Atsidavęs Tėvynei
Stepono Rusteikos 120-osioms gimimo metinėms
Giedrius GrabauskasKaroblis
istorikas
|
Steponas Rusteika
|
Šiemet sukanka 120 metų, kai gimė Steponas Rusteika,
žymus tarpukario Lietuvos valstybės veikėjas, pulkininkas, vidaus
reikalų ministras. Nors dabar prisimenamas retai, tačiau savo veikla
jis daug prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 19191920
metais ir vėliau, stiprinant valstybės saugumą nuo išorės ir vidaus
priešų.
Steponas Rusteika gimė 1887 m. liepos 5 d. Rygoje.
1908 metais baigė Rygos Aleksandro gimnaziją, įstojo mokytis į Tartu
universiteto Teisės fakultetą. 1914 metais, baigęs mokslus, tapo
diplomuotu teisininku. Tais pačiais metais prasidėjo Pirmasis pasaulinis
karas ir S.Rusteika buvo pašauktas į Rusijos kariuomenę. Tarnaudamas
kariuomenėje jis toliau mokėsi Kazanės karo mokykloje ir ją sėkmingai
užbaigė.
1918 metais grįžo į Lietuvą. 1919-ųjų pradžioje
S.Rusteika stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. 1920 metais jis
buvo paskirtas Telšių apskrities karo komendantu. Šias pareigas
ėjo dešimt metų, iki 1930-ųjų.
Nuo 1930 metų prasidėjo naujas S.Rusteikos gyvenimo
etapas. Tų metų vasarą jis buvo pakviestas į Kauną, kur užėmė Lietuvos
kriminalinės policijos direktoriaus pareigas. Šias pareigas jis
ėjo iki kitų metų pavasario. 1931-ųjų balandžio mėnesį S.Rusteika
buvo paskirtas vidaus reikalų ministru.
Ministru S.Rusteika tapo tuo metu, kai Europoje
palaipsniui keitėsi tarptautinė padėtis, Sovietų Rusijoje stiprėjo
Stalino režimas, Vokietijoje vis aktyviau reiškėsi nacionalsocialistai,
vadovaujami A.Hitlerio. Sovietų Rusija aktyvino agentūrinęžvalgybinę
veiklą užsienyje, taip pat ir Lietuvoje, kurioje nuo 1930 metų aktyvėjo
pogrindinės Lietuvos komunistų partijos veikla, buvo verbuojami
agentai iš įvairių sluoksnių inteligentijos atstovų, verslininkų,
agentais tapdavo ir kai kurių įtakingų pareigūnų vairuotojai. Kūrėsi
rusų žvalgybos priedangos įmonės.
Vadovaujant S.Rusteikai, buvo imtasi įvairių priemonių
rusų agentams ir asmenims, dirbantiems kitų šalių žvalgyboms, sutramdyti.
Buvo pravedami kursai pareigūnams, užsiimantiems kontržvalgybine
veikla.
Tuo laikotarpiu, kai S.Rusteika buvo vidaus reikalų
ministru, įvykdyta daug esminių reformų. Kriminalinėje policijoje
įkurta darbo kontrolės institucija Kriminalinės policijos inspektoriaus
tarnyba. Pirmuoju inspektoriumi 1931 metų gruodį paskirtas Albertas
Frėjus. Šios tarnybos darbuotojai ėmėsi vidaus tyrimų, tikrino policijos
pareigūnų darbo kokybę, jų nusižengimus. S.Rusteika nustatė, kad
kriminalinės policijos diena bus švenčiama kasmet, spalio 27 dieną.
1933 metais visose policijos struktūrose įsteigti šaudymo ir sporto
instruktorių etatai. Ši priemonė pagerino policijos darbuotojų kovinį
pasirengimą. 1933 metais S.Rusteika išleido Valstybės saugumo departamento
statutą. Jo pirmieji paragrafai skelbė, kad Valstybės saugumo departamentą
sudaro valstybės saugumo policija ir kriminalinė policija. Valstybės
saugumo policija buvo įkurta vietoj kriminalinės policijos I skyriaus,
kuris Lietuvoje nuo 1927 metų atliko vidaus saugumo tarnybos funkcijas.
Valstybės saugumo policijos vadovu buvo paskirtas Felicijonas Bortkevičius.
Buvo imtasi priemonių policijos kriminalinei veiklai stiprinti,
įkurta daugiau etatų, padidinti policijos pareigūnų atlyginimai.
Nuo 1932 metų Lietuvos policija ėmė aktyviai bendradarbiauti su
Interpolu.
1935 metais S.Rusteika paliko vidaus reikalų ministro
pareigas. Tais pačiais metais jis tapo Kauno viceburmistru. Šias
pareigas ėjo iki lemtingų Lietuvai 1940 metų. Tuo laikotarpiu aktyviai
dalyvavo Tautininkų sąjungos veikloje.
Laikotarpis, kuriuo S.Rusteika ėjo vidaus reikalų
ministro pareigas, buvo nevienareikšmis. Iš vienos pusės situacija
Lietuvoje buvo gana stabili, tačiau aktyvėjo sovietinių agentų veikla,
Klaipėdos krašte aktyviai veikė slaptos vokiečių organizacijos,
be to, gana aktyviai reiškėsi plečkaitininkai, tarp Lietuvos kariškių
atsirasdavo sąmokslininkų. 1934 metų pavasarį grupė įtakingų kariškių,
vadovaujamų generolo P.Kubiliūno, užmezgė ryšius su Augustinu Voldemaru
ir rengėsi perversmui. 1934 m. birželio 7 d. Husarų pulkas, kai
kurie 2-ojo pėstininkų pulko ir karo aviacijos padaliniai nužygiavo
į Kauno senamiestį ir praėjo Laisvės alėja. Tai buvo karinė demonstracija.
Po kelių valandų į Prezidentūrą nuvyko generolas P.Kubiliūnas, jis
išdėstė voldemarininkų reikalavimus, reikalavo pakeisti Vyriausybę.
Prezidentas A.Smetona nesutiko pradėti derybų dėl Vyriausybės pakeitimo,
P.Kubiliūnas buvo suimtas. Netrukus areštuoti ir kiti sąmokslininkai,
tais pačiais metais įvyko ir jų teismas.
Kur kas sudėtingesnė padėtis 1930-1934 metais
klostėsi Klaipėdos krašte. Čia aktyviai veikė Sovog organizacija,
į kurią būrėsi vokiečiai, pasisakantys už Klaipėdos krašto prijungimą
prie Vokietijos. Buvo sukurti ir slapti smogikų būriai ,,Storm Kolone,
kurių nariai slapta treniruodavosi ir kartais pražygiuodavo Klaipėdos
gatvėmis, dainuodami nacistines dainas. Šioms organizacijoms vadovavo
E.Noimanas ir T.Zasas, palaikę ryšius su Vokietijos nacistų lyderiais.
Kai 1933 metų pradžioje A.Hitleris tapo Vokietijos kancleriu, Klaipėdos
krašte dar labiau išaugo nacistų galia. Jie užvaldė mokyklas, kai
kurias įstaigas, nuolat rengdavo triukšmingus mitingus. 1933 metų
pabaigoje įvairios sukarintos vokiečių grupuotės ėmė rengtis sukilimui.
Visas Klaipėdos kraštas buvo padalytas į rajonus, paskirti rajonų
vadai, sudarytos smogiamosios grupės. Saugumo darbuotojai gaudavo
vis daugiau informacijos apie rengiamą sukilimą. Vidaus reikalų
ministras S.Rusteika įsakė rinkti įrodymus apie rengiamą sukilimą,
sugriežtinti sienos su Vokietija apsaugą. Be to, siekiant apsaugoti
nuo neigiamos įtakos, 1934 metų pradžioje buvo išleistas įsakas,
draudžiantis policijos ir saugumo darbuotojams vykti į Vokietiją.
1934 metų birželį nuspręsta suimti sąmokslininkus.
Sulaikymo operacijai vadovavo S.Rusteika ir saugumo policijos viršininkas
F.Bortkevičius. Buvo suimti visi sąmoksle dalyvavę organizacijų
lyderiai, aktyvūs veikėjai, būrių, grupių vadai. Vėliau vyko šių
asmenų teismas, daugelis jų buvo įkalinti nuo šešerių iki penkiolikos
metų nelaisvės.
Tuo metu Lietuvoje korupcijos atvejai buvo reti.
Iš žymesnių aferų galima paminėti Lietuvos pašto aferą, į kurią
buvo įsipainioję Lietuvos pašto direktorius A.Sruoga ir kiti jo
darbuotojai. Šios aferos tyrimas, kurį kontroliavo ministras S.Rusteika
ir kriminalinės policijos viršininkas P.Pamataitis, vyko 1933-1935
metais. Tyrimo metu nustatyta, kad A.Sruoga organizavo pašto ženklų
klastojimą. Jie buvo klastojami dideliais kiekiais, dalis jų išgabenti
į užsienį. Valstybei padaryta žala siekė arti trijų milijonų litų,
tuo metu tai buvo išties didelė suma. Teismas nuteisė A.Sruogą penkiolikai
metų nelaisvės, kiti aferos dalyviai buvo įkalinti nuo dvejų iki
penkerių metų.
1940 metų birželį okupavus Lietuvą, S.Rusteika,
kaip ir kiti žymesni valstybės veikėjai, pateko į okupacinių struktūrų
akiratį. Jis buvo areštuotas jau kitą mėnesį liepos viduryje,
pradėjus vykdyti masinius buvusių politikų, kariškių, saugumo pareigūnų
areštus. S.Rusteika buvo įkalintas Kauno kalėjime, kalėjo iki 1941
metų birželio. Prasidėjus SSRSVokietijos karui, S.Rusteika, kaip
ir daugelis kitų kalinių, buvo išgabentas į Baltarusiją, kur pateko
į Minsko kalėjimą. Liepos pradžioje buvo duotas įsakymas kalinius
sušaudyti. Sušaudymo akcijos buvo vykdomos paskubomis. Kai kuriems
kaliniams pavyko išsigelbėti, deja, S.Rusteikai nepavyko išvengti
budelių kulkos. Jis buvo sušaudytas netoli Minsko.
Steponas Rusteika buvo vienas tų valstybės veikėjų,
kurie asmeniškai dalyvavo kovose už Lietuvos nepriklausomybę 1919-1920
metais. Ir vėliau, užimdamas įvairias pareigas, pasižymėjo kaip
atsidavęs Tėvynei valstybės pareigūnas. XX amžiaus Lietuvos istorijoje
sudėtingi ir kartais tragiški buvo daugelio patriotiškai nusiteikusių
žmonių valstybės veikėjų, kariškių, dvasininkų ir eilinių piliečių
likimai. Tačiau Lietuvos istorijos ratą įsukdavo ir į priekį vedė
tokie, kaip Steponas Rusteika drąsūs, mylintys Tėvynę, atsidavę
laisvės idėjoms piliečiai. Šiais laikais, kai politiniai skandalai
ir aferos tapo nuolatiniu reiškiniu, nuvertėjo patriotizmo ir pilietiškumo
sąvokos, šios šviesios asmenybės pavyzdys primena mums tikrąsias
vertybes.
© 2007 XXI amžius
|