Tiesos ieškosime atkakliai, kryptingai, nuosekliai
Išsivadavome iš ypatingai žiaurios priespaudos,
paremtos represijomis, draudimais, melu, žodžio nelaisve, netiesos
sakymu... Šią mintį galima tęsti ir tęsti. Vyresnieji, totalitarizmo,
okupacijos sąlygomis gyvenusios kartos, ne iš knygų žino, ką reiškė
viena partija viena tiesa. Už geležinės uždangos lageriuose
statėme komunizmą visuotinės gerovės, visuotinės lygybės rojų,
kurio neretai mums nuoširdžiai pavydėjo Vakarų kapitalistinio pasaulio
žmonės, daugelis tų šalių intelektualų. Pavydėjo, nes tiesiog negalėjo
įsivaizduoti, kad darbo žmonių valdoma valstybių sąjunga yra ne
kas kita, kaip blogio imperija, sukurta ant pavergtų tautų kaulų;
imperija, didžiąją XX amžiaus dalį sugebėjusi išsilaikyti visuotiniu
sekimu, netiesos sakymu, baime, prievarta...
Nežinojimas, paženklintas užrašu visiškai
slaptai, buvo didelė jėga.
Didžiųjų nusikaltimų paslaptys iš esmės
jau žinomos, įvardintos. Tačiau auga naujos kartos, kurios taip
pat turi žinoti, ką slėpė tariamai kilniausios idėjos, antraip tas
blogis vėl subujos.
Slaptieji takai nuvingiuos per visą praėjusį
šimtmetį su dviem pasauliniais ir vienu šaltuoju karais, šimtmetį,
kupiną slaptųjų protokolų, suokalbių ir išdavysčių... Eisime paskui
įtakingiausių pasaulio valstybių žvalgus ir šnipus, įtakos agentus
ir informatorius, kolaborantus, išdavikus, neretai lėmusius dideles
pergales ir didelius pralaimėjimus.
Gyvename tarsi atviroje visuomenėje, prisišlieję
prie Vakarų pasaulio, kur nėra vienos partijos ir vienos tiesos,
kur daug vertybių, tačiau tai nereiškia, kad jau neliko sąmokslų,
tikrų ir tariamų, trumpalaikių ir amžinų interesų, niekšingų sandorių.
Kaip buvo tolimesnėje arba netolimoje praeityje
daugiau ar mažiau žinome. Žymiai sunkiau susigaudyti, suvokti,
kas dedasi šiandien plačiajame globalėjančiame pasaulyje ir mažytėje,
bet mums itin brangioje jo dalyje Lietuvoje. Juo labiau kad veikia
daug jėgų, kurios nesuinteresuotos tiesos sakymu, kurios viena galvoja,
antra sako, o trečia daro. Mūsų valstybės laivelis smarkiai išsiūbuotas.
Ypač neramu dėl to, kad valstybės gyvenimo sumaištyje gali būti
nutiestas kelias ekstremistinėms jėgoms lemti tolesnę Lietuvos ateitį,
šv. Velykų sveikinime perspėjo Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.
Tūkstantį kartų teisus mus ne kartą išvadavusios
valstybės prezidentas: buvusių čekistų nebūna. Mes tą jaučiame,
kartais akivaizdžiai matome, kaip čekistai ir jų įpėdiniai sėkmingai
darbuojasi prarastose teritorijose, kur net bronziniai kariai išvaduotojai
kyla į kovą, kur vis drąsiau ir įžūliau žygiuoja penktosios kolonos,
pakeliui viską trypdamos ir niokodamos.
Mažytėje, bet mums itin brangioje pasaulio
dalyje po pasibaigusio (?) prezidentinio ir po jau beveik pasibaigusio
VSD skandalo, po suvirintojo iš Archangelsko pabėgimo į Rusiją,
po Turniškių, Seimo kanceliarijos, Šešupės, Draugystės bei kitų
skandaliukų gal pagaliau suvoksime, kaip begėdiškai išrinktieji
mus mulkina! Mulkina už milijonus, už ištaigingas vilas prie ežerų
ir upių, už žemes parkuose ir draustiniuose, už pusvelčiui privatizuotus
butus, už dujas ir naftą, už postus ir mandatus jie pardavė garbę
ir sąžinę, o neretas net Tėvynę.
Visai nepaisydami aštuntojo Dievo įsakymo:
Nemeluok nuo mūsų jie slepia viską: kagėbistinę ir rezervistinę
valdančiosios nomenklatūros praeitį, įžūliausias prichvatizacijas,
įvairiausio pobūdžio asmeninių interesų painiojimą su visuomeniniais
interesais, visa tai vadindami valstybės paslaptimis.
Bet mes norime žinoti tiesą, mes turime
teisę žinoti tiesą, todėl Slaptaisiais takais eisime jos ieškoti.
Konkretaus atsakymo į klausimą, kas ir kodėl kaltas, ieškosime atkakliai,
kryptingai, nuosekliai, nesibaimindami nei spaudimo, nei grasinimų,
nepasiduodami nei vilionėms, nei papirkimams, nepataikaudami jokiems
autoritetams, nieko specialiai nei gražindami, nei juodindami. Senovės
išminčius Ciceronas yra sakęs: Nieko nėra maloniau, kaip viską
žinoti. Slaptųjų takų tikslas žinoti kiek įmanoma daugiau.
© 2007 XXI amžius
|