Iškabos lietuviškos, turinys – rusiškas

Rusijai galima tik pavydėti. Kiekvieną dieną ji įžūliai, akiplėšiškai žengia į priekį. Kasdien ji pasauliui meta naują iššūkį, skelia naują antausį. Maskva šiandien jau lyg niekur nieko kėsinasi į Šiaurės ašigalį. Žinoma, Vakarai kiek atsikvošėję puolė tvirtinti, jog Šiaurės ašigalis – ne tik Rusijos nuosavybė. Bet juk akivaizdu, kad susizgribo per vėlai. Belieka ironiškai nusistebėti: ir Norvegija, ir Švedija, ir JAV, ir Kanada turi visą galybę analitinių, strateginių centrų, dešimtis slaptųjų ir specialiųjų tarnybų. Tačiau Rusija, o ne, sakykim, Norvegija, pirmoji pasiuntė ekspediciją į Šiaurės ašigalį. Dabar gi dar vienas akibrokštas: Rusijos karo lėktuvai nūnai nuolat patruliuos kai kuriose neutraliose teritorijose. Vadinasi NATO ir Europos Sąjungos šalių karo lėktuvams ten jau bus žymiai mažiau vietos. Paskutinis sėkmingas Rusijos vadovo V.Putino demaršas – demonstratyvus bičiuliavimasis su Kazachstanu, Kirgizija, Uzbekistanu, Iranu, Kinija, kai kuriomis kitomis panašaus pobūdžio valstybėmis, su kuriomis Vakarai ne itin sutaria. Šis gestas akivaizdžiai byloja, kad dabartinė Rusijos vadovybė perpratusi svarbią gyvenimišką taisyklę: turėk daug draugų. Bet ieškodamas draugų V.Putinas dar sugeba neutralizuoti ir savo konkurentus. Pasisvečiuoja Amerikos prezidento Džordžo V.Bušo privačioje viloje, pasikeičia neva nuoširdžiais komplimentais, o paskui vis tiek elgiasi savaip, ignoruodamas ankstesniuosius susitarimus.

Rusijos ranka šiandien jaučiama visur. Atsakydama į klausimą, ar pastebima Rusijos įtaka Lietuvai, Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdybos pirmininkė, JAV gyvenanti Regina Narušienė teigė, kad „Rusijos įtaka akivaizdi net Amerikoje“. JAV žurnalo „The New American“ redaktoriaus pavaduotojas Viljamas F.Džasperis, paklaustas, ar Baltiesiems rūmams užtektinai rūpi Baltijos valstybių likimai, atsakė: „Pati Amerika turi milžiniškų problemų, pačią Ameriką reikia gelbėti“. Šiuos žodžius jis ištarė viešėdamas Vilniuje – čia ieškojo bendraminčių, kuriems rūpi ne tik asmeninės, bet ir pasaulinės problemos. Mat Amerikoje jis matąs per mažai jėgų, galinčių priešintis primetamai komunistinei, prorusiškai, globalistinei ideologijai. JAV lektorius Skotas Laivlis, neseniai Lietuvoje skaitydamas paskaitą, demaskuojančią agresyvius gėjų bei lesbiečių judėjimus, pateikė netiesioginį atsakymą, kodėl, sakykim, ne Kanada, o Rusija pirmoji pasiuntė ekspediciją į Šiaurės ašigalį. Pasirodo, Kanadai dabar mažai kas rūpi, išskyrus homoseksualistų interesus. Otavai šiandien nė motais jokie ledynai. Jai svarbiausia, kad šalyje gyvenantys gėjai ir lesbietės turėtų žymiai didesnes teises nei tradicinės lytinės orientacijos vyrai ir moterys.

Tad ar keista, kad ir mes, lietuviai, atsidūrėme nepavydėtinoje padėtyje? Iškabos, vėliavos, himnas tarsi ir lietuviški. O turinys – rusiškas. Paskutinieji keleri metai – vien garbės nedarantys skandalai ir pralaimėjimai. Labai mažai trūksta, kad suvirintojas iš Rusijos galėtų dalyvauti ir būsimuosiuose Lietuvos Seimo rinkimuose. Mat mūsų slaptosioms tarnyboms vis dar kažko trūksta. Trūksta oficialaus Rusijos federalinės saugumo tarnybos vadovo pasirašyto dokumento, kuriame juodu ant balto būtų parašyta, kas iš tiesų yra V.Uspaskichas? O gal trūksta paprasčiausio noro bei drąsos gilintis, kas gina Lietuvos, o kas – Kremliaus interesus?

Kur jūs, lietuviškos jėgos? V.Uspaskicho pastatyti į jam deramą vietą nesugebėjome. Leidome pabėgti į Rusiją. Už tai labai meistriškai mokame susidoroti su savais. Akivaizdu, kad buvęs rezistentas Algirdas Petrusevičius neturėtų sėdėti kalėjime. Bet sėdi. Buvusį Kauno rinktinės savanorį Mykolą Dūdonį už 250 tūkst. litų bandė „nupirkti“ lietuviški saugumiečiai reikalaudami viešai meluoti, o nei Generalinė prokuratūra, nei VSD vadovas (naujasis) nusikaltimo sudėties čia neįžvelgia. Matot, nėra oficialaus M.Dūdonio pareiškimo. Baltarusijoje akivaizdžiausiai nužudytas VSD karininkas Vytautas Pociūnas, o mūsų teisėsaugai atrodo, kad tai – tik nelaimingas atsitikimas. Visuomeninė komisija, prieš keletą dienų sudaryta V.Pociūno žūties aplinkybėms ištirti, – tik gudriai pasirinktas figos lapas visuomenės nepasitenkinimui užliūliuoti. Nusikaltimą privalo tirti teisėsauga, o ne laikinai sudarytos komisijos ar visuomeninės organizacijos.

Niekas nesiginčija: Rusija – stiprus, rimtas konkurentas. Jos kepurėmis neužmėtysi. Blogiausia, kad mes patys nepasižymime kietumu. Kartais susidaro įspūdis, jog priešiškus gaivalus ketiname įveikti... vieną po kito kepdami viešus pareiškimus. O mums demagogiškai, bet oficialiai atsako: jūsų įtarimai nepagrįsti. Mes prašome dar sykį ištirti, o mums ir vėl mandagiai atkerta – įtarimai nepagrįsti. Žinoma, pareiškimai geriau negu mirtina tyla. Bet gal jau atėjo metas surengti daugiatūkstantinį protesto mitingą prie VSD būstinės Vilniuje ir priversti Vytenio gatvėje dirbančius pareigūnus dirbti būtent Lietuvos, o ne kieno nors kito labui?

© 2007 „XXI amžius“