Svarbiausia – pašaukimas

Genovaitė Baliukonytė

Tautodailininkė Janina Stasiukynienė

Alovėje (Alytaus r.) gyvenanti mokytoja-pensininkė, tautodailininkė, liaudies meistrė Janina Stasiukynienė, pavasarį atšventusi garbingą aštuoniasdešimtmetį, antrus metus dėl Parkinsono ligos priversta atsisakyti savo pomėgio nuo vaikystės – puošti ir gražinti aplinką bei žmones. Iki tol jos dailiais nėriniais, siuvinėtais namų apyvokos daiktais, paveikslais bei megztais drabužiais žavėjosi ne tik namiškiai, tautiečiai, bet ir užsieniečiai. Lenkijoje išleistame kataloge apie Pietinio Lietuvos regiono liaudies meistrus yra įrašas ir apie Dzūkijoje nutūpusios auksarankės suvalkietės dirbinius. Janina tautiniais motyvais kryželiu, rišeljė, pilnu siuvinėjimu yra išsiuvinėjusi nemažai rankšluosčių, servetėlių, staltiesių, patalynės komplektų, šalikėlių, kaklajuosčių ir kitokių dailių dirbinėlių, nesuskaičiuojamas galybes darbų nunėrusi vašeliu, adatėle ir numezgusi virbalais. Nors moteris daug savo darbelių yra pardavusi, išdovanojusi, bet dar nemažai jų likę ir spintoje.

Janina kilusi nuo Marijampolės rajono. „Dar vaikystėje mane mama išmokė megzti kojines, pirštines, vėliau šalikus, megztukus, o besimokydama gimnazijoje ir siuvinėti pramokau. Turėjau labai gerą darbų mokytoją, ji daug visko mokėjo, ir mane išmokė, bet svarbiausia – tam potraukį turėti. Mūsų giminėje visi buvo nagingi. Moterys – geros audėjos ir mezgėjos, gražiai audė, kostiumėlius mezgė. Vyrai – irgi auksinių rankų meistrai, viską padaryti mokėjo, – traukdama iš spintos savo rankų darbo grožybes pasakojo Janina. – Mano mama pati daugiau audė ir mezgė, o siuvinėti nelabai turėjo kada, nes reikėjo prižiūrėti didelį ūkį (turėjo per 20 ha žemės). Dar vaikystėje jai austi padėdavau ir aš – ir į nytis, ir į skėtus nėriau, paruošdavau stakles audimui, žinoma, šiek tiek ir paausdavau. Ausdavome visokias drobes ne tik drabužiams (tautiniams rūbams), bet ir įvairias lovatieses, staltieses, rankšluosčius ir pan. Kai palikau tėviškę, daugiau nebeaudžiau, neturėjau tokių galimybių. Baigusi Marijampolėje gimnaziją, iškart pradėjau dirbti ir neakivaizdiniu būdu Vilniuje studijuoti anglų kalbą. Buvome pirmoji laida, kuri baigė ir anglų, ir rusų kalbą. Šitų specialistų tada labai trūko, iš mūsų kurso gal aštuonios buvo paskirtos į Alytaus rajoną. Pradžioje mokytojavau Santaikoje. Ten gal aštuonerius metus darbavausi. Po to – Alovės vidurinėje mokykloje. Čia bemokytojaujant prabėgo 30 metų. Į šį miestelį atsikėliau todėl, kad vyras Alovėje gavo darbą ir apkiužusį namelį miestelio centrinėje gatvėje. Jį susiremontavome, vėliau persistatėme ir taip likome Dzūkijoje. Kai likau našlė, grįžo vyresnysis sūnus su marčia. Visi drauge ir gyvename.“

Janina pasakojo, kad mokykloje mokytojavo dar ir būdama pensininke. Kai 55-erių išėjo į pensiją, jai vis tekdavo sugrįžti padirbėti – tai kokiai mokytojai pasiligojus, tai dekretinių atostogų išėjus, tai mokslo metams prasidėjus ir nesulaukus reikiamo specialisto: „Septynis kartus buvau grįžusi mokytojauti, kai ką nors pavaduoti reikėdavo, o paskutinį kartą dirbau net trejus metus iš eilės. Kai jau visiškai iš mokyklos išėjau, man buvo 65-eri. Nuo tada atsidaviau savo pomėgiui – visos mano dienos ir visos mano naktys prabėgo prie kokio nors rankdarbio palinkus.“ Išgarsėjusi kaip tautodailininkė Janina savo mokiniams rankdarbių amato įmantrybių nedėstė. Sovietmečiu negavo darbų mokytojos pamokų, o vėliau mokykla ją tiesiog pamiršo: „Kai atsikėliau į Alovę, nebuvo nei anglų (ji išvis nebuvo dėstoma šioje mokykloje), nei rusų kalbos pamokų. Po kurio laiko, kai rusų kalbos mokytoją iš Alovės perkėlė į Daugus, man paskyrė rusų kalbos pamokų, bet aš nebuvau tikra šio dalyko specialistė, nes studijavau anglų kalbą, todėl teko iš ketvirto anglų kalbos kurso grįžti į antrą rusų kalbos kursą. Reikėjo derintis prie sąlygų. Kai pradėjau garsėti kaip tautodailininkė, siuvinėjimo paslapčių pasimokyti pas mane atėjo keletas suaugusiųjų aloviškių, buvo ir vaikų, tačiau oficialiai jokiame būrelyje rankdarbių paslapčių nedėsčiau. Buvusi kultūros namų direktorė bandė tokį būrelį suorganizuoti, bet jai nepavyko, matyt, lėšų negavo. O dėl mokyklos, tai jaučiu didelę nuoskaudą... Tiek metų joje praleista – juk mūsų karta ne tik mokyklą gražino, bet ir išsikovojo, kad ji atsinaujintų, nauji pastatai atsirastų, bet dabar niekas mūsų, senųjų, neprisimena, nepasidomi, kaip gyvename, nėra absoliučiai jokio ryšio su mokykla, ten niekas gal ir nežino, kad čia, visai šalia, buvusi mokytoja gyvena (nuo Janinos namų iki mokyklos – tik keli žingsniai – G. B.). Nieko nežinom, kas mokykloje vyksta, niekas mūsų nekviečia į jokius renginius. Va, kai mes dirbom, tai labai bendraudavome su buvusiais mokytojais – kviesdavome juos į visas šventes, patirtimi pasidalindavome, pasimokydavome iš jų. O dabar – tarsi mūsų išvis nebūtų buvę. Dabartinė mokytojų karta tik verkia: pinigų mažai, darbo daug, tas jiems nepriklauso, anas nepriklauso, valdžia skriaudžia, mažai moka. O mūsų karta kokiomis sąlygomis dirbo?! Mums išvis už užklasinę veiklą niekas nemokėjo, ir savaitgaliais su vaikais „dykai“ dirbdavome, visur su jais ir dėl jų važiuodavome daugiau iš idėjos, iš pašaukimo, nes vaikai ir darbas buvo svarbiau nei pinigai, stengdavomės, aukodavomės dėl savo mokinių. Dabar... tarsi viso to nebūtų buvę, niekam neįdomu, buvai tu mokytojas ar ne. Jei koks mokinukas dar praeidamas pasisveikina, tai visas džiaugsmas. O mokytojai tyli, nei žino, nei pažįsta, mes jiems – tuščia vieta. Su Mokytojo diena tik buvę auklėtiniai pasveikina. Tai jau labai gerai. Visgi skaudu, juk tų senųjų inteligentų miestelyje ne tiek ir daug belikę...“

Tautodailininkė, prisimindama anuos laikus, pasakojo, kad ir tada dabindavosi tik savais mezginiais, o ir dabar savuosius noriai dėvi – ir ne tik mezginius, kostiumus ar kepuraites, bet ir šalikėlius bei kaklajuostes sau pasigamino. Jos dirbinių gausu ir ant sienos, ir ant stalo, kėdžių bei grindų. Visą gyvenimą vyrą ir du sūnus rengdavo tik pačios megztais drabužiais. Kai išėjo į pensiją, jos rankų darbais pasipuošė ir kiti. Moteris daug kartų dalyvavo įvairiose parodose, Dainų šventėse Vilniuje. Buvo rankdarbių parodoje Kėdainiuose. Su savo rankdarbiais dalyvaudavo Varėnos grybų šventėse (ta proga dar užsilikę kryželiu išsiuvinėti paveikslėliai su grybais – voveraite ir baravyku), Dauguose – per Mindaugo dienos minėjimus, o kiek jos darbų parodų buvo Alovėje, nesuskaičiuosi.  Tautodailininkės darbus filmavo net atvykėliai iš Punsko, todėl nemažai jos darbelių Lenkijon išvežta. „Kadangi daug siuvinėjau ant drobės, tai užsieniečiai mano staltieses labai pirkdavo, – pasigyrė Janina. – Yra daug ir kryželiu siuvinėtų paveikslų nupirkę. Nemažai jų esu ir išdovanojusi. Kiek iš viso paveikslėlių padariau, neskaičiavau, visus savo darbelius dariau savo malonumui – ko pati norėjau, specialių užsakymų niekada nebuvo. Šiandien dėl ligos jau sunkiai adatą ar vašelį išlaikau, ir kojas skausmas surakina, nedrūta esu, bet dar į bažnytėlę šiaip ne taip su pagalba nukulniuoju. Turiu vaikštynę, tai anksčiau su ja nueidavau iki mokytojos Čyžienės, ji visai netoli bažnyčios gyvena, įsikabindavau jai į parankę ir pasiramsčiuodama lazdele nupėdindavau. Bet kai praeitą sekmadienį ji susirgo ir negalėjo eiti, tai aš pati viena pasiryžau eiti į bažnyčią. Išėjau anksčiau ir, kai dabar nutiestas šaligatvis, lengva stumti, tai viena užsistūmiau su vaikštyne ant kalno Ši liga mane treti metai kankina, anksčiau buvau vikri ir aktyvi“, – prisipažįsta buvusi mokytoja.

Alovė, Alytaus rajonas

© 2011 „XXI amžius“