Gintaras RONKAITIS: Nesu nei šnipas, nei kyšininkas
Gintaras VISOCKAS
|
Buvęs generalinis konsulas
Sankt Peterburge Gintaras
Ronkaitis išdrįso bylinėtis
su valstybės institucijomis,
kurios, neturėdamos konkrečių
įrodymų, jį viešai pavadino
nesąžiningu ir nepatikimu diplomatu
Autoriaus nuotrauka
|
Diplomato Gintaro Ronkaičio pavardė plačiajai
Lietuvos visuomenei nėra nežinoma. Prieš penkerius metus mūsų šalies
generaliniu konsulu Sankt Peterburge (Rusija) dirbęs diplomatas
buvo priverstas pasitraukti iš tarnybos Lietuvos užsienio reikalų
ministerijoje. Jo pavardė ne vieną mėnesį šmėžavo pagrindinėse Lietuvos
žiniasklaidos priemonėse. Vadinamąjį diplomatų skandalą aprašę žurnalistai
darė prielaidą, jog net septyni Lietuvos diplomatai, tarp jų ir
G.Ronkaitis, yra mažų mažiausiai nepatikimi. Nepatikimi jau vien
todėl, kad galbūt ėmė kyšius iš įtartinų užsienio komercinių struktūrų.
Būta ir skaudesnių užuominų: Įtariama, kad jie šnipinėjo svetimoms
valstybėms, kad yra pažeidžiami, nesąžiningi...
Kaltinimų nepagrindė konkrečiais įrodymais
Šiandien aiškėja, kad tiek URM, tiek VSD konkrečių,
įtikinančių įkalčių tarsi ir neturi. Jokiu būdu nenoriu teigti,
esą diplomatas G.Ronkaitis šventesnis ir už patį Popiežių. Šioje
istorijoje vis dėlto įžvelgiu vieną keistą aplinkybę kodėl Lietuvos
generalinis konsulas Sankt Peterburge sutiko parašyti pareiškimą,
jog išeina iš tarnybos savo noru? O buvo taip. Tuometinis URM vadovas
A.Valionis pasikvietė į savo kabinetą diplomatą ir pareiškė viską
žinąs apie G.Ronkaičio nuodėmes, todėl jam būsią naudingiausia pačiam
pasitraukti iš tarnybos. Priešingu atveju turėsiąs rimtų nemalonumų.
Sutikit, šis momentas nėra visiškai aiškus. Jeigu esi visiškai nekaltas,
kas gi gali priversti rašyti pareiškimą savo noru? Tuo pačiu psichologai
aišina, kad tiesioginis viršininkas, ypač naudodamasis netikėtumo
faktoriumi, gali nuo jo valios priklausomą pavaldinį priversti padaryti
ir baisesnių dalykų.
Pats diplomatas G.Ronkaitis savo poelgį šitaip
komentuoja: buvo labai susijaudinęs, todėl jis ne itin susigaudė,
ką darąs, tiesiog pakluso spaudimui iš viršaus. Gal ir taip, gal
ir ne. Bet šiandien svarbesnės visai kitos aplinkybės. Prabėgus
maždaug penkeriems metams, akivaizdu, kad nei URM, nei VSD iš tiesų
neturi jokių konkrečių įrodymų, jog diplomatas G.Ronkaitis yra pažeidžiamas,
kyšininkas ar svetimos valstybės šnipas. Generalinė prokuratūra
jo atžvilgiu net nesiruošė pradėti jokio ikiteisminio tyrimo.
Diplomatas G.Ronkaitis ne sykį kreipėsi į Generalinės
prokuratūros vadovybę reikalaudamas, kad jam, jeigu jis toks niekdarys,
nedelsiant būtų iškelta baudžiamoji byla arba viešai pareikšta,
jog jam inkriminuojami kaltinimai neverti ir sudilusio skatiko.
Prokurorai pareiškė, kad nėra pagrindo pradėti ikiteisminio tyrimo,
kad šis sprendimas priimtas būtent remiantis skysta operatyvinės
bylos medžiaga. Suprask, operatyviniu būdu surinktos informacijos
akivaizdžiai neužtenka norint iškelti baudžiamąją bylą.
Toks prokuratūros atsakymas leidžia manyti, jog
įrodymų išties nėra. G.Ronkaičio byla domėjęsis advokatas Juozas
Gaudutis tvirtino, jog kaltinimai, jo žiniomis, remiasi viso labo
įrašytais telefoniniais pokalbiais, iš kurių negalima daryti išvadų,
esą G.Ronkaitis kyšininkas arba šnipas. Tie pokalbiai abstraktūs,
ištraukti iš konteksto. Be kita ko, kai kurie pokalbiai, kuriais
remiasi mūsų URM ir VSD, padaryti trečiųjų asmenų. Vaizdžiai tariant,
Petras pasakoja Jonui, kad Antano elgesys jam kelia įtarimų. Ir
mūsų slaptosioms tarnyboms kažkodėl šito užtenka jos puola viešai
tvirtinti, esą Antanas iš tiesų yra kaltas.
Nenaudotas net nusikalstamos veiklos metodas
Vadinamuoju diplomatų skandalu domiuosi nebe pirmus
metus. Todėl niekaip nesuprantu mūsų slaptųjų tarnybų veiksmų. Jeigu
generalinis konsulas Sankt Peterburge jiems pasirodė įtartinas,
reikėjo jį toliau stebėti. Ir, pasitaikius pirmai progai, pagauti
su konkrečiais įkalčiais, pavyzdžiui, imant pinigus iš įtartinų
komercinių struktūrų arba perduodant slaptą informaciją svetimų
valstybių agentams. Derėjo bent jau taip pasielgti, kaip pasielgta
su vadinamuoju proginiu šnipu Eugenijumi JonikaGolovenkinu, kuris
sulaikytas Vilniuje po tiltu imantis pinigus iš svetimos valstybės
agentu apsimetusio mūsų operatyvinių tarnybų darbuotojo. Bet šitaip
mūsų slaptosios tarnybos nepasielgė. G.Ronkaičio atveju nebuvo surinkta
nei konkrečių kompromituojančių faktų, nei panaudotas nusikalstamos
veiklos imitavimo modelis. Kodėl? M.Laurinkus ir A.Valionis nesitikėjo,
jog diplomatas G.Ronkaitis ims ieškoti teisybės teismuose?
Susilaukė grasinimų
G.Ronkaitis mano, kad nei URM, nei VSD vadovybė
tikrai nesitikėjo, jog kai kurie išmestieji diplomatai, ne tik jis,
bet ir Darius Ryliškis, ir Gediminas Šiaudvytis, pradės bylinėtis
teismuose. G.Ronkaitis ne kartą buvo subtiliai perspėtas, jog jam
kur kas geriau nekelti didelio triukšmo tyliai, neprieštaraujant,
nesipiktinant pasitraukti į verslą arba išvažiuoti į užsienį. Grasinamojo
pobūdžio perspėjimų jis susilaukdavo per tarpininkus ne vieną kartą.
Sykį, dar 2003 metų rugpjūčio mėnesį, viename priėmime Rusijos ambasadoje
Vilniuje prie jam gerai pažįstamo ambasadoriaus priėjo tuometinis
VSD vadovas ir, be kita ko, tarstelėjo maždaug tokius žodžius: Žole
užžels visi takai, kuriais jie vaikšto, jeigu išdrįs mums priešintis.
Būta užuominų, jog sistemai vis tiek nepasipriešinsi, o jeigu visgi
imsi prieš ją kovoti, patirsi visą jos griaunamąją galią.
Tačiau diplomatas G.Ronkaitis nekreipė didelio
dėmesio į tokius perspėjimus ir dėl garbės bei orumo toliau kovojo
teismuose. Po VSD pareigūno Vytauto Pociūno žūties į tokius grasinimus
jis jau žiūri kur kas rimčiau.
M.Laurinkus išsigando dėl savo karjeros
Buvęs diplomatas G.Ronkaitis turįs savą versiją,
kodėl buvo apkaltintas vos ne tėvynės išdavyste. Maždaug tuo metu,
kai kilo vadinamasis diplomatų skandalas, prezidentas Rolandas Paksas
ėmė klibinti VSD vadovo M.Laurinkaus kėdę. Pajutęs pavojų, jog gali
netekti tarnybos, M.Laurinkus perėjo į kontrpuolimą. Jam staigiai
reikėjo parodyti visuomenei, kaip šauniai dirba Lietuvos saugumiečiai.
Jokių tikrų, jokių konkrečių šnipų, kyšininkų M.Laurinkaus vadovaujama
įstaiga nepajėgė sugauti (o gal nenorėjo?), todėl paskubomis imta
ieškoti atpirkimo ožių. Pasirinkti rimto užnugario neturintys diplomatai.
Pateikti kaltinimai jiems sukurpti paskubomis, viliantis, jog niekas
iš jų nepuls bylinėtis.
G.Ronkaičio atveju įtakos greičiausiai turėjo
ir aplinkybė, jog šis palaikė dalykinius ryšius su R.Pakso patarėju
užsienio politikos klausimais Alvydu Medalinsku. Paties G.Ronkaičio
žodžiais tariant, jis niekada nebuvo R.Pakso komandos žmogus. Tačiau
savo asmenine karjera susirūpinusiam M.Laurinkui bei dėl savo kėdės
drebančiam KGB rezervininkui A.Valioniui to galėjo užtekti.
Už neteisingas operatyvines pažymas 500 eurų
atlygis?
G.Ronkaitis turi ir daugiau įdomių versijų. Buvę
kolegos iš Sankt Peterburgo jam neseniai papasakoję, jog vienas
oficialus Lietuvos konsulato pareigūnas, pavadinkime jį Andriumi
K., kartą prisigėręs sielojosi, kad mūsų saugumiečiams parašė tikrovės
neatitinkančių pranešimų apie G.Ronkaitį ir kai kuriuos kitus diplomatus.
Buvęs generalinis konsulas G.Ronkaitis prisimena
ir atvejį, kai pas jį atėjo vienas konsulato darbuotojas ir pasiteiravo,
ką jam daryti. Mat VSD vadovybė (M.Laurinkaus vadovavimo laikais)
kviečia jį dirbti Lietuvos saugume slaptu informatoriumi.
Anksčiau G.Ronkaitis nekreipė didelio dėmesio
į tokius dalykus (argi nusikaltimas dirbti savos valstybės saugume?).
Dabar jis jau kitaip vertina šias aplinkybes. Juk tas kadaise alkoholio
padauginęs Sankt Peterburgo lietuvis, nenorom ar specialiai prasitaręs
apie parašytą kliauzę, ir darbuotojas, klausęs jo patarimo, ar
dirbti slaptuoju darbuotoju VSD vadovybei, tas pats asmuo. Buvęs
diplomatas G.Ronkaitis ir šiandien įsitikinęs, jog slaptųjų informatorių
darbas toks pat garbingas, kaip ir visi kiti darbai. Tačiau slaptieji
informatoriai privalo rašyti konkrečiais faktais pagrįstus, tikrovės
neiškreipiančius pranešimus. Šiuo atveju buvo viskas atvirkščiai.
G.Ronkaitis neatmeta versijos, jog Andrius K.
pranešimą rašęs ne objektyvų, o tokį, kokio tuo metu reikėjo VSD
vadovybei. Ir už tokius realios tiesos neatitinkančius pranešimus
kas mėnesį gaudavo apie 500 eurų atlyginimą.
Vakarai jau seniai nebepasitiki Lietuva
Šiandien G.Ronkaitis mano, kad Lietuva labai
pavojingoje padėtyje. Visų pirma iki šiol daugelis oficialių mūsų
pareigūnų tvirtinę, jog Vakarų partneriai pasitiki mūsų slaptosiomis
ir specialiosiomis tarnybomis. Tačiau tokie optimistiniai pareiškimai
neatitiko realios tikrovės. NATO vadovybė jau seniai nebepasitiki
Lietuva. Ir ne tik todėl, kad ilgą laiką tiek URM, tiek VSD vadovavo
buvę KGB rezervo karininkai Antanas Valionis ir Arvydas Pocius.
Jiems nerimą kelia bendrasis kontekstas. Vakariečių
įsitikinimu, Lietuvoje labai giliai suleidusios šaknis Rusijos slaptosios
tarnybos. Turimas omenyje ne tik VSD ir URM. Pasirodo, prieš kelerius
metus britų parlamentarai oficialių debatų metu diskutavo, kaip
oficialiam Londonui reikėtų bendrauti su oficialiuoju Vilniumi,
kur knibždėte knibžda Rusijos įtakos agentų. Keli britų parlamentarai
netgi paskelbė oficialų pareiškimą šiuo klausimu. Jie išreiškė susirūpinimą
dėl padėties Lietuvoje. Tačiau minėta Lietuvai nepalanki informacija
iki šiol sąmoningai ar nesąmoningai slėpta nuo visuomenės. Bent
jau apie tai nieko nerašė lietuviškoji žiniasklaida.
Pasak buvusio diplomato G.Ronkaičio, vis dar besidominčio
politika ir vis dar palaikančio ryšius su buvusiais kolegomis, Lietuva
laikoma Rusijos įtakos įkaite, nesugebančia ar nenorinčia išsivaduoti
iš Kremliaus įtakos.
Valstybė saugumiečių įkaitė
Antra, Lietuva šiandien paversta VSD įkaite. VSD
vadovybė valdo beveik visas pagrindines mūsų valdžios institucijas.
Valdo uzurpavusi teisę išduoti arba neišduoti leidimą darbui su
slaptais arba visiškai slaptais dokumentais. Jeigu VSD neišduoda
pareigūnui leidimo dirbti su konfidencialia informacija, jis negali
beveik niekur dirbti svarbiose pareigose. Be abejo, VSD vadovybė
turi kontroliuoti, kam leidžiama, o kam neleidžiama susipažinti
su konfidencialia informacija, tačiau tai neturi tapti susidorojimo
priemone. Šiandien URM net valytoja turi turėti tokį leidimą.
Reikalingos didelės reformos
Eksdiplomatas G.Ronkaitis pritaria tam, kad būtų
pakeisti VSD vadovai. Naująjį generalinį direktorių Povilą Malakauską
jis laiko principingu, kietu pareigūnu, nesusijusiu su vadinamųjų
valstybininkų klanu. Bet tuo pačiu neatmeta galimybės, kad P.Malakauskui
neužteks jėgų, valios arba drąsos imtis didelių reformų. Kol VSD
dirbs tokie asmenys kaip Dainius Dabašinskas ir Darius Jurgelevičius,
kol Albinui Januškai bus leidžiama susipažinti su slapta informacija
patarinėti premjerui Gediminui Kirkilui, tol jokių realių reformų,
pasak G.Ronkaičio, nebus.
Šiandien sukurta visą apimanti antilietuviška,
antivalstybinė sistema: į strategiškai svarbius postus gali pakliūti
tik vadinamųjų valstybininkų klano atstovai. Kol ši tradicija nebus
sugriauta, tol nebus svarbūs net ministrų, premjerų ar parlamento
vadovų pasikeitimai. Ministrai, premjerai gali keistis kad ir kas
mėnesį, tačiau šiandien įteisinta sistema juos pakeisti leis tik...
pareigūnais, kurie ištikimi januškoms, pociams ar jurgelevičiams.
Valdo Adamkaus populiarumas įtartinas
Vadinamųjų valstybininkų sukurta sistema sukūrė
pavojingą situaciją, kai sprendimai, lemiantys Lietuvos dabartį
ir ateitį, priimami ne Vilniuje, bet Rytuose. Gal Maskvoje, gal
Sankt Peterburge. Mes vis dar svaičiojame apie Lietuvą kaip apie
tam tikro regiono centrą, nors tokios teorijos, deja, neturi relaus
pagrindo. Regiono centras privalo turėti bent jau moralinį autoritetą.
Tačiau šiandien Lietuvos moralinis autoritetas visiškai smukęs.
Net mūsų prezidentas Valdas Adamkus jau neturi jokio rimtesnio autoriteto.
Buvęs diplomatas G.Ronkaitis įsitikinęs, jog V.Adamkus praranda
savo autoritetą, remdamas vadinamuosius valstybininkus. Ir šis autoritetas
negali būti išmatuotas dažnai neskaidriais reitingais, kuriuos nuolat
skelbia žiniasklaida. Tai tėra dirbtinai išpūstas muilo burbulas.
© 2007 XXI amžius
|