NKVD vykdytų trėmimų praktika

Minint Juodąjį Birželį

Kęstutis KASPARAS

Praėjus lygiai metams po Molotovo ultimatumo Lietuvos vyriausybei, nedrįsusiai paaukoti to „vienintelio savo kraujo lašo“, 1941 m. birželio 14-18 d. lietuvių tauta paaukojo žymiai daugiau – apie 30 tūkst. vyrų ir moterų, bejėgių senelių ir vaikų, ištremtų į tolimus Rusijos tyrus, sušaldytų prie Laptevų jūros ar paklaidintų Krasnojarsko taigos glūdumoje. Jeigu 1940 m. birželio 14-15 d. grobikas atėmė tik tautos organizacijos formą – valstybę, suvaržė grandinėmis nacionalinio suvereniteto veikimą, tai po metų pasikėsino į pačią tos valstybės kūrėjos – lietuvių tautos – egzistenciją. Tiek Lietuvos visuomenė, tiek dauguma istorikų šiuos įvykius seniai vadina genocidu, bet nepasiduoda ir priešingos nuomonės atstovai. Jie remiasi formaliuoju kriterijumi, pagal kurį tarptautinė genocido konvencija apibrėžia šią sąvoką kaip žudymą tautiniu, rasiniu bei religiniu pagrindu. Taigi išeitų, jog tada, kai tūkstančiai žmonių sunaikinti politiniais ar socialiniais motyvais – tai nėra genocidas. Hagos tribunolas teisia serbų generolus už kelių tūkstančių bosnių musulmonų genocidą, tačiau Rusijos valdantieji šimtų tūkstančių žmonių – lietuvių ir kitų tautų – genocidą, atrodo, jau tvirtai „nurašė“ istorijai.

Didžioji politika paprastai sentimentus aukoja pragmatizmui: dar V. Čerčilis, dėl sąjungos su Stalinu prieš Hitlerį, buvo linkęs į „Baltijos Miuncheną“: pripažinti Baltijos valstybių okupaciją ir jose įvykdytą „rūsčią priešiškų elementų likvidaciją“. Šiandien genocido auka politikų lūpomis atsiprašinėja už „priešiškų elementų“ veiksmus, nes jie nenorėjo be pasipriešinimo numirti...

„Gulago žinyno“ (1987) autorius Žakas Rosi (Jacques Rossi) teigė, kad, 1937-1958 metais kalėjęs dešimtyje kalėjimų ir lagerių, jis nesutiko nė vieno ruso, apkaltinto buržuaziniu nacionalizmu. Tuo tarpu nerusų „buržuazinių nacionalistų“ skaičius nuolat augo. Dar 1918-aisiais Leninas rašė, kad jeigu pakrapštytum mieluosius bolševikus, tai atrastum rusišką didžiavalstybinį šovinistą. Būtent šovinizmas kuria ir realizuoja genocido planus, kad ir kaip jie būtų užmaskuoti „naujakalbe“. Ir tautos žudymas prasideda nuo masinių perkėlimų ir gyventojų sumaišymo.

Lietuviai jau nuo XIX amžiaus patyrė carinės Rusijos valdžios taikomą tremtį. Tačiau tokia bausmės rūšis buvo griežtai smerkiama ne tik bolševikų, bet ir liberalų, kurie po 1917-ųjų Vasario revoliucijos iš karto tremtį panaikino. Bolševikams, užgrobusiems valdžią, buvo sunku ją atkurti, todėl vietoje odiozinės tremties buvo sugalvotas eufemizmas išsiuntimas („sylka“ – „vysylka“ / tremtis – ištrėmimas). Tokia ištremtis buvo įtraukta į baudžiamuosius kodeksus kaip pagrindinė (iki 10 metų) ir papildoma bausmė (3-5 metai).

Tai represija, kurios esmė – pašalinti žmogų iš jo gyvenamos vietos uždraudžiant jam grįžti, apribojant išsiuntimo laikui „pilietines teises“. Tačiau vystantis „socialistinei valstybei“ atsirado dar gudresnis dalykas – laisvoji tremtis („volnaja sylka“), nenumatyta jokiame sovietiniame įstatyme ar baudžiamajame kodekse. Tai prievartinis apgyvendinimas tam tikroje teritorijoje, remiantis slapta NKVD-MVD instrukcija. Tokios instrukcijos pavyzdys – I.Serovo pasirašyta „Antisovietinių elementų iškeldinimo iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos operacijos instrukcija“, patekusi į 1941 metų birželio sukilėlių rankas ir paviešinta visam pasauliui.

Nuo 1936 metų iš pasienio rajonų į krašto gilumą tremiami nerusų tautybės gyventojai dar galėjo pasiimti visą kilnojamąjį turtą, tačiau 1939-1940 metais okupuotų svetimų valstybių bei tarybinių autonomijų-„išdavikių“ piliečiams leisdavo paimti tik rankinį bagažą. Ištremtieji ne tik atsidurdavo negyvenamuose kraštuose, bet ir be pragyvenimo reikmenų; kad išgyventų, turėdavo dirbti bet kokį darbą – žemės, miškų ūkio ar žvejybos. Kadangi tremtiniai buvo inteligentai, moterys, seneliai ir vaikai – pirmųjų lietuvių tremtinių mirtingumas buvo didžiulis... Ciniškiausia tai, kad visi jie formaliai buvo laisvi, tik be komendanto leidimo negalėjo palikti paskirtos gyvenamosios vietos: už savavališką pasišalinimą grėsė lagerio bausmė...

Minėti trėmimai buvo dalis bendrojo SSRS vykdyto genocido plano, kuris „naujakalbe“ užšifruotas kaip specperkėlimas („specpereselenije“) arba specapgyvendinimas („specposelenije“) – vietinių gyventojų sumaišymas prievarta apgyvendinant paskirtuose rajonuose. Nuolatinės specperkėlimo akcijos atitiko partinių viršūnių sumanytos „socializmo statybos“ etapus arba buvo grindžiamos „valstybės saugumo“ sumetimais. Jas vykdė NKVD-MVD Perkėlimo skyrius, 1940-aisiais performuotas į Vyriausiąją perkėlimo valdybą (GUPVO). Pradinis pavyzdys buvo išbuožinimas. Vėliau kiekvieno specperkėlimo patirtis buvo panaudojama kitam. Pradedant nuo 1936-1937 metais vykdyto nacionalinių mažumų perkėlimo buvo pereita prie masinių vietinių gyventojų perkėlimų, ypač iš užgrobtų 1939-1940 metais svetimų šalių ir teritorijų. Valstybės vidaus reikalų struktūros tiek ištobulino trėmimų techniką, kad 1940-ųjų pradžioje galėjo išvežti ištisas „autonomines respublikas“.

Formali išvežimo priežastis buvo pasienio vietinių gyventojų nerusų nepatikimumas. Jie trukdė SSRS hermetiškam izoliavimui ir griaudavo sovietinę propagandą, teigiančią, kad užsienyje žmonės blogai gyvena ir niekur nėra geresnio gyvenimo kaip SSRS. Tokiu būdu į Vidurinę Aziją perkelti visi geltonosios rasės žmonės iš pasienio su Kinija.

1941 metais VKP(b) politbiuras „atrado“, kad lojalumas marksistinei-lenininei valdžiai nusakomas ne klasiniu, o nacionaliniu-rasiniu požymiu. Tai moksliškai pagrindė slaptas NKGB pranešimas apie Pavolgio vokiečių autonominės respublikos gyventojų džiaugsmingas vokiečių parašiutininkų (kurie buvo NKGB parengti provokatoriai) sutiktuves. Todėl lenininė vadovybė nusprendė likviduoti vokiečių autonomiją, o kartu su vokiečiais – ir šešias kitas neslaviškas draugiškų tarybinių tautų šeimos nares. 1941-1944 metais iš tarybinės konstitucijos buvo išbrauktos šešios „autonominės respublikos“: Pavolgio vokiečių, kalmukų, čečėnų ir ingušų, karačajų, balkarų, Krymo totorių. Visoms operacijoms vadovavo NKVD generolas I.Serovas, už nuopelnus apdovanotas tik aukščiausiai vadovybei, kariniams strategams įsteigtu Suvorovo I laipsnio ordinu.

Iš 1941 m. birželio 14 d. GULAG’o vadovybės sudarytos sąmatos aiškėja, kad Sibiras laukė 85 tūkst. tremtinių iš Baltijos valstybių ir Moldavijos. Tremtinius numatyta įkurdinti dvidešimčiai metų, kuriuos jie, beje, beveik ir išbuvo: likę gyvi 1941-ųjų tremtiniai buvo paleisti iš „laisvosios tremties“ 1956-1957 metais.

Tuoj po pirmosios birželio 13-osios nakties trėmimų bangos okupuotoje Lietuvoje jau birželio 24 dieną būtų pakartotas antras lietuvių vežimas – pasislėpusių nuo tremties likučių išvežimo pretekstu. O į paliktus tuščius namus pagal NKVD planus būtų atsikraustę kiti specpersikėlėliai – rusų kolonistai iš Rytų. Ir tie trėmimai – vienų perkėlimai į tuščias žemes, o kitų persikėlimai į tuščius butus ir ūkius – būtų kartojęsi pastoviais intervalais, kol iš Lietuvos būtų ištremta 700-800 tūkstančių žmonių ir išsklaidyti bei sunaikinti bekraščiuose Rusijos plotuose. Taigi šitaip būtų išspręstas pasienio Šiaurės vakarų krašto sovietinimo klausimas, Rytų forposto į Vakarus įrengimas.

O nuoširdžiai talkinęs savo tautos trėmimams tarybinis-partinis aktyvas būtų išvykęs paskutiniu ešelonu: A. Sniečkus – kad užimtų Jakutijos autonominės respublikos pirmojo sekretoriaus ir J. Paleckis – Buriatijos Aukščiausios Tarybos pirmininko postus. Nieko asmeniška – visa tai tik Socialistinės Valstybės labui.

© 2007 „XXI amžius“