„XXI amžiaus“ priedas apie slaptąsias tarnybas

2007-iųjų birželio 13 d., Nr.2


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Kaip KGB mėgino gerinti savo įvaizdį 1989 metais

Darius JUODIS

Sovietinis saugumas ir jo bendradarbiai visuomet stengėsi viešai pateikti kuo geresnį savo įvaizdį. Jie, išlaikydami savo veiklą visiškoje paslaptyje ir neatskleisdami jokių rimtesnių faktų iš savojo gyvenimo, kūrė tauraus čekisto paveikslą, kurį pateikdavo visiems reikalingiems adresatams, o pirmiausiai – sovietiniams piliečiams. Jų vaizduojamas saugumietis buvo bebaimis, drąsos kupinas, įžvalgus, pergudraujantis viso pasaulio žvalgybas – tiek nacistines, tiek ,,imperialistines“, – atskiriantis ,,liaudies priešus“ nuo sąžiningų sovietinių piliečių. Tai buvo tobulas nematomojo fronto karys, realybėje apipintas prasimanymais ir legendomis. Tokį jo vaizdinį norėta pristatyti visuomenei. Apie tai rašyti grožiniai ir tariamai ,,dokumentiniai“ straipsniai, knygos ir sukami propagandiniai filmai. Tokia tradicija gyvybinga ir šiandieninėje Rusijoje. Vėl prisimenami sovietiniai kūriniai, liaupsinantys specialiųjų tarnybų karius, kuriama nauja mitologija apie juos. Kaip nekeista, bet ir lietuviškos televizijos retransliuoja tuos proto apdūmimui skirtus filmus ir netiesiogiai patarnauja kitos šalies propagandos mašinai. Bet norisi tikėti, kad šių filmų pagalba demonstruojamu melu tiki vis mažiau žmonių tiek Rusijoje, tiek Lietuvoje.

Visai kitokį įspūdį palieka liudininkų prisiminimai ir netgi pačio sovietinio saugumo dokumentacija. Ten galime aptikti jau daug mažiau to tariamojo heroizmo. Čia atsiveria kiti vaizdai, nepaslėpti po gražiomis kaukėmis. Žemiau publikuojamas dokumentas nukelia į 1989 metų realijas. Tuo metu jau įsidrąsinę rašytojai, istorikai ir šiaip įvykių liudytojai pradėjo atskleidinėti tikroviškesnį praėjusios istorijos vaizdą, nagrinėti iki tol draustas temas. Aišku, tai susilaukė visuomenės dėmesio. O KGB skleidžiama dezinformacija vis mažiau tikėta. Todėl ir šios įstaigos vadovai susirūpino, kaip pagerinti vis smunkantį savąjį įvaizdį. Archyve išliko užfiksuoti LSSR KGB 1-ojo skyriaus, kitaip vadinamo Žvalgybos skyriaus, slaptųjų bendradarbių pasiūlymai šiuo klausimu. Publikuojamas raštas buvo skirtas tos pačios institucijos Informaciniam-analitiniam skyriui, kuris paprastai atlikdavo gaunamos informacijos apibendrinimus ir analizes. Pažvelkime į kai kuriuos spausdinamo dokumento akcentus.

Matyti, jog kai kurie saugumo agentų pastebėjimai iš dalies atitiko to meto realybę. Slaptieji bendradarbiai teigė, jog negatyvus (aišku, čia vartojama švelni žodžio forma) požiūris į sovietinį saugumą susiformavo pokario metais, kuomet KGB pirmtakai NKVD ir NKGB veikė be jokių didesnių suvaržymų ir turėjo didelę veikimo laisvę: galėjo tremti į Sibirą, žudyti ir kt. Tokie prisiminimai dar buvo gyvi žmonių atmintyje. Taip pat dokumente agentų pažymima, jog KGB veikloje nebūta viešumo, nors SSRS paskelbta ,,glasnostj“ politika. Tai galima įvardyti kaip akivaizdų ir teisingą pastebėjimą, bet nuo to niekas nepasikeitė, nes daugiau viešumo niekada neatsirado.

Abejones kelia saugumo bendradarbių pateikti apibendrinimai, kaip galima būtų pagerinti savąjį įvaizdį. Abejotina, ar iš viso ką nors buvo įmanoma pakeisti vadovaujantis tokiais patarimais. Agentai siūlė užimti vos ne neutralią vietą tarp ,,Sąjūdžio“ ir ,,Jedinstvo“. Sovietinis saugumas buvo aiškiai pastarosios organizacijos pusėje ir savų nuostatų nepakeitė, greičiausiai net nemanė kažką keisti. Apie dokumente siūlomą paklusimą respublikinei valdžiai, o ne partinei, irgi netenka daug kalbėti. KGB net nenorėjo, net nebandė paklusti, ypač po Kovo 11-osios atėjusiai valdžiai. Prisirinkę informacijos, agentai dėl savo autoriteto pakėlimo gyventojų akyse siūlė kovoti su išaugusiu organizuotu nusikalstamumu. Nesama žinomų faktų apie sėkmingą KGB kovą su kriminaliniais nusikaltėliais Lietuvoje, nors yra duomenų apie direktyvos, įpareigojančios bendradarbiauti su Vidaus reikalų ministerija, (MVD) kovojant su besiplečiančiu nusikalstamumu, pateikimą iš viršaus.

Čia agentų pasiūlymai nieko dėti, nes tai – KGB visasąjunginės veiklos pasekmė. Rusų autoriai vis dėlto mano, jog pagal aukštesnius nurodymus KGB bandė įsijungti, bet neturėjo jokios patirties ir todėl rezultatai buvo nežymūs. Nusikalstamumas toliau plėtėsi, o tam padėjo korumpuota pati sistema tiek MVD, tiek ir KGB viduje, kurios pakeisti nebuvo įmanoma.

Publikuojamas dokumentas tik parodo, kad KGB rinko savos agentūros žinias apie visuomenės nuotaikas, remiantis jomis darė apibendrinimus. Neatmeskime galimybės, kad šiuo atveju buvo stengtasi bent prieš aukštesnę valdžią pavaizduoti, esą dar kažkas dirbama. Tuo metu KGB jau nesugebėjo valdyti politinių įvykių šalyje ar bent juos kardinaliai paveikti. Iš agentų siūlomų darbų įvaizdžiui pagerinti irgi nieko nenuveikta, jokio teigiamo įvaizdžio nesuformuota, nors dezinformaciją dar bandyta skleisti per įvairius kanalus.

Slaptai

egz. Nr. 2

Lietuvos SSR KGB IAO viršininkui

Papulkininkiui drg. A.A. Kostomachinui

Į Nr. 15/2883 nuo 1989 lapkričio 30

Mūsų per patikimą ir kompetentingą agentūrą surinkta informacija apie įvairių gyventojų sluoksnių nusistatymą į KGB organus, padėties ir vaidmens įvertinimą valstybėje ir atsinaujinančioje visuomenėje leidžia padaryti tokius apibendrinimus.

1. Įvairių visuomenės sluoksnių, tarp jų ir inteligentijos, nusistatymas į KGB organus daugiausiai negatyvus. Toks nusistatymas susiformavo dar pokariniais metais pasėkoje NKVD kariuomenės ir darbuotojų baudžiamųjų veiksmų ir teisėtumo pažeidimo. Įvertinant tai, kad KGB organai neatsisakė nuo savo veiklos iš perėmimo principo (apie tai inteligentijai žinoma), oficialiai nepasmerkė ir neatsiribojo nuo praeitų klaidų, daugelis mano, kad jie taip pat turi atsakomybę už buvusius soc. teisėtumo pažeidimus.

Negatyvaus visuomenės nusistatymo į KGB organus formavimą skatina publikacijos neformalioje spaudoje, o taip pat oficialiuose leidiniuose (pavyzdžiui, „Kauno tiesa“), medžiagos serija apie NKVD veiklą pokariniame periode, Lietuvos buržuazinės inteligentijos ir kitų asmenų, nepagrįstai represuotųjų ir t.t. atsiminimų išleidimas.

Reti KGB vadovų pasisakymai šiame fone neduoda reikiamo efekto, tuo labiau jie yra gynybinio pobūdžio.

Savo pasisakymuose masinės informacijos priemonėse ir prieš visuomenę KGB atstovai duoda nuorodą į organų specifiką. Tai žmonėse kelia susierzinimą ir jausmą, kad KGB stovi virš valstybės ir jo veikla nepasiduoda kontrolei. Demokratizacijos sąlygomis ir teisinės valstybės kūrime toks priėjimas netinkamas.

2. Valstybės saugumo organų darbe viešumo plėtimasis gyventojų priimamas teigiamai. Su susidomėjimu svarstyta apvalaus stalo laida per centrinę televiziją (ją vedė politinis apžvalgininkas Cvetkov). Su pritarimu skaitytojai priima pranešimą apie KGB kartu su MVD kovą prieš organizuotą nusikalstamumą. Kartu su tuo agentūra pažymi, kad po kol kas Komiteto veikloje viešumos labai mažai. Nepakankamu lygiu apžvelgti naujai sukurto padalinio sovietinės konstitucinės santvarkos apsaugai uždaviniai.

Kai kurie agentai iš kūrybinės inteligentijos darbuotojų mano, kad KGB derėtų sukurti biurą ryšiui su gyventojais palaikyti ir masinės informacijos priemonėmis periodiškai rengti vadovaujančių darbuotojų (ne tik pirmininko) susitikimus su žurnalistais.

Taip pat išsakoma nuomonė, kad KGB turėtų stovėti konstitucinės santvarkos apsaugos pozicijose, būti progresyvių demokratinių pasikeitimų šalyje šalininku, išsakyti savo negatyvų nusistatymą ne tik kairiesiems ekstremistams (respublikoje tai ,,Lietuvos laisvės lyga“, ,,Lietuvos nepriklausomybės sąjunga“ ir kitos), bet ir ,,Jedinstvo“, ir ,,Sąjūdžio“ konservatyvaus sparno atskiriems lyderiams.

Atsižvelgiant į Lietuvos SSR Konstitucijos 6 straipsnio panaikinimą (laukiama, kad ateityje taip pat pasielgs SSRS liaudies deputatų suvažiavimas) ir daugiapartinės sistemos susidarymą, KGB organai turi atsisakyti nuo partiškumo savo darbe, saugoti konstitucinę santvarką ir išskirtinai paklusti respublikos aukščiausiajai (o ne partinei) valdžiai. Su tuo, kad išsikovoti autoritetą ir didesnį pasitikėjimą tarp žmonių, pagal agentūros nuomonę, numatoma tikslinga, kad Valstybės saugumo komitetas viešai išsakytų tokią poziciją.

3. Dėl viešumo praplėtimo KGB organų veikloje ir nustatymo dialogo su gyventojais, pagal patikimųjų nuomonę, nepakanka pranešti tik faktus apie vykdomas operacijas, pirmiausiai viešuma turi paliesti tokių klausimų apžvelgimą, kaip KGB organizacijos ir valdymo principus; jų užimamą vietą valstybinės valdžios struktūrose; kadrų parinkimo ir formavimo principai, jų tautinė sudėtis; Komiteto sprendžiami uždaviniai, KGB darbuotojų veiksmų paskundimo galimybė ir t.t.

4. Su tikslu iškovoti KGB organams autoritetą derėtų aktyviau įsijungti į kovą su organizuotu nusikalstamumu ir narkotikų bizniu, vykdyti savarankiškas operacijas, o taip pat su MVD. Visuomenėje nusistovėjo tvirta nuomonė apie tai, kad KGB turi patyrusius ir kvalifikuotus kadrus, žino kovos su nusikaltėliais metodiką, jie turi būtinas technines priemones ir t.t.

Liet. SSR KGB 1 Skyriaus viršininkas

Pulkininkas V.L.Karinauskas

1989 metų gruodžio 26

½ – 2736

Tikra: LSSR KGB 1 Skyriaus 2 Poskyrio

viršininko pav. majoras Sinkevičius

LYA, f. K-1, ap. 49, b. 333, l. 297 – 298. Mašinraštis. Versta iš rusų kalbos.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija