Ar tikrai Lietuvos slaptosios tarnybos eina teisingu
keliu?
Kęstutis Kaminskas
Toks klausimas iškilo po ilgamečio Valstybės
saugumo departamento (VSD) vadovo Mečio Laurinkaus paskaitos ,,Specialiosios
tarnybos XXI amžiuje ir demokratinė jų kontrolė. Nors abejonių
dėl mūsų slaptųjų tarnybų veiklos teisėtumo, pagrįstumo ir atitikimo
valstybės interesams, ypač pastaruoju metu, tikrai netrūksta, tačiau
mane nustebino kitkas. Valstybę ištikusią politinę ir moralinę krizę,
kuriai didelės įtakos turėjo būtent labai įtartina VSD vadovybės
veikla, M.Laurinkus linkęs vertinti kaip ,,normalų valstybės brendimo
reiškinį. Pasamprotavęs, kad Lietuvoje dar nesusiformavo žvalgybinė
bendruomenė, blogai veikia žvalgybos ciklas (žvalgybos užduoties
gavimas, duomenų rinkimas, atranka, analizė ir sintezė, pateikimas
ir naujos užduoties gavimas), o aukščiausios valstybės institucijos,
užtikrinančios nacionalinį saugumą (Prezidentas, Seimas ir Vyriausybė)
dažnai pačios nežino, ko nori iš slaptųjų tarnybų ir net nesugeba
suformuluoti joms konkrečių užduočių, buvęs saugumo šefas pasidžiaugė
tuo, kad mūsų slaptosios tarnybos eina teisingu keliu. Šiuo M.Laurinkaus
teiginiu tikrai vertėtų suabejoti.
Štai kaip, liudydamas Seimo Nacionalinio saugumo
ir gynybos komitete (NSGK), VSD darbą apibūdino buvęs šio departamento
Antrosios valdybos (kontržvalgyba) vadovas Vytautas Damulis (stenogramos
kalba netaisyta K.K.): ,,Man atrodo, kad visos problemos departamente
kyla dėl vadybos spragų... Darbas vyksta spontaniškai, vieni daro
tą, kiti tą ir tos centralizacijos, tos informacijos ėjimo į vieną
tašką, manau, nėra. Netgi, kiek aš žinau, negaliu labai čia komentuoti,
galbūt pavaduotojas Tekorius paskui pasakytų, bet netgi tarp departamento
direktoriaus pavaduotojų nėra suderinamumo, gali būti atliekami
tie patys operatyviniai veiksmai vieno objekto atžvilgiu ir apie
tai nėra žinoma. Tokių dalykų yra, kad vieno objekto atžvilgiu galbūt
gali dirbti ir trys valdybos. Nežinau kodėl, paprasčiausiai tai
yra vadybos spraga, ir jeigu operatyvinių padalinių valdybų vadovai
nesusirenka į bendrą susirinkimą, kur būtų galima tai aptarti ir
nuspręsti... Žodžiu, palaida bala ir tiek. Tačiau, konstatavus
šį liūdną faktą, ne mažiau svarbu išsiaiškinti, ar tokia netvarka
saugume atsirado tik dėl vadybos klaidų, kaip privačioje uždarojoje
akcinėje bendrovėje priėmus į darbą nevykusį vadybininką, ar šią
suirutę lėmė mūsų valstybei priešiškų jėgų veikla.
Pažiūrėkime, ką tam pačiam Seimo komitetui liudija
kitas buvęs VSD pareigūnas, dirbęs Trečiosios valdybos (ekonominių
valstybės pagrindų apsauga) skyriaus viršininku. Šis pareigūnas
departamente tarnavo septynerius metus, apgynė daktarinę disertaciją
transporto srityje ir, jo paties žodžiais tariant, ,,daugiausia
dėmesio skyrė klausimui dėl Lietuvos geležinkelių rinkos liberalizavimo
ir būtent dėl Rusijos siekio perimti tranzitą per Lietuvą... Čia
turimas omenyje projektas 2K. Pareigūnas teigia (stenogramos kalba
netaisyta K.K.): ,,...Šitas klausimas (projektas 2K K.K.) buvo
daug metų vienas iš pagrindinių ir prioritetinių departamente, būtent
mūsų valdyboje, bent jau. Ir atėjus ponui Jurgelevičiui (VSD direktoriaus
pavaduotojas K.K.), aš jau vos ne pirmą savaitę išgirdau tokį
pasakymą, kad tai, ką tu rašai, tai nėra visiška tiesa, mes irgi
turime savo žmonių. Mes irgi galime tą teisybę sužinoti, kad tokia
įmonė kaip ,,Medial Trans, kurią valdo dabar irgi išpopuliarėjęs
verslininkas Stonys (,,Dujotekanos vadovas R.Stonys K.K.), kad
ji nėra tokia bloga, kaip pas mane yra parodyta. Toliau dar gražiau.
,,...Ir pradėjo mane pasiekti žinios už departamento ribų, kad dabar
mano veikla departamente yra kontroliuojama, stebima, tie žmonės,
prieš kuriuos aš dirbau, jie puikiai žino, ką aš veikiu, ką rašau...
teigia buvęs VSD pareigūnas. Toliau liudydamas Seimo komitetui
jis sako: ,,Iš esmės man susidarė tokia nuomonė, kad norėta, kad
apskritai mūsų skyrius nieko daugiau netirtų. Taptų daugiau statistiškas
vienetas. Vis dėlto tuo metu mūsų skyriaus pagrindinė funkcija buvo
daugiausia tirti Rusijos įtaką įvairioms strateginėms Lietuvos įmonėms.
Kad ir keista, labai daug kur ta įtaka susisiekdavo su Stonio firmomis.
Man susidarė toks įspūdis, kad geriausia, kad mūsų skyrius plaukiotų,
nieko nedarytų, o paskui tuo pagrindu būtų galima pakeisti skyriaus
vadovą ir, pastačius savo žmogų, tyrimus vykdyti taip, kaip reikia.
Nesunku pastebėti, jog šie parodymai akivaizdžiai
paneigia V.Damulio versiją. Matyt, esmė glūdi ne vadybiniuose VSD
vadovybės gebėjimuose, o visai kitur. Žinoma, negalėdamas toleruoti
susiklosčiusios situacijos ir nematydamas galimybių tokią padėtį
pakeisti, šis pareigūnas buvo tiesiog priverstas išeiti iš darbo.
O juk tokių pareigūnų buvo ne vienas ir ne du, ir ne tik VSD. Visi
jie, neišskiriant ir Baltarusijoje žuvusio Vytauto Pociūno, vienaip
ar kitaip buvo išstumti iš tarnybos arba nugrūsti į patį tolimiausią
užkampį, kad tik neturėtų jokių galimybių aiškintis valstybės nacionaliniam
saugumui kylančių grėsmių. Ar šį ,,teisingą kelią, kuriuo žengia
mūsų slaptosios tarnybos, turėjo omenyje buvęs VSD šefas? Bet dėl
tokios apverktinos padėties didele dalimi kaltas ir pats M.Laurinkus.
Jis pats pavaduotoju pasirinko Arvydą Pocių, nors kažkada buvo informuotas
apie šio veikėjo praeitį. Tas pats V.Damulis NSGK liudijo (stenogramos
kalba netaisyta K.K.): ...Atėjau pas Laurinkų ir sakau: direktoriau,
negerai, vis tiek visuomenė.... Viskas gerai, niekas apie tai daugiau
nežinos, valstybės vadovai yra su tuo supažindinti. Tuo ir baigėsi.
Tiesa ir tai, kad A.Pocių į saugumo vadus prastūmė
irgi M.Laurinkus. Nesakau, kad R.Pakso favoritas Gintaras Bagdonas,
nūnai vadovaujantis ES karinei žvalgybai, būtų tinkamesnis VSD vadovas.
Greičiau atvirkščiai atviras kagėbistas tikrai mažiau pavojingas
nei užsikonspiravęs ,,antrojo ešelono agentas. Tačiau tai nepateisina
kagėbisto skyrimo svarbiausios slaptosios tarnybos vadovu. Juk Lietuvoje
yra nemažai kompetentingų, nesusitepusių, nekeliančių įtarimų žmonių.
Tokių galima rasti ir pačiame VSD, ir kitose teisėsaugos bei operatyvinėse
tarnybose. VSD vadovo visai nebūtina ieškoti pačiuose aukščiausiuose
ešelonuose, reikėtų atkreipti dėmesį į viduriniąją valstybės tarnautojų
grandį. Taigi galėtų būti surastas ne kompromisinis tarpusavyje
besiriejančių politinių grupuočių kandidatas, o žmogus, iš tikrųjų
sugebantis tinkamai, kokybiškai atlikti svarbų visai Lietuvai darbą.
Prezidento vėl vos ne prievarta siūlyta P.Malakausko
kandidatūra nėra vykusi, jam vadovaujant STT korupcija Lietuvoje
ne mažėjo, o išaugo. Ar galima manyti, kad nesusitvarkęs su STT
vadovo pareigomis P.Malakauskas staiga taps geru VSD vadovu? Matyt,
Prezidentui ši kandidatūra tiko dėl kitų, mums dar neatskleistų
priežasčių. Bet gal ši rokiruotė su į VSD vadovo kėdę pasodintu
valstybininku jau užprogramuoja naują VSD skandalą?
Norėčiau priminti nesenus, tačiau mažai visuomenės
dėmesio sulaukusius įvykius. Turbūt nesuklysiu pavadindamas šiuos
įvykius VSD skandalo preliudija. Daugelis šio skandalo preliudija
vadina saugumo pareigūno V.Pociūno žūtį, tačiau aš turiu omenyje
ką kita. Kalbu apie dar vienos Lietuvos slaptosios tarnybos AOTD
sužlugdymą. Šiandien jau aišku, kad VSD neatlieka jam pavestų funkcijų,
kad kontržvalgyba faktiškai sunaikinta, o jos vadovai ir tie pareigūnai,
kurie mūsų nacionaliniam saugumui kylančias grėsmes tyrė ne taip,
kaip reikia Pociui, Dabašinskui, Jurgelevičiui, Januškai ir kitiems
,,valstybininkams, išvyti lauk arba žuvo. Deja, kol kas viešai
beveik nekalbama apie tai, kad prieš keletą metų ,,antrukų veikla
buvo destabilizuota taip, kaip pastaruoju metu yra destabilizuotas
Saugumo departamentas. Nors visa tai, kas nuo 2001 metų vyksta ,,antrukuose,
vadinti tik departamento veiklos destabilizavimu būtų per daug švelnus
apibūdinimas. 2001 metais, AOTD vadovu tapus G.Bagdonui, pradėta
vykdyti labai keista kadrų politika. Tie departamento pareigūnai,
kurie nenorėjo nieko neveikti ir turėjo savo nuomonę, paprasčiausiai
buvo išmesti lauk. Bent kiek rimtesnė departamento veikla užgeso
ir ilgainiui iš ,,antrukų liko viena iškaba. Šie įvykiai gana išsamiai
aprašyti šių eilučių autoriaus ir žurnalisto G.Visocko knygoje Žvalgybų
intrigos Lietuvoje. Tačiau, kaip minėjau, visa tai kažkodėl nesukėlė
didesnės politikų ir visuomenės reakcijos. Galbūt tos reakcijos
nebuvo todėl, kad AOTD dar niekas nežuvo, kaip a.a. V.Pociūnas.
Kad ir kaip ten būtų, sudorojus AOTD, kaip ir buvo prognozuota minėtoje
knygoje, atėjo VSD eilė.
NSGK stenogramose skaitome įspūdingus saugumiečių
liudijimus, šie liudijimai jau plačiai žinomi, kai kurie valstybininkų-kagėbistų
klano atstovai įvardyti. Vis dėlto plačiajai visuomenei beveik nežinomi
ne mažiau įspūdingi AOTD pareigūnų liudijimai. Aš ne be reikalo
užsiminiau apie ,,antrąjį ešeloną, kuris jau keičia kagėbistus
ir senąją nomenklatūrą. Štai tik vieno, buvusio AOTD pareigūno,
Klaipėdos kontržvalgybos skyriaus viršininko Arvydo Šidlausko, tapusio
L.Linkevičiaus, J.Gečo, G.Bagdono valymų auka, ištrauka iš interviu.
...Kol AOTD veiklą kuravo Romas Kilikauskas,
tol ministerija ir Gynybos štabas žiūrėjo į Vakarus. Kai jis išvažiavo
į Ameriką, KAM vadovybė atsisuko į Rytus. R.Kilikauskas buvo įvedęs
KAM ir Gynybos štabo pareigūnų testavimą. Neturi vakarietiškos kvalifikacijos,
būk malonus, apleisk strategiškai svarbų postą. Jeigu ši tvarka
būtų išsilaikiusi, sovietinio mentaliteto ir išsilavinimo karininkai
galėjo rimtai nukentėti. Jiems būtų suduotas skaudus smūgis. Juos
buvo galima nesunkiai išleisti į atsargą. Vakarietiškų mokslų neragavę,
melo detektoriaus neįveikę, užsienio kalbų nemokantys karininkai
būtų priversti užleisti vietas tiems, kurie neturi jokių sąsajų
su Rusija ir kartu yra baigę mokslus Vakaruose. Deja, ši tvarka,
atėjus Linui Linkevičiui ir viceministrui Jonui Gečui, nedelsiant
panaikinta. Tačiau tiek L.Linkevičius, tiek J.Gečas suvokia, kad
testavimas pagal vakarietišką tradiciją vis tiek kada nors privalės
veikti. Todėl jie pasirūpino, kad ir ateityje mažiausiai keletą
metų strateginius postus ginkluotosiose pajėgose užimtų jų pakraipos
žmonės. L.Linkevičiaus ir J.Gečo vadovavimo metais mokytis į Vakarus
buvo siunčiami išimtinai sovietiniai karininkai, pagrindinius mokslus
įgiję Sovietų Sąjungoje, Rusijoje. Provakarietiškai nusiteikusiai
visuomenei nevertėtų turėti iliuzijų, jog senstančius sovietinius
karininkus pakeis tie, kurie neturi jokių sąsajų su Maskva. Jau
pasirūpinta, kad vegelevičius, andriškevičius, jezerskus pakeistų
vadinamasis antrasis ešelonas Vakaruose truputį pasimokę Riazanės,
Maskvos, Tulos, Novosibirsko auklėtiniai. Jaunesni, gabesni, gudresni
nei pirmasis ešelonas, tačiau iš esmės tokių pat nusiteikimų,
kaip ir jų pirmtakai.
G.Bagdonas, sužlugdęs Antrąjį departamentą, matyt,
to paties valstybininkų-kagėbistų klano buvo prastumtas į ES žvalgybos
struktūras. O A.Pocius, prastumtas į VSD vadovus, praktiškai sugriovė
saugumą. Dar kartą tenka įsitikinti tuo, kad, valstybės vadovams,
politinių partijų lyderiams, politikams laiku nepadarius reikiamų
išvadų ir neužkirtus kelio bet kokia kaina į aukščiausius postus
besiveržiantiems karjeristams, padlaižūnams, o gal ir svetimos valstybės
agentams, nukenčia ne tik atskiros valstybės struktūros. Pačios
valstybės padėtis taip pat tolydžio tik blogėja.
Dėl teisybės reikėtų pasakyti, jog, analizuodamas
Saugumo departamento pareigūnų parodymus, priėjau išvadą, esą kaltinti
A.Pocių karjerizmu ir prisitaikėliškumu visgi nėra pakankamo pagrindo.
Manyčiau, tiek A.Pociaus, tiek ir visos VSD vadovybės veiksmai galėtų
būti kvalifikuojami ir kitaip. Griežčiau. Nesunku pastebėti, kad
tuose liudijimuose akcentuojama, jog departamento vadovas ir jo
pavaduotojai pateiktas jiems operatyvines pažymas dažnai grąžindavę
atgal jau su konkrečiomis rezoliucijomis. Rezoliucijose būdavę nurodyta
vienus faktus sureikšminti, o kitus, atvirkščiai, sumenkinti arba
ir visai nutylėti. Taigi aukščiausias nacionalinį saugumą užtikrinančias
valstybės institucijas neretai pasiekdavo neatspindinčios tikrosios
padėties arba netgi ją iškreipiančios analitinės pažymos.
Teikti valstybės vadovams netikslią informaciją
ir tokiu būdu juos klaidinti tai tipiška svetimos valstybės įtakos
agento veikla. A.Pocius ir kiti jo draugai jau atskleidė savo tikrąjį
veidą, tačiau visuomenė dar nepamatė G.Bagdono ir kai kurių kitų
,,valstybininkų tikrųjų intencijų. Todėl ir sakau, kad ateityje
mūsų laukia nė kiek ne mažesni, greičiausiai, net tarptautiniai
skandalai.
Visiškai sutinku su tais dešiniosios pakraipos
politikais, kurie jau prabilo apie valstybės užėmimą. Saugumo pareigūnų
liudijimai atskleidžia kraupoką tiesą Lietuvoje jau įgyvendintas
arba beveik įgyvendintas vadinamasis Lotynų Amerikos variantas.
Šis variantas reiškia jėgos struktūrų, tarp jų ir slaptųjų tarnybų,
susiliejimą su privataus verslo rykliais. Taigi visą valdžią šalyje
į savo rankas perima stambiojo kapitalo ir jėgos struktūrų vadovai.
Parlamentas, Prezidentas, Vyriausybė, kitos valstybės ir valdymo
institucijos lieka formaliais valdžios atributais. Tačiau Lietuvoje
toks ,,Bolivijos variantas yra kur kas pavojingesnis nei Lotynų
Amerikoje. Taip yra todėl, kad Pietų Amerikos valstybėse stambaus
kapitalo interesai, blogiausiu atveju, susiję su kriminalinėmis
struktūromis, o Lietuvoje šie interesai skleidžia aiškų Rusijos
žvalgybos kvapą. Rusija net neslepia tikrųjų savo kėslų susigrąžinti
,,nuo amžių rusiškų žemių kontrolę.
Valstybininkų-kagėbistų klano, įsitvirtinusio
pagrindinėse valstybės institucijose, stambiosios žiniasklaidos,
stambiojo kapitalo su rusiškuoju kvapu susiliejimas visa tai atsispindi
išslaptintose stenogramose. Lietuvai tai reiškia tik viena valstybėje
vykstančių procesų kontrolės praradimą. O nuo čia tik vienas žingsnis
ir iki paties valstybingumo praradimo. Nesakau, kad šis makabriškas
scenarijus, parašytas Rytuose, jau įgyvendintas, tačiau reikalai
juda būtent ta linkme. Ir tai vadinti ,,normaliu valstybės brendimo
reiškiniu mažų mažiausiai yra didelė kvailystė.
Todėl atvirai prisipažįstu, mane nuvylė buvusio
VSD šefo M.Laurinkaus postringavimai. Eidamas į Tarptautinių santykių
ir politikos institute vyksiančią paskaitą tikėjausi išgirsti visiškai
ką kitą.
© 2007 XXI amžius
|