Apie VSD stiprumą ir silpnumą

Valstybė pagaliau turi VSD generalinį direktorių. Tikrą, ne laikinai pareigas einantį. Kol kas neįsivėlusį į jokias abejotinas aferas.

Kas dalyvavo Seimo posėdyje, kuriame parlamentarai pritarė prezidento Valdo Adamkaus siūlymui į VSD vadovo postą skirti Povilą Malakauską, be abejo, pastebėjo, kad kova dėl įtakos mūsų saugumui dar nepasibaigusi. Ji amžina. Vieši svarstymai Seime truko labai trumpai. Tačiau kai kurie sąmoningi nutylėjimai, apsimestiniai padūsavimai, demagogiški apgailestavimai slėpė didžiulę įtampą. Keli parlamentarai, pavyzdžiui, Vytautas Bogušis, Julius Veselka, net suplukę stengėsi įrodyti, jog VSD vadovo keitimas – tai tik partijų tarpusavio rietenos. Tuo tarpu daug Seimo narių, su kuriais balsavimo išvakarėse teko šnekėtis konfidencialiai, kalbėjo priešingai. Pasak jų, tai – žūtbūtinis susirėmimas su Rusija, siekiančia ir toliau turėti savo žmonių pačiame VSD ir aplink VSD.

Kad pastarųjų kelerių mėnesių įvykiai nėra „šiaip sau skandalas“, rodo ir kai kurios vieno įtakingo dienraščio publikacijos. Tame dienraštyje iki šiol skaitau vedamuosius, esą amerikiečiai nepasitiki pagrindine mūsų saugumo tarnyba. Tačiau „Lietuvos rytas“ tvirtina, esą amerikiečius neramina būtent Seimo NSGK narių sprendimas paviešinti parlamentinio tyrimo metu sukauptą medžiagą apie VSD. Tuo tarpu Seimo NSGK pirmininko Algimanto Matulevičiaus, ir ne tik jo, duomenimis, amerikiečiai nepasitiki mūsų saugumu todėl, kad VSD labai ilgai turėjo niekam tikusį vadovą. Sveiku protu vadovaujantis, JAV slaptųjų tarnybų vadovai turėtų sveikinti Seimo NSGK ryžtą paviešinti susikaupusias problemas, nes kai kurias ligas išgydyti gali tik viešumas.

Lygiai prieš savaitę įvyko spaudos konferencija, kurioje naujasis VSD vadovas į žurnalistų klausimus atsakinėjo internetu. Klausimų pasitaikė įvairiausių: ar mėgsta cepelinus, kiek turėjo žmonų, kada iš Lietuvos bus vejami ne tik rusų, bet ir amerikiečių šnipai... Dabar apie naująjį saugumo šefą žinome tarsi viską. Ir tuo pačiu nežinome nieko. Nes į dalykinius klausimus, pavyzdžiui, ar sugrąžins į darbą išvytuosius pareigūnus, ar pasiduos Albino Januškos poveikiams, ar tirs saugumo karininko Vytauto Pociūno žūties aplinkybes, naujasis VSD vadovas atsakydavo tik aptakiai.

Praėjusią savaitę „Slaptieji takai“ turėjo įdomų pokalbį su Kovo 11-osios Akto signataru Liudviku Simučiu. Kalbėjomės apie vadinamąjį savanorių Pakaunės maištą. Įsiminė buvusio parlamentaro žodžiai, esą Juru Abromavičiumi manipuliavusios jėgos greičiausiai siekė sukompromituoti Česlovą Stankevičių, kurio Kremlius iki šiol nekenčia dėl sumanaus vadovavimo derybininkų delegacijai dėl Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos. Tačiau buvęs parlamentaras L.Simutis apgailestauja, kad Arvydo Pociaus vadovaujamas saugumas jo parodymais nesusidomėjo, kaip nesusidomėjo ir specialioji Seimo komisija, tirianti J.Abromavičiaus žūties aplinkybes.

Paskutinysis keistas įvykis – Seimo nario Skirmanto Pabedinsko akibrokštas. Parlamentaras persirengė prašalaičiu ir slapta įsėdo į garlaivį, plukdžiusį Seimo NSGK narius bei užsienio delegacijos atstovus. Tą garlaivį Seimo NSGK atstovai pasirinko ne atsitiktinai: su svečiais iš užsienio apie žvalgybinius reikalus norėta pasišnekėti be pašalinių akių. Šis sumanymas lyg ir nepavyko. Laimė, prašalaičiu pasirodė esąs saviškis – Seimo NSGK narys S.Pabedinskas, kurio sūnus, beje, dirba VSD. Kam prireikė šios akcijos?

Kiekvieną dieną – vis daugiau ir daugiau klausimų. O atsakymų – ne. Ypač mažai konkrečių atsakymų. „Slaptieji takai“ pasiryžę eiti sudėtingu, painiu keliu, ieškodami tikrųjų skandalų priežasčių. Kiekviename „Slaptųjų takų“ numeryje rasite naujausią ir aktualiausią informaciją apie paslaptingiausius įvykius, atsitikusius šalyje ir pasaulyje. Kiekviename „Slaptųjų takų“ numeryje ypatingą dėmesį skirsime analitiniams, probleminiams rašiniams, išsamiai pasakojantiems ne tik apie tai, kas įvyko, bet ir kodėl tai įvyko. „Slaptieji takai“ – už stiprią Lietuvos valstybę, kurioje Rusija negalėtų šeimininkauti pagal savo užgaidas.

© 2007 „XXI amžius“