Šešiasdešimt šeši rubliai šešiasdešimt kapeikų

KGB ir Romas Kalanta

Kas sugeba, teapskaičiuoja žvėries skaičių, nes tai žmogaus skaičius,
ir jis yra šeši šimtai šešiasdešimt šeši.

Apr 13,18

Kęstutis KASPARAS

Lietuvos ypatingajame archyve saugomos KGB bylos apie Romą Kalantą ir 1972 metų gegužės įvykius

Antikalantinės propagandos autorių parašai

Gegužės 18 dieną išdaužytas centrinio knygyno langas Nuotrauka iš V.Kaladės ir kt. baudžiamosios bylos

2007-ųjų balandžio 14-ąją ELTA vėl išplatino „sensacingą“ informaciją: Romas Kalanta ketino susideginti Baltijos pajūryje. Pasak šios naujienų agentūros, apie tokius planus Romo brolis Antanas Kalanta išgirdo iš buvusios SSRS generalinės prokuratūros tardymo valdymo tyrėjos Elvyros Mironovos. „R.Kalantos susideginimo bylą ir visą KGB surinktą medžiagą išstudijavusi buvusi prokurorė tvirtino, kad kaunietis savo akcijai ryžosi įkvėptas hipių judėjimo“. Gegužės 14-ąją, R.Kalantos susideginimo dieną, Lietuvos nacionalinis radijas klausytojams irgi piršo mintį apie hipių įtaką laidotuvių dalyviams. Ar tai nėra Lietuvai priešiškų šalių slaptųjų tarnybų veiklos apraiškos?

„Lietuvos rytas“ ir ELTA ne pirmą kartą paleidžia „antis“. Kaip galėjo Maskvoje gyvenanti prokurorė išstudijuoti minėtą medžiagą, jeigu ji saugoma Lietuvoje: R.Kalantos susideginimo byla – Kauno prokuratūros archyve, o Vilniuje, Lietuvos ypatingajame archyve, yra visa operatyvinė KGB medžiaga (fondas K-1, apyrašas 3, byla 793) bei 1972 m. gegužės 18 d. įvykių dalyvių (V.Kaladės ir kt.) baudžiamoji byla Nr. 47644. Kad kažkokia Mironova visa tai būtų studijavosi ar varčiusi – nėra nė užuominos. Galbūt ji matė apibendrintą Lietuvos TSR KGB pateiktą Maskvai medžiagą, bet kam tada A.Kalantai ir R.Požerskiui reikėjo vykti taip toli – pigiau nuvažiuoti į Vilnių.

Tačiau šioje „antyje“ yra užuomina apie tai, kas būtina kalbėti: apie antikalantinę propagandą, šiandien užtvindžiusią ne tik interneto tinklalapius.

Suvokiant pasipriešinimą kaip gyvybinę tautos reakciją, ne visada asmens veiksmus galime racionaliai suprasti ir paaiškinti. Čia visada bus daug subjektyvių vertinimų ir svarstymų, nes tikslias priežastis, kodėl žmogus priešinasi, visuomet žino tik jis pats.

Todėl visiškai objektyviai suvokti galime tik labai racionalius – pasipriešinimo slopintojų, okupantų, saugumo pajėgų (KGB) veiksmus, paremtus geležine dzeržinskine logika ir griežta planine reglamentacija.

Pasiryžimas priešintis visada buvo pagrindinis moralinis mūsų tautinio sąjūdžio principas. Todėl pasipriešinimo slopintojai – amoralios politikos vykdytojai – pirmiausia ir siekia priversti priešininką suabejoti savo veiksmų dora, sukeisti vietomis moralinį vertinimą. Antikalantinė propaganda prasidėjo jau kitą dieną po Romo susideginimo. Ji nėra linijinė, o primena sluoksniuotą pyragą: nuplėšus vieną skraistę melo, pasirodo kitas – skirtingo skonio ir spalvos. Baisiau yra tai, kad šio plano sumanytojų gal jau ir nėra tarp gyvųjų, bet jis veikia dėl daugumos smegenyse implantuoto dzeržinskiuko, skleidžiančio baimę ir trukdančio mąstyti.

Pirmutinis KGB uždavinys buvo ištrinti politinį motyvą, kad R.Kalantos poelgis nebūtų siejamas su pagrindine priežastimi – SSRS įvykdyta okupacija ir Lietuvoje įvestu komunistiniu režimu. Dėl to kagėbistai pasislėpė už milicijos, partinių bei komjaunimo komitetų, mokyklų vadovų nugarų, gana sėkmingai „manevruodami agentūra“ ir dirbdami „puolamąjį agentūrinį-operatyvinį darbą“. 1972 m. gegužės 19 d. (antroji protesto diena) pomirtinės teisminės psichiatrinės ekspertizės ekspertai – Kauno medicinos instituto Neurologijos katedros vedėjas profesorius J.Šurkus, Lietuvos TSR sveikatos apsaugos ministerijos vyriausias psichiatras J.Gutmanas, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Nervų ligų katedros docentė J.Andriuškevičienė, Respublikinės Kauno psichoneurologinės ligoninės vyriausiasis gydytojas V.Berneris ir tos pačios ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotoja mokslo reikalams D.Daukšienė „nustatė, kad Romas Kalanta sirgo chronine psichine liga – šizofrenija. Nusižudė būdamas liguistoje būklėje, negalėdamas suprasti tikrosios savo veiksmų reikšmės ir vadovauti jiems“.

1989 metais nauja psichiatrų komisija atmetė šią išvadą dėl nepakankamų tokiai diagnozei įrodymų. Bet niekas nekalbėjo apie KGB ir psichiatrijos panaudojimą politiniams persekiojimams Sovietų Sąjungoje. Matyt, R.Kalantos atvejis nebuvo pirmas ir paskutinis minėtų ekspertų biografijose.

Psichikos ligonio „antis“ buvo per daug grubi, skirta visiškiems naivuoliams, iš jos juokėsi net jaunimas: „Ir kas tiktai prieš valdžią bus, apšauks, kad psichiškai nenormalus“ (iš 1972 m. gegužės 19 d. Kauno sode sukurto eilėraščio-dainos „Lietuvai laisvę“). Todėl tuo pat metu KGB metė antrą – hipių kortą.

1972 m. gegužės 16 d. skubiai sušauktame Kauno komunistų plenume pirmasis sekretorius K.Lengvinas, pateikdamas oficialų valdžios vertinimą, pareiškė, kad „hipiai gali pasinaudoti šiuo įvykiu“. Tartas žodis, vėliau sukurti to termino apibrėžimo bruožai – ilgi plaukai, plačios kelnės, tranki muzika, narkotikai, amoralus elgesys. Toliau turėjo sekti „įrodymai“, bet jų nebuvo: R.Kalanta „jokioms organizacijoms, tariamai vienijančioms hipius, bitlus, nepriklausė“ (iš bylos). Jis tik „rengėsi nesantūriai, madingai“. Tokia buvo tyrėjų išvada, provokacijoms nepasidavė ir gegužės įvykių dalyvis V.Kaladė, teisme (1972 m. spalio 3 d.) pareiškęs: „Šūkio: „Tegyvuoja hipiai!“ nebuvo“.

Visų istorijų apie hipius ištakos yra ne faktuose, o „teisingame KGB agentūros panaudojime ir manevravime, skleidžiant dezinformaciją“. Dauguma kalantinės ar pokalantinės kartos kauniečių moksleivių mena mokytojus, paslaptingai pranešdavusius, kad Romas buvo hipis, ir sekdavusius paskaitėlę apie aptekusius gyviais Vakarų jaunuolius, laisvąją meilę ir narkotikus, beveik tais pačiais žodžiais, kaip ir žurnale „Mokslas ir gyvenimas“. O KGB paskui tikrindavo signalus apie paslaptingos hipių organizacijos, privertusios burtų keliu nusižudyti Romą, pėdsakus ne tik Lietuvoje, bet Maskvoje ir Leningrade. Apibendrintoje pažymoje Maskvai ciniškai teigiama: „Kadangi gauta signalų, kad hipiai nori pagrobti karstą, artimųjų prašymu, mes paankstinome laidotuves ir padėjome palaidoti...“

1990 metais kaunietiškas folkloras persikėlė į žurnalistines „Nemuno“ aukštumas (A.Dargio „Hair“), o 2002-aisiais pasiekė ir akademinį lygį – „Romos Kalantos auka. 1972 metų Kauno pavasaris“ (Baltos lankos, 2002). Tiesa, pats sudarytojas Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, habilituotas daktaras E. Aleksandravičius apsidraudė pastaba, kad tai ne akademinis, o memorialinis leidinys. Todėl ir recenzuosiu ne kaip akademinį, o vienu sakiniu: sudarytojai pamiršo įrašyti bendraautorius – KGB pirmininką generolą majorą J.Petkevičių, tardymo skyriaus viršininko pavaduotoją papulkininkį V.Kažį ir šio skyriaus vyr. tardytoją majorą A.Vilimą, pluoštelio archyvinės medžiagos bei visų gandų tikruosius kūrėjus. O visą leidinį derėjo pavadinti memorialu „hipiui Jegorovui“ bei paskaloms apie R.Kalantą ir 1972 m. gegužės 14-19 d. įvykius.

Be kitų hipiados įrodymų, profesorius E.Aleksandravičius hipiu pavadina Vytautą Kaladę. Deja, šviesaus atminimo Vytautas (miręs 1995 m. vasario 12 d. Kaune) jau nebegali atsikirsti, tiksliau „kirsti į ausį“. 1991 metais su Vytautu daug kalbėjomės apie gegužės įvykius, jo teismą ir likimą, patirtą neteisėtą administracinę bei kitokią priežiūrą. Tai buvo žmogus, aistringai nekentęs komunistų valdžios, tyriausios širdies, amžinas teisybės ieškotojas, kurio sielos žaizdas galėjo išgydyti vien Lietuvos laisvės balzamas: „Žmogau, mirdamas Romas Kalanta neprašė nė vieno iš mūsų, kad ant jo susideginimo vietos dėtume gėles, būriais eitume prie susideginimo vietos ar kitokia forma jį minėtume. Tu pats, žmogau, vedamas nuoširdaus pasipiktinimo, gailesčio, darei tą, ką darei. Todėl būk iki galo, bet kokiomis aplinkybėmis ištikimas savo jausmams, neišduok jų sakydamas, visi dėjo gėles ir aš dėjau, visi ėjo ir aš ėjau, visi šaukė ir aš šaukiau. Kodėl taip dariau, nežinau. Žinai puikiai, žinai ir tau ne vieną kartą tai prikiš ne kas kitas, o tavo sąžinė“.

Sąžinė yra nepatogus balastas, trukdantis statydintis namus Botanikos sode, be to, profesoriai nesivargina archyvų dulkėse, tačiau teisingai perskaityti ir suprasti tai, kas parašyta, sąžinės nereikia. Sako, yra toks kalbos būdas – glosolalija, šiuo atveju komplikuota vištakumo: KGB darytose nuotraukuose neišvysime nė vieno hipio...

„Baltųjų lankų“ verta ir profesoriaus mintis apie tai, kad 1972 metų generacijos istorinę vaizduotę (t. y. laisvės Lietuvai reikalavimą ir neapykantą rusiškai valdžiai) veikė „prievarta nukirptų jaunuolių pažeistas libido“. Jeigu istorijoje prakalbome apie froidizmą, būtina pereiti prie trečiosios KGB plano dalies: „teisminių baudžiamųjų priemonių derinimo su profilaktiniu darbu, stiprinant dirbančiųjų budrumą ir socialistinį internacionalizmą“.

Politinės bylos režimas negalėjo iškelti, nes joks įprastinis tokių bylų modelis netiko: nebuvo organizacijos, vadų, dokumentų, tik šūkiai ir pats įvykis. Kriminalinė pakraipa buvo efektyvesnė, nes Baudžiamajame kodekse buvo galima surasti įvairių straipsnių už viešosios tvarkos sutrikdymą, chuliganizmą ir pan. Kad aktyvieji eisenos dalyviai atsidurs kalėjime, buvo iš karto aišku, tik nenuspręsta, kur: Pravieniškėse, Lukiškėse ar lageriuose Rusijoje.

1972 m. gegužės 21 d. atliktas „viešas pilietinis pasmerkimas“ – „Kauno tiesoje“ išspausdinta miesto Vykdomojo komiteto pirmininko Mikučiausko kalba, pasakyta per televiziją kauniečiams.

„Kai kurie neatsakingi asmenys, grupė paauglių, nesuprasdami ir neteisingai įvertindami anksčiau minėtą faktą (R.Kalantos auką – K.K.), be jokio atsakomybės jausmo bandė trikdyti mieste rimtį, pažeidinėti viešąją tvarką. Buvo imtasi priemonių viešajai tvarkai užtikrinti, pažeidėjai patraukti administracinėn ir baudžiamojon atsakomybėn“. Kauno miesto darbo žmonių kolektyvai „pritarė ir teisingai suprato“ vykdytas „aktyvias priemones“, taip pat smerkė „pažeidėjų neatsakingus veiksmus“. Tarp smerkiančiųjų – medicinos instituto profesorius J.Brėdikis, Politechnikos instituto trečiakursis J.Mizara, LTSR nusipelnęs meno veikėjas S.Ratkevičius ir kt. Miesto prokuratūra informavo, kad kauniečių ramybę trikdė „daugiausia jau ne kartą už chuliganizmą ir kitus nusikaltimus teisti asmenys. Tai pasileidę ilgaplaukiai, netvarkingos išorinės išvaizdos, iškrypėliai chuliganai“, netgi „žagintojai“ (gegužės 23 d. informacija).

Eisenos dalyvis V.Kaladė buvo suimtas gegužės 19 dieną Vilniuje, ant Akademinio teatro laiptų, kagėbistų pasaloje, kaip didžiausias šnipas. Atvežus į KGB rūmus, iš aukštybių nusileido pats J.Petkevičius. Išvydęs Vytautą pradėjo juoktis: „Tai čia tas didysis prievartautojas?“ V.Kaladė paklausė: „Ir ką gi aš išprievartavau?“ „Sovietinę sistemą“, – kvatojo kagėbistai.

Beliko teismo farsas. Atvirame – su spec. leidimais – Aukščiausiojo teismo posėdyje Vilniuje rugsėjo 25 ir spalio 3 dienomis aštuoni teisiamieji (iš kelių dešimčių) teisėjo M.Ignoto buvo „pamaloninti“ po trejus metus laisvės atėmimo, išskyrus Virginiją Urbonavičiūtę, nuteistą lygtinai.

Prasidėjus visuotiniam tremtinių ir politinių kalinių reabilitavimui, 1989 m. liepos 14 d. į LTSR prokuratūrą kreipėsi ir V.Kaladė, „nors man bloga darosi, pamačius jūsų „teisingumo“ įstaigas“. Ir čia prasideda antroji KGB paieškos ir tardymo banga ne tik dalyvių, bet ir Romo šeimos, kaip prisimena Arvydas Kalanta. Neaišku, kokiais sumetimais dar 1991 m. rugsėjo 3 d. KGB papulkininkis V.Urbonas prašė persiųsti bylą tardytojui Džiautui...

LTSR gen. prokuroro pavaduotojas A.Paulauskas parašė ieškiminį protestą, ir LTSR Aukščiausiojo teismo prezidiumas (A.Pėstininkas, J.Sinkevičius, A.Valiulis), pirmininkaujamas J.Misiūno, 1989 m. rugsėjo 1 d. nutraukė bylą panaikinus „juridinę klaidą“ dėl neteisėto 199 str. 3 d. pritaikymo.

Tačiau knygyno ir kavinės „Tulpės“ lango išdaužymo epizodą paliko galioti. Visa gegužės 18 dienos protesto akcija pavadinta nuteistųjų incidentu su grupe milicijos darbuotojų, kurie, šiuo atveju, patys liko kalti, nes neturėjo reglamento tokiems renginiams pravesti. Medžiagą bylos nutraukimui parengė pirmininko pavaduotojas M.Ignotas, tas pats, kuris 1972-aisiais ir teisė...

V.Kaladė pripažintas (po mirties) laisvės kovų dalyviu, tačiau ar teisėsauga bylą pripažino politine? Ir kai memorialiniame leidinyje pasirodo tokios bylos kaltinamoji išvada be komentarų, pasidaro neaišku: nuteistieji – chuliganai, ar ne? Gal sudarytojai ir nežinojo, kad prisipažinimas apie alkoholio gėrimą buvo tiesioginė tardytojų – kapitono A.Rimkaus ir justicijos patarėjo J.Vilučio – šantažo pasekmė: blaiviems vietoje trijų siūlyti penkeri–šešeri metai. KGB kardomosios kameros viršininko mjr. Petrausko valdos nebuvo rojus. Galiausiai už lango išdaužymą baudžiama tik administraciniu areštu, o ne sustiprinto režimo pataisos darbais, o pats teisminis procesas prasideda nuo žemiausios instancijos. Galimybės apeliacijai nebuvo palikta.

Kalantiečius debilais, chuliganais, žemų paskatų žmonėmis paversti aktyviai siekė kauniečiai bei vilniečiai advokatai Gavronskis, Zabiela, Urbaševičius, Šarka. Už savo nuteisimą bei apšmeižimą kalantiečiai turėjo dar ir susimokėti. J.Macijauskas ir V.Urbonavičiūtė Kauno juridinės konsultacijos naudai sumokėjo po 66 rublius 60 kapeikų. V.Zabiela iš R.Baužio paėmė daugiau – 120 rublių, o A.Kačinskas sumokėjo Šarkai 138 rublius 20 kapeikų. K.Grinkevičius advokato Zabielos paslaugų atsisakė.

Toliau seka: R.Kalantos aukos ir gegužės įvykių dalyvių atskyrimas bei „izoliavimas“ nuo kitų „buržuazinių nacionalistų“. A.Štromas, analizuodamas to laikotarpio lietuvių politinę sąmonę, teigė, kad Lietuvos mąstančioji visuomenė po R.Kalantos susideginimo suskilo į dvi grupes – kalantininkus ir antikalantininkus. Pasak jo, rezistentų gretose nuolat egzistavo du skirtingi požiūriai į rezistencinės veiklos būdus – „konservacinis“ ir „aktyvistinis“. Antikalantininkai – konservatyvaus požiūrio atstovai, teigė, kad tokie aktyvūs veiksmai tik sustiprina Maskvos kontrolę, „per tokius veiksmus statomos į pavojų optimalios tautos išsaugojimo sąlygos“. Kalantininkai, kurių, A.Štromo manymu, buvo mažuma, sveikino R.Kalantos žygį ir po jo kilusias demonstracijas. A.Štromas tiksliai užčiuopė susiskaldymo esmę, tik KGB operatyvinės bylos liudija, kad antikalantininkų buvo mažuma. Iš daugybės signalų, kuriuos savo bildukų pagalba priimdavo KGB, paminėsiu tris nuomones, pareikštas 1972-ųjų gegužės mėn.

Tris kartus teistas Viktoras Petkus kalbėjo, kad R.Kalantos žygdarbis išliks amžiams istorijoje, o gegužės 14 dieną lietuvių tauta paskelbs Gedulo diena. Žydų aktyvistas Fachtermanas pareiškė, kad lietuviai atidarė „antrą frontą“ ir dabar KGB teks užsiiminėti ne tik žydais. Žydų ir lietuvių klausimas – tai mažų tautų kova už savo laisvę. Sionistų judėjimas duoda lietuviams pavyzdį narsos ir atkaklumo, kurio dėka prasidėjo išvažiavimas į Izraelį. Literatūrologas Kubilius sakė, kad tokioms akcijoms negalima pritarti, reikia kreipti dėmesį į kultūrinį veikimą.

Su paskutiniąja nuomone tikriausiai reiktų sutikti stebint „nekirptųjų generacijos“ – „juniorų“ Brėdikio, Kubiliaus, Paulausko, Kūrio – mokslinius, valstybinius, juridinius pasiekimus. Tuo tarpu „kirptųjų generacijai“ paliko tik viską primenanti sąžinė. Ir paskutinės plano dalies suvokimas: kada „visuomenės pagalba“ sudorojamas Kauno dramos teatro scenos darbininkas V.Kaladė, ateina ir režisieriaus Jono Jurašo eilė. Kultūrinės rezistencijos dalyviai, disidentai J.Jurašas, A.Štromas ir T.Venclova, atsiduria tremtyje Amerikoje, o gėlių padėjimo prie komunizmo aukos kapo dalyviai V.Kaladė, K.Grinkevičius, R.Baužys ir J.Macijauskas – griežto ir sustiprinto režimo lageriuose Tiumenėje, Vorkutoje, Cholmogorske ir Kirove.

© 2007 „XXI amžius“