvečiuojančiais anūkais.
Troškūnų miestelyje yra nemažai tvarkingų sodybų. Geri, gražūs pavyzdžiai užkrečia kitus, verčia pasitempti, skatina daugiau dėmesio skirti gėlynams, želdiniams, aplinkos tvarkymui.
A. Jočys akivaizdus pavyzdys, kad ir vyriškos rankos gali sukurti ir puoselėti grožį. Žmona jau ilsisi kapų kalnelyje, sūnūs ir marčios gyvena sostinėje, dažnai į Troškūnus neprivažinės, o Algirdas čia gyvena visą laiką ir kasdien vis eina ir eina nuo augalo prie augalo. Gal jie išdžiūvo, ištroško lietaus, gal reikia juos palieti, gal reikia apdžiūvusias šakeles apipjauti, gal peržydėjusias gėles laikas nuskabyti... Taip ir sukasi po savo sodybos kiemą jis kaip voverė, nes kitaip jau nebegali, nes tas nuolatinis rūpestis žalumynais, tvarka, švara kieme yra ir malonumas, ir pareiga, ir kasdieninis darbas...
Anykščių rajonas
Autoriaus nuotraukos
© 2011 XXI amžius
|