Garsios giminės ainė vienmetė su Lietuvos nepriklausomybe

Barbora Vileišytė Pasvalyje Petro Vileišio gimnazijoje 2001 metais

Prie paminklo Petrui Vileišiui (aut. Vincas Grybas) Pasvalio gimnazijos kieme Barboros klasės abiturientai 1941 m. birželio 15 d. pažada būti vileišiukais. Aukščiausiai – būsimasis doc. Enrikas Jaronis, pirmoje eilėje kairėje – būsimasis architektas Vytautas Nistelis ir kiti

Barbora Vileišytė, vienintelė Petro Vileišio anūkė, nesėkmingai skinasi kelią Lietuvon – tebesitiki iš Romos parvažiuoti į išsvajotąjį Vilnių. Jos biografija prasidėjo tolimajame Tbilisyje prieš 94 metus – 1918 m. vasario 1 dieną. Barbora didžiuojasi gimusi kartu su Nepriklausoma Lietuva. Barboros senelis Petras Vileišis – didysis Lietuvos žadintojas – 1910–1920 metais Kaukaze vadovavo sudėtingų tiltų statyboms. Su juo kartu gyveno sūnaus Jono šeima, todėl pirmoji anūkė ir gimė tolimojoje Gruzijoje.

Tačiau Vileišių šaknys Lietuvoje, Pasvalio rajone, Medinių kaime. Buvusioje Vileišių tėviškėje prieš dvidešimtmetį pastatytame stogastulpyje-memoriale pavaizduoti penki broliai Vileišiai. Iš jų rankose laikomų profesijos simbolių atpažįstame inžinierių Petrą (1851–1926), ūkininką Kazimierą, gydytoją Antaną (1956–1919), statybininką Anuprą, signatarą Joną (1872–1942) Vileišius. Vileišių pavardė tarsi sinonimas dvidešimtojo šimtmečio pradžios lietuvybės žadintojų, visuomenininkų, švietėjų, kultūrininkų, mecenatų. Vyriausias iš jų buvo kelių inžinierius Petras – vienas žymiausių to meto Vilniaus pramonininkų, įsteigęs spaustuvę ir knygyną lietuviškoms knygoms, draudžiamos lietuviškos spaudos rėmėjas ir platintojas, „Aušros“ ir „Varpo“ bendradarbis, pirmojo legalaus lietuviško dienraščio „Lietuvos žinios“ leidėjas ir redaktorius, vertęs ir parašęs apie 40 mokslo populiarinimo knygelių.

1906 metais Vilniuje, Antakalnyje, Petras Vileišis pasistatydino rūmus (juose panaudotos naujos tuo metu statybinės medžiagos). Šiandien Vileišių rūmų ansamblis yra architektūros, o ansamblio gyvenamas namas – istorijos paminklai. Iki 1931 metų rūmuose gyveno Vileišiai. Nuo 1932-ųjų rūmai tapo lietuvių kultūros židiniu. 1907 metais antrame jų aukšte vyko pirmoji lietuvių dailės paroda. Nuo 1941 metų rūmai priklauso Mokslų akademijai – Lietuvių kalbos ir literatūros institutui.

1918 m. vasario mėnesį Petras Vileišis, nespėdamas iš Kaukazo parvažiuoti į Vilnių, įgaliojo savo brolį teisininką Joną Vileišį dalyvauti Lietuvos Taryboje, kuri paskelbė Nepriklausomybę. Į Lietuvą Petras Vileišis su sūnaus Jono šeima grįžo 1921 metais, tapo susisiekimo ministru, Kauno universitetas suteikė jam garbės daktaro vardą. Mirė 1926 metų vasarą Palangoje. Palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse stilingoje koplyčioje, kurią pasistatė, mirus sūneliui Petriukui.

Petro Vileišio šeimoje užaugo dukros Marija, Elena ir Kazimiera, sūnūs – teisininkai diplomatai Vytautas ir Jonas (Petro sūnus, ne brolis signataras). Dvi dukros nutekėjo į Varšuvą, trečioji į Paryžių. Petras Vileišis anūkų sulaukė tik Jono šeimoje – Barboros (gim. 1918 m.), Andriaus (gim. 1924 m.) ir Pauliaus (gim. 1926 m.). Kiti jo vaikai buvo bevaikiai. Sūnus Jonas, baigęs Tartu universitete teisę, vedė gydytoją odontologę Olgą, dukrą generolo, minimo „Tykiajame Done“. Paskelbus Lietuvos ir Gruzijos nepriklausomybę, Jonas Vileišis dirbo Tbilisyje, Lietuvos ambasadoje. Grįžęs į Lietuvą, vertėsi teisininko praktika Vilkaviškyje, Ukmergėje, Kaune, Pasvalyje. Pasakojama, kad tuometinis Pasvalio gimnazijos direktorius liepė gimnazistams, sutikus Joną Vileišį, pagarbiai su juo pasisveikinti, nors pasvaliečiai jį sveikindavo ir be paliepimų.

Barboros tėvas norėjo, kad dukra geriau pažintų ir pamiltų kraštą, iš kurio kilo Vileišiai, todėl į gimnaziją ją leido Pasvalyje. Gabi ir energinga mergaitė gerai mokėsi, gražiai piešė, buvo labai veikli ateitininkė. Tai vėliau atsiminė Romoje sutiktas buvęs kapelionas kun. Vytautas Balčiūnas. Gimnaziją Barbora baigė 1940 metų birželį. Per atestatų įteikimo iškilmę Pasvalio gatvių grindiniu žlegėjo ir jį ardė okupuojančių sovietų tankų vikšrai. Rudenį ji įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti sociologiją ir anglų kalbą. Vokiečiams uždarius universitetą, Barbora dirbo bibliotekoje ir švietimo skyriuje.

Barboros brolius Andrių ir Paulių vokiečiai suėmė Panevėžio berniukų gimnazijoje ir išvežė į frontą prie Leningrado. Paulius pabėgo, buvo sugautas ir išvežtas į konclagerį Danijoje. Mirė sužeistas 1945 m. gegužės 6 d., kai anglų bombonešiai bombardavo evakuojamą lagerį – į Vakarus keliu varomus kalinius. Palaidotas Ulm Wiblingen kapinėse. Barbora ilgai per Raudonąjį kryžių ieškojo jo kapo ir rado jį su kryželiu, vardu ir pavarde bei prierašu „Lėktuvų antpuolio aukos“.

Vyresnis brolis Andrius, baigiantis karui, kaip vokiečių kareivis, pateko į sunkią anglų nelaisvę – į anglių skaldyklą Prancūzijoje. Atėjus pranešimui, kad belaisviai atgautų laisvę, užsirašę į Svetimšalių legioną, Andrius tuo pasinaudojo ir buvo išsiųstas į Madagaskarą, vėliau – į Filipinus, Džibutį, Alžyrą. Nenorėdamas priimti Prancūzijos pilietybės, atsisakant Lietuvos pilietybės, negaudavo darbo, todėl vis iš naujo ir iš naujo užsirašydavo į aną legioną. Po ilgų ieškojimų Barbora jį rado Paryžiuje. Nuo sunkaus darbo buvo susirgęs tuberkulioze, daug laiko praleisdavo ligoninėse, kur daug rašė, piešė, skaitė, tvarkydavo ligoninių bibliotekas. Labai ilgėjosi Lietuvos. Mirė 1978 metų vasarį Paryžiuje ligoninėje. Palaidotas netoli Paryžiaus. Barbora atsikėlė į Romą, kur jai buvo pažadėtas papildomas darbas, kad kas 25 metus galėtų išpirkinėti brolio Andriaus kapavietę, ir taip ją apsaugoti nuo užlaidojimo.

Jonas Vileišis su žmona ir dukra Barbora 1944 metų vasarą, iš rytų artėjant frontui, bijodami grįžtančio raudonojo teroro, nutarė bėgti į Austriją, į Vieną. Žinojo savo pusbrolių (dėdės Kazimiero sūnų) Juozo ir Vinco likimą. Juozas iš ūkio Mediniuose buvo išvežtas ir vagone atskirtas nuo žmonos su mažamečiais Danute ir Algirduku 1941 metų birželio 15 d., o Vincas – visuomenininkas, ekonomistas, istorikas – suimtas ir sušaudytas. J. Vileišio šeima iš Vilniaus išvyko 1944 m. liepos 1 d. Virbalyje matė signataro Jono Vileišio žmoną su jaunesne dukra, taip pat vykstančias į Vakarus (jų vyresnioji dukra buvo ištekėjusi išvežta kartu su vyru). Barbora su tėvais Vienos nepasiekė. Raudonoji armija juos užklupo Čekoslovakijoje. Bėgliai buvo evakuojami prikimštuose prekiniuose vagonuose atgal į Tarybų Sąjungą. Vileišiai išlipo – pabėgo Katovicuose. Po dar sunkesnės kelionės pasiekė Varšuvą, kur gyveno nutekėjusios Barboros tetos. Jos, viską praradusios, buvo apsigyvenusios už miesto.

Barbora su motina lenkiškai nesuprato nė žodelio. Tėvas Barborą užrašė į Varšuvos universitetą, į bibliotekininkystę. Jis mirė tą patį rudenį nuo išsekimo, o Barbora pradėjo studijas. Metus auditorijoje sėdėjo nesuprasdama kalbos. Tik antraisiais studijų metais tapo lengviau. Universitetą baigė 1952 metais. Dirbo to paties universiteto  bibliotekoje. Kurį laiką čia užėmė ir direktorės pareigas. 1962 metais už disertaciją „Varšuvos Romos katalikų dvasinės akademijos biblioteka“ gavo filologijos mokslų daktaro laipsnį. Tyrinėjo Lietuvos knygnešių ir lietuvių spaudos istoriją, Vilniaus universiteto spaustuvės veiklą. Paskelbė studiją apie Seinų lietuvių spaustuvę. Barboros darbus mini Zenonas Ivinskis „Lietuvių istorijoje“. Ji bendradarbiavo užsienio lietuvių spaudoje, nors buvo tuometinio Lenkijos saugumo sekama. Iš Varšuvos važinėjo į Paryžių lankyti sergančio brolio.

1969 metų balandį prel. Antanas Deksnys popiežiaus Pauliaus VI nominuotas vyskupu ir paskirtas rūpintis Europos lietuvių katalikų sielovada. „Vyskupas be vyskupijos, vyskupas keliauninkas“ tų pačių metų pabaigoje Romoje pradėjo leisti žurnalą „Krivulė“ (tai nebuvo Kaune K. Puidos 1923–1925 metais leistos „Krivulės“ – estetizmo krypties literatūros ir meno mėnesinio žurnalo tęsinys). 1969–2000 metais išėjo 70 naujosios „Krivulės“ numerių, spausdintų Romoje. Ji suvaidino nemažą vaidmenį – jungė lietuvius, išsisklaidžiusius po Vakarų Europą, skelbė religines žinias, žadino kultūrinę egzodo lietuvių veiklą. Žurnalas buvo ekumeninės dvasios – įvestas evangelikų skyrelis, jų pačių tvarkomas. Žurnalo tolerantiškumas palikdavo malonų įspūdį. Redakcijos kolegijoje, be vyskupo, dirbo jo sekretorius kun. Paulius Jatulis, kuris iš Varšuvos į Romą pasikvietė dr. Barborą Vileišytę, tapusią faktine redaktore (be atlyginimo – visuomeniniais pagrindais).

Dr. B. Vileišytei atvykus į Romą, kun. Vytautas Kazlauskas ją pakvietė dirbti „Vatikano radijo“ lietuviškų laidų redakcijoje. Čia ji dirbo daugiau nei 20 metų už simbolinį atlyginimą.

Barbora Vileišytė į Lietuvos žadintojų – Vileišių giminės – atminimo vainiką įpynė daug gražių žiedų. Ji – įdomi, spalvinga asmenybė, tvirtai tikinti katalikė, visada elegantiška, skoningai pasipuošusi, taktiška, inteligentiška, gražiai piešė. 1957–1980 metais daug tapė iš atminties – Pasvalį, Pasvalio bažnyčią, Lėvenį, Svalią, Vilniaus senamiestį, kitus Lietuvos vaizdus. Apie 90 darbų padovanojo Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos muziejui.

Atgavus Nepriklausomybę, Lietuvoje lankėsi keletą kartų – Pasvalyje, Vilniuje, Kaune. Pasvalio gimnazijoje išreiškė padėką ir pagarbą ano meto mokytojams, o dabartiniams „vileišiukams“ linkėjo: „nesusigundykite svetimų šalių blizgesiu, o jei išvyksite – surinkite, kas geriausio, ir kaip bitelės neškite į Lietuvą“. Vilniuje vykusiame Pasvalio P. Vileišio gimnazijos 80-mečio minėjime Barbora sakė, kad jai, blaškomai okupacijų ir karo audrų po Europą, svarbiausi orientyrai buvo mokslas, darbas, dvasingumas ir Tėvynės meilė. Tuo vadovaudavosi jos senelis.

Barbora Romoje gyvena labai vieniša (didelė netektis jai buvo bičiulio Kazio Lozoraičio mirtis) Popiežiškosios Šv. Kazimiero lietuvių kolegijos bute (buv. kun. P. Jatulio nuosavybė). Bibliotekininkės pensija nedidelė. Iš Varšuvos į Romą atvyko tik su lagaminėliu. Jos turtas – knygos, knygos  ir asmeninis archyvas, kurio didelę dalį dovanojo ir išsiuntė Vilniaus universiteto ir Pasvalio Mariaus Katiliškio bibliotekoms.

Jau 20 metų Barbora tebesvajoja grįžti į senelio namus Vilniuje, nors į vieną kambarį arba išsinuomoti butą prie bažnyčios pirmame aukšte (prieš daugelį metų Romoje autoavarijoje sužalotos kojos). Iš tų svajonių mūsų spaudoje tik pasišaipyta, o miesto savivaldybė nesutiko, kad Barbora Vileišytė gautų tremtinės reabilitaciją. Betgi ji – ne tremtinė, ir reabilitacija jai nepriklauso, kaip gal nepriklausys ir amžino poilsio vieta jos urnai senelio pasistatytoje koplyčioje Rasose.

Perfrazuojant Barboros klasės draugo Vytauto „Išeivius“, galima pasakyti: pajutę rudenį raudoną jūs išlėkėt tarytum paukščiai iš Tėvynės lizdo, tarytum bičių spiečius iš tėvynės avilio, išlėkėt, bėgdami nuo Sibiro, kur sniegais girgždėdama mirtis pasitikdavo, bet tvirtai tikėjote sugrįžti į Tėviškę.

Ir Barbora dar tiki, kad Lietuva jos neatsižadėjo, kad kas nors padės jai parvažiuoti į Vilnių, į senelio – Petro Vileišio – miestą. Daugelis nebesugrįžo. Jų karstus po daugelio metų iš Sibiro lėktuvais parskraidino. O iš Vakarų irgi lėktuvais grįžta urnos su žymių lietuvių pelenais. Kaip likimas lėmė – kam pavyko svetur pralobti, kam skursti, vieni laimingesni – atgavo dvarus, jų rūmų durų rankenas nuauksavo, kiti sugrįžę apverkė išdraskytą tėviškę – prarastą upelį su žuvytėm, sodus ir namus, tik rankoje raktai likę. Ką jais užrakino? Ką jais atrakino? Jie džiaugsmą užrakino. Jie skausmą atrakino.

Parengė
Apolonija Barbora NISTELIENĖ

© 2012 „XXI amžius“