Laikas ir žmonės

33 metai tarp knygų

Bronius VERTELKA

G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos darbuotoja Albina Saladūnaitė

Šių metų nacionalinės Kalbos premijos laureatėmis tapo aktorė Gražina Urbonaitė ir Panevėžio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos darbuotoja Albina Saladūnaitė. Tokį pripažinimą ji pelnė už rašytojos G. Petkevičaitės-Bitės idėjų Aukštaitijoje ir šviesuolės dvasinio paveldo plėtojimą, viešų renginių ir kalbos puoselėjimo akcijų rengimą.

Dar maža būdama Albina iš mamos girdėjo vos ne legenda tapusį pasakojimą, koks nuoširdus ir rūpestingas buvo gydytojas Leonas Jonas Petkevičius. Susirgusius jis gydydavo veltui. Nuo Joniškėlio, kur gyveno ir dirbo gerasis daktaras, iki Albinos gimtojo Stumbriškio vienkiemio – tik 9 kilometrai. Šio žmogaus kapą, labai apleistą ir žmonių užmirštą, apaugusį alyvomis, Albina pamatė būdama žygeive (įsijungti į jų gretas pasiūlė Julius Beinortas, vėliau tapęs Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Akto signataru). Ant gydytojo L. J. Petkevičiaus kapo netgi nebuvo antkapio. Iš netoliese gyvenusios moters dar sužinojo, kad čia palaidoti ir gydytojo artimiausi žmonės. Ne kažką kaltinti žygeiviai suskato, bet puolė tvarkyti kapavietę.

Albina augo prie miško, tačiau ne ten dygstantys grybai ar sirpstančios uogos ją traukė. Tai buvo kažkas daugiau. Ir tėvas labai mylėjo mišką. Jis buvo neprastas kalvis, turėjo šiokių tokių meninių gabumų. Skubėdavo kaimynams daryti, o sau, sakydavo, suspės. Nors į bažnyčią eidavo retokai, tačiau sekmadienį per Sumą namuose privalėdavo būti mirtina tyla. Nusiprausęs ir nusiskutęs, jis paimdavo maldaknygę ir užsidarydavo seklyčioje su motina. Tai buvo žmogus, kuris laikė keturis trobos kampus. Garsėjo savo vaišingumu. Atėjus žmogui, dėdavo ant stalo, kas skaniausia, nors svečiai – tie patys kaimynai.

Albina labai mėgo skaityti knygas. Tai ir formavo jos požiūrį. Tėvas prenumeravo visus žurnalo „Mokslas ir gyvenimas“ numerius ir perskaitydavo juos nuo pirmojo iki paskutinio puslapio. Būdavo, mama ruošiasi, tėvas garsiai skaito žurnalą. Mama kartas nuo karto išeina į tvartą, bet tėvas vis garsiai skaito. Ir juokas, ir linksma, ir labai gražu.

Daugelis sakė, kad Albina turinti būti felčere. Tačiau jai nesisekė tikslieji mokslai, be to, ją gąsdino kraujas. Mama kalbėjo: „Vaikeli, turi savo galvą, privalai už viską pati atsakyti. Niekas tavęs už rankos nevedžios“. Vilniaus Pedagoginiame institute studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, ten sutiko dėstytoją profesorę Vandą Zaborskaitę – tikrąją šviesuolę. Ji buvo didžioji mokytoja. Tai buvo didžiojo humanizmo pamoka atvykusiai iš kaimo. Įsirėžė profesorės požiūris į studentus kaip į pilnaverčius žmones. Ji mokėjo parodyti, kas literatūroje yra teigiama.

Jau buvo miręs Jurgis Lebedys. Prieš Vėlines rengdavosi važiuoti Kėdainių rajono literatūrinėmis vietomis. Profesorė pasiskųsdavo sveikata, vietoj savęs išleisdavo studentus. Įsodindavo autobusan į Devynduonis, ir šie su vainikais – prie Lebedžio kapo. Tai išliko ilgam.

Albina gavo paskyrimą ir atvyko dirbti į Šiaulių 14-ąją vidurinę mokyklą. Gavo vyresnes klases. Turėjo rūpintis ateistiniu darbu, pionieriška veikla. Tai Albinai buvo svetima. Mokykloje išdirbo porą metų. Ėmė sirguliuoti tėvas ir mama, pačiai į Šiaulius grįžti nebesinorėjo.

Vanda Paškauskienė, miesto viešosios bibliotekos direktorė, priėmė dirbti pas save vos ne iš gatvės, nieko nesuprantančią apie bibliotekininkystę. O biblioteka – nacionalinis turtas, kuris kraunamas dešimtmečiais, šimtmečiais.

Grįžta skaitytojai, ieško tikrosios literatūros. Užsuko pasižvalgyti po biblioteką jaunų architektų būrelis ir ėmė klausinėti, kaip atsirinkti, atrasti gerą knygą. Kaip atsirinkti pačią geriausią ir protingiausią. Albina patarimų neduoda, neprimeta savo nuomonės. Ji – tik konsultantė.

Iš didmiesčio sugrįžo gyventi į kaimą. Įsikūrė Naujamiestyje. Vos ne po langais vingiuoja Nevėžio vaga. Mato, kaip tirpsta sniegas, kalasi žolė, grįžta paukščiai. Daugiabutyje buvo patogu, bet netikra. Kaime sunkesnė buitis, bet čia gera. Melsvai nudažė namelį, kuris atrodo labai gražiai. Miela ir skaidru. „Jeigu būčiau turtinga, turėčiau stiklinę sieną, kad būtų daug šviesos, saulės ir erdvu“, – šypsosi A. Saladūnaitė.

Ji – katalikiškų, literatūrinių renginių vedėja. Ateina tam puikiai pasiruošusi. Matai ją bažnyčioje tylią, norinčią pabūti su savo mintimis. „Nesutikau geresnio žmogaus už Albiną. Paprasta, nemokanti apgauti ar sumeluoti. Knygoms reikia tokios“, – apie A. Saladūnaitę kalbėjo žinomas J. Miltinio dramos teatro aktorius Albinas Keleris. Senokai pažįstu Albiną (ji jau 33 metai bibliotekoje), bet darbe jos nemačiau susiraukusios ar kažkuo nepatenkintos.

Panevėžys
Autoriaus nuotrauka

© 2011 „XXI amžius“