Baimės nugalėjimas

KGB „profilaktika“ pirmojo viešojo protesto mitingo dalyvių atžvilgiu

Kęstutis Kasparas

1987 m. rugpjūčio 23 d. protesto mitingo nuotrauka, daryta KGB ir pateikta LKP CK. Saugoma Lietuvos ypatingojo archyvo Visuomeninių organizacijų skyriuje

1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo, įvyko pirmas viešas protesto mitingas tragiškai Lietuvos istorinei sukakčiai – Ribentropo-Molotovo pakto pasirašymui paminėti, reikalaujantis išvesti okupacinę kariuomenę ir atkurti Nepriklausomą Lietuvą. Mitingo idėja, daugelio dalyvių nuomone, priklauso Lietuvos laisvės lygos vadovui Antanui Terleckui. Iniciatyvą ir atsakomybę prisiėmė ir ses. Nijolė Sadūnaitė, Petras Cidzikas, Vytautas Bogušis. A.Mickevičiaus paminklas buvo išsirinktas dėl saugumo: šioje vietoje KGB būtų sunkiau imtis teroro priemonių mitingui išvaikyti. Gali kilti klausimas, kodėl KGB nesuėmė organizatorių ar kitaip jų nesulaikė? Atrodo, kad tiek KGB, tiek kompartija, įsitikinusi savo valdžios nepajudinamumu, nesitikėjo, kad organizatoriai išdrįs visa tai surengti ir iki paskutinės minutės galvojo, jog propagandinė – „provokacinė priešo akcija“ praeisianti be pasekmių ir netrikdys jų ramybės. Antra, LKP CK biuras priėmė sprendimą netaikyti administracinių poveikio priemonių minėjimo vietoje (kitose vietose milicija buvo pasirengusi areštams), nes „užsienio korespondentai į respubliką atvažiavo laukdami galimų susidūrimų tarp demonstrantų ir administracinių organų atstovų, kad galėtų tuos įvykius panaudoti antitarybinei kampanijai“.

Pagrindinis valdžios pasirinktas metodas buvo vadinamoji profilaktika. Profilaktinis įspėjimas visada reiškė daugiau, negu juo buvo pasakoma. Jos esmę galima apibūdinti ir aiškiau: skleisti baimę, kuri turėjo veikti kaip asmens veiksmų slopinimo priemonė.

Profilaktiškai įspėti apie penkiolika galimų mintingo dalyvių, tarp jų – A.Terleckas, iškviestas į prokuratūrą, kur buvo gąsdinamas baudžiamąja atsakomybe vien tik už dalyvavimą. Išvakarėse jo bute apsilankęs KGB pulkininkas J.Česnavičius grasinimais ir perspėjimais stengėsi išgirsti A.Terlecko pažadą nekalbėti. Įspėjimo išvengti pavyko ses. N.Sadūnaitei ir V.Bogušiui, nors ir jų namus kelias dienas sekė kagėbistai. Iš patikimų partijos narių ir komjaunuolių atrinktas ir parengtas aktyvas apie 30 žmonių, kurie turėjo įsimaišyti tarp minėjimo dalyvių ir „vesti aiškinamąjį darbą“. Spaudimą organizatoriams turėjo daryti ir tarp žmonių įsimaišę kagėbistai. Psichologinio poveikio priemonė buvo tiesioginis mitingo dalyvių fotografavimas ir filmavimas, prisidengiant Lietuvos televizija, o iš jos žurnalistų ypač aktyviai reiškėsi Vytautas Kvietkauskas.

Gana operatyviai KGB parengė 80-ies mitingo dalyvių sąrašus, o vėliau išaiškino dar dvylika pavardžių. KGB griebėsi smurto prieš ses. N.Sadūnaitę, R.Grigą, kun. R.Puzoną: pagrobę saugumiečiai juos kelias dienas nežinia kur vežiojo, grasino fiziniu smurtu ir nužudymu. Tuo tarpu dailininkui dekoratoriui V.Jančiauskui KGB smurtas baigėsi tragiškai: du kartus negailestingai sumuštas, pusketvirtos paros išlaikytas saugumo rūsiuose 56-erių metų žmogus netrukus mirė. Dauguma išaiškintų dalyvių buvo „profilaktuota“, tam reikalui panaudojant partines bei administracines struktūras. Atlikti „profilaktiką“ įsakė pats CK Ideologijos skyriaus vadovas Č.Juršėnas, nes visos ataskaitos adresuotos jam, o jas pasirašę pirmieji sekretoriai pabrėždavo, kad tai atsakymas į įsakymą telefonu. Pasmerkimo darbovietėje ar Namų valdyboje neišvengė niekas.

Štai kauniečiai, dalyvavę rugpjūčio 23 dienos įvykiuose, „buvo apsvarstyti ir pasmerkti darbo kolektyvų arba namo gyventojų susirinkimuose“, apie juos KGB Kauno skyrius (viršininkas G.Bagdonas) operatyviai surinko duomenis. Kagėbistai žinojo, kad Kęstutis Genys, kurio „elgesys apsvarstytas ir pasmerktas Dramos teatro kolektyvo susirinkime“, 1988 metais išeis į pensiją. Elena Kryževičienė „apsvarstyta namo gyventojų susirinkime“, o jos vyras Kazimieras „iki rugsėjo 23 dienos atostogavo“, bet jam sugrįžus, „įvyks Dirbtinio pluošto gamyklos cecho dirbančiųjų susirinkimas, kuriame bus apsvarstytas jo elgesys“. Su Liudu Dambrausku ir Aldona Raižyte „individualius pokalbius pravedė“ 2-os butų ūkio tarnybos viršininkas G.Orlovas. Stasys Sakalauskas, Antanas Šalaševičius, Gediminas Šibonis – atleisti iš darbo. Tarp kitų LKP Kauno miesto komiteto sekretoriaus R.Rimaičio minimų kauniečių – Edvardas Šiugžda, su kuriuo „individualų pokalbį pravedė Lenino rajono Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja N.Vizbarienė“. KGB ataskaitose E.Šiugžda minimas kaip „profilaktuotas už nacionalistinius pasisakymus“.

Kagėbistinė „profilaktika“ nebuvo vienkartinis veiksmas ar bausmė, tai – įvykių projektavimas į ateitį. Ji buvo „permanentinis“ procesas, kurį tęsti tarsi buvo perduodama kitoms institucijoms, kitiems žmonėms, kurie galbūt darydami „profilaktinius veiksmus“ jau ir patys nebežino, kad žaidžia KGB žaidimą. Paprasčiausiai palyginkime: iš visų pirmųjų protesto dalyvių, tarp kurių buvo žymūs pogrindininkai, partizanai, politiniai kaliniai, inžinieriai, sąžiningi darbininkai ir tarnautojai, netgi universiteto aspirantas, nė vienas asmuo neužima ir neužėmė jokių valstybinių pareigų, turinčių lemiamos įtakos valstybės politikai. Tuo tarpu valdžioje mirga ne tik buvusių kagėbistų, bet ir „operatyvinio štabo kontrpropagandinėms priemonėms vykdyti“ narių – Brazausko, Juršėno, Macaičio – pavardės. Galbūt čia „kompetencijos“ klausimas? Bet tikrai yra neįmanoma suprasti, kodėl vienas dailininkas dekoratorius uždaužomas KGB smogikų, o kitas paveikslų restauratorius tampa ministru pirmininku, kodėl buvusi bufetininkė gali valdyti valstybę, o kvalifikuotas inžinierius, buvęs politinis kalinys ar partizanas, net aktyvus sąjūdininkas – ne tik negali jos valdyti, bet ir užimti menkutės tarnybos? VSD direktoriaus poste buvę laisvės kovotojai P.Plumpa ir B.Gajauskas netiko esamoms valdžioms, bet KGB rezervininkas A.Pocius pasirodė toks visiems nepakeičiamas žmogus, kuriam būtina surasti „vietą“. Kartais atrodo, kad visa Lietuva – milžiniškas profilaktoriumas, kuriame „tebegydoma“ nuo laisvės. Buvę savanoriai sėdi kalėjimuose ar užsienyje plauna indus, o buvę „kagėbistai“ valdo kazino ir bankus, mokyklas ir partijas, yra renkami į Seimą, skiriami Vyriausybės ministrais, valdo Prezidentūrą.

Pabaigai būtina paminėti dar vieną KGB metodą – „operatyvinį supriešinimą“, t. y. tarpusavio kiršinimą ir skaldymą, dėl kurio dalis „nacionalistų“ 1987 metais nedalyvavo rugpjūčio 23 dienos mitinge. Šiandien dėl tokio „operatyvinio supriešinimo“ buvę bendros praeities žmonės nesugeba sutarti ir peržengti asmeninių ambicijų, klauso buvusių KGB šlykštukų paskalų. Taip, Lietuvą valdo politinės mažumos komunistai, „nacionalinio susitarimo“ Partija. Tačiau ar būtina jai taip lengvai, kaip valdžią, atiduoti ir istoriją? Istoriją, kuri mus visus vienija?

© 2007 „XXI amžius“