„XXI amžiaus“ priedas apie slaptąsias tarnybas

2007-iųjų rugsėjo 19 d., Nr.5


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Valstybės saugumo departamentui būtinos kardinalios permainos

Seimo Nacionalinio saugumo
ir gynybos komiteto pirmininkas
Algimantas Matulevičius teigė
sieksiąs, kad Valstybės saugumo
departamente kuo greičiau būtų
įgyvendintos konkrečios, realios,
o ne kosmetinės reformos
Autoriaus nuotrauka

Rugsėjo 12-ąją Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos 7komitetas po vasaros atostogų susirinko į savo pirmąjį posėdį. Kokie pagrindiniai klausimai gvildenti posėdyje? Kaip Seimo NSGK vertina naujojo VSD vadovo veiklą? Apie Lietuvai iškilusias saugumo problemas su parlamentaru, NSGK pirmininku Algimantu MATULEVIČIUMI kalbasi „XXI amžiaus“ žurnalistas Gintaras Visockas.

 

Vasara netruko prabėgti. Prasideda naujas politinis sezonas. Tačiau itin ryškių teigiamų poslinkių Lietuvos gyvenime nesimato.

Šiandien kelis teigiamus momentus vis dėlto įvardinčiau. Dauguma iš mūsų jau akivaizdžiai mato, kad valstybėje dedasi labai negeri dalykai. Didžioji dalis Lietuvos piliečių jau suvokia, jog būtina visomis įmanomomis priemonėmis ir kuo skubiau valytis nuo purvo, susikaupusio per paskutiniuosius keliolika metų. Juk dar taip neseniai apie esmines problemas Lietuvoje iš viso niekas nekalbėjo, trūkumų niekas net neįvardindavo. Iš aukštųjų tribūnų mums pastoviai buvo kalama į galvą, kad Lietuvoje viskas yra gerai. Partneriai iš NATO ir Europos Sąjungos mumis pasitiki, Vakaruose mes gerbiami, viską, ką daro Lietuvos valdžios vyrai, – tik Lietuvos labui ir gerovei. Teigiamu dalyku laikyčiau ir tai, kad didžioji dalis Lietuvos visuomenės ne tik suvokia valstybingumui iškilusius pavojus, bet ir trokšta juos pašalinti. Beje, džiugina ir padidėjęs žiniasklaidos objektyvumas – Lietuvoje vis daugiau leidinių, kurie jau nebijo prieštarauti pačio didžiausio dienraščio pozicijai. Tai labai svarbus, sveikintinas reiškinys, kadangi dar taip neseniai egzistavo berods tik viena – „Lietuvos ryto“ tiesa.

Su kokiais trukdymais susiduria Jūsų vadovaujamas komitetas? Visi supranta, kad pasipriešinimo esama. Kad priešinamasi rafinuotai – taip pat netenka abejoti.

Tie žmonės, kuriuos laikome įtartinais, kuriuos įvardijame kaip „klaną“ ar „klubą“, – šiandien labai įtakingi. Jie turi draugų, užtarėjų, verslo partnerių. Jie norėtų ir toliau strategiškai svarbioms valstybės institucijoms daryti neteisėtą įtaką. Be to, jie visomis priemonėmis siekia, kad tai, kas skandalingo, negražaus įvyko vakar ar užvakar, būtų užmiršta. Pavyzdžiui, tikrosios VSD karininko Vytauto Pociūno žūties priežastys arba klaidinga kadrų politika valstybės saugumo departamente. Juk kol kas esminių pasikeitimų VSD neįvyko – pasikeitė tik vadovai, o šito neužtenka. Reikia dar įsigilinti ir į pavaduotojų, valdybų viršininkų patikimumo, lojalumo valstybei reikalus. Be to, nepamirškime, jog Lietuvoje, be tikrųjų valstybininkų ir „valstybininkų apsišaukėlių“, egzistuoja trečioji grupė, kurią įvardinčiau pasyviąja. Tai grupei, kuri irgi norėtų apsimesti, jog valstybėje nieko labai blogo per paskutiniuosius keletą metų neįvyko, dažnai priklauso pirmieji, aukščiausio rango Lietuvos pareigūnai. Seimo NSGK galėjo nuversti kalnus, jei būtų turėjęs Prezidento, Premjero, Seimo paramą. Tuo tarpu Prezidentas iki šiol laikosi dviprasmiškos pozicijos. Štai kad ir paskutinysis Prezidento Valdo Adamkaus ironiškas pareiškimas, esą dabartinį Seimą piliečiai prisimins kaip komisijų Seimą. Man atrodo, kad Lietuvos rinkėjai šiandieninį parlamentą prisimins kaip tą, kuris realiai pradėjo klibinti antivalstybinių gaivalų pamatus. Taip, mums ne viskas sekėsi. Tačiau praėjusios kadencijos Seimas visiškai nieko nedarė, kad būtų pažaboti vadinamieji „valstybininkai“.

Kodėl naujasis VSD vadovas sutiko atvykti į susitikimą, kuriame dalyvavo ir premjero Gedimino Kirkilo patarėjas įtartinasis Albinas Januška? Šis žingsnis – pavojingas ar jo nereikėtų sureikšminti?

Mūsų oponentai nesnaudžia. Prisiminkime vasaros laikotarpį. Naujasis VSD vadovas atvyksta pas premjerą Gediminą Kirkilą oficialių pietų. Toks elgesys – nei įtartinas, nei smerktinas. Bent jau iš pirmo žvilgsnio. Tačiau tiems pietums vadovavo ne kas kitas, o Premjero patarėjas Albinas Januška, dėl kurio patikimumo Seimo NSGK atliktas tyrimas pažėrė daug rimtų abejonių.

Konkretaus jų pokalbių turinio nežinau, bet puikiai suprantu, kad kalbėta ne apie vasaros kurortus. Šioje istorijoje įžvelgiu du negerus niuansus. Pirma, Premjerui vargu ar reikėjo žmogų, kurio lojalumu valstybei suabejojo Seimo NSGK vadovybė, skirti savo patarėju strateginiams klausimams. Antra, vargu ar korektiška P.Malakauskui buvo kalbėti apie VSD reikalus dalyvaujant minėtam premjero patarėjui, kuris, mano supratimu, iš viso neturi teisės darbuotis valstybinėje tarnyboje. Prisiminkime jo veiklą kad ir Užsienio reikalų ministerijoje. Darbuodamasis URM sekretoriumi A.Januška sukūrė keletą padalinių, kurie dubliavo kitų ministerijų veiklą. Kam prireikė URM sekretoriui dubliuoti kitų strategiškai svarbių institucijų veiklą?

Teko girdėti, jog naujasis VSD vadovas P.Malakauskas ragino parlamentarus užbrėžti riebų brūkšnį – viską pradėti iš naujo. Kitaip tariant, užmiršti su VSD susijusius skandalus. Kaip vertinate tokius jo pasiūlymus?

Sutinku: galima užbrėžti tą riebų brūkšnį. Bet tik su viena sąlyga: jeigu bus iki galo išsivalyta nuo įtartinų, prastai dirbančių, privačius ir asmeninius interesus supainiojusių pareigūnų. Tik tokiu atveju. Prisiminkime, ką ankstesnysis VSD vadovas Arvydas Pocius ir jo pavaduotojai Darius Jurgelevičius bei Dainius Dabašinskas viešai kalbėjo apie Seimo NSGK atstovams liudijusius VSD pareigūnus? Apkaltino vos ne išdavystėmis. Tegul dabar pagrindžia šiuos įtarimus konkrečiais įrodymais arba viešai atsiprašo apšmeižtųjų, paaiškina visuomenei, kodėl juos įtarinėjo nebūtais dalykais. Kol neišspręstas kad ir šis konfliktas, argi galima „viską pamiršti“, kaip ragina kai kurie politikai? Dabar jau akivaizdu, kad mūsų Generalinė prokuratūra net netyrė VSD karininko V.Pociūno nužudymo versijos. Ką pakišo Baltarusija, tuo mūsų teisėsauga aklai ir patikėjo. O juk oficialusis Minskas mums tikrai nesistengė atskleisti visos tiesos. Ar galima tokius dalykus užmiršti? Kai kurie Lietuvos pareigūnai savo neveiklumą šiandien bando pridengti neva netobulais įstatymais. Taip, kai kurie įstatymai tikrai laukia korekcijų. Bet tai nereiškia, kad nebuvo galima nuveikti kur kas daugiau. Niekur nėra absoliučiai tobulų įstatymų. Bet dauguma valstybių sugeba visai neblogai tvarkytis turėdamos ir netobulus įstatymus.

Kaip vertinate Rusijoje besislapstančio Viktoro Uspaskicho pastangas dalyvauti Lietuvos rinkimuose? Nejaugi nebuvo galima šio suvirintojo pažaboti kur kas anksčiau, kol jis dar nebuvo toks įtakingas?

Liūdna, apmaudu, graudu, kad demokratinėje valstybėje įmanomi tokie dalykai. Sveika nuovoka vadovaujantis tokius žaidimus sunku pateisinti: V.Uspaskichas slapstosi nuo Lietuvos teisėsaugos, tačiau jam galima dalyvauti rinkimuose. Didesnio absurdo ir nesugalvosi. Šią nesąmonę bandoma pateisinti neva tais pačiais netobulais įstatymais. Tačiau jei vienu atveju mūsų Konstitucinis Teismas reikalauja žiūrėti ne tik į įstatymo raidę, bet ir į įstatymo dvasią, tai būtent V.Uspaskicho atveju kažkodėl labiau vadovaujamasi įstatymo raide, o ne sveiku protu. V.Uspaskichas – didžiulė mūsų klaida. Aš tiksliai žinau, kad mūsų slaptosios tarnybos dar 2000-aisiais metais puikiai suvokė, kuo iš tiesų užsiima Kėdainių „kniazius“. Bet kažkodėl niekas iš teisėsaugos institucijų rimtai neužsiėmė šia istorija. Visos valdžios leido Viktorui savivaliauti. Ar Algirdas Brazauskas nedraugavo su V.Uspaskichu? O gal Artūras Paulauskas nesibičiuliavo su V.Uspaskichu? Tiesa, viena mokesčių inspekcijos pareigūnė buvo areštavusi šio veikėjo sąskaitas. Bet Panevėžio prokurorai tą bylą taip ilgai narpliojo, kad suėjo senaties terminas, ir V.Uspaskichas vėl galėjo nekliudomas naudotis savo milijonais. Beje, tie Panevėžio prokurorai, vilkinę su suvirintoju iš šiaurės Rusijos susijusią bylą, iki šiol sėdi savo postuose.

Ar Jums neatrodo, kad V.Uspaskicho korta šiandien jau mušta? Ar neatsitiks taip, kad Rusija, siekdama ir toliau daryti įtaką Lietuvos politiniam gyvenimui, ieškos žmogaus, kuris pakeistų susikompromitavusį V.Uspaskichą? Juk Rusijai už didelius pinigus nėra labai sunku šiandien surasti lietuvį, kuris jai ištikimai tarnautų ne prasčiau už Viktorą Pirmąjį?

Tokio varianto neatmetu. Tačiau paskutinių dienų įvykiai rodo, kad Rusija dar iki galo nenurašė ir Viktoro Pirmojo. Kiek laiko V.Uspaskichas slapstosi Maskvoje? O kas padaryta, kad jis būtų sugrąžintas į Lietuvą? V.Uspaskicho byla šiandien primiršta. Šiandien niekam nė motais, kad pas V.Uspaskichą į Maskvą dėl kažko tartis važiavo net mūsų vidaus reikalų ministras Raimondas Šukys. Ar mes išsiaiškinome, kodėl važiavo, apie ką kalbėjo?

VSD ir Seimas – tai tik kelios institucijos, per kurias Rusija stengiasi daryti įtaką Lietuvai. Tačiau Rusija, be abejo, stengiasi turėti savų žmonių ir kitose strategiškai svarbiose institucijose. Ir jai, mano supratimu, ne taip jau blogai sekasi.

Taip, šaltasis karas baigėsi, bet juk prasidėjo ne mažiau žiaurus, sudėtingas, alinantis energetinis karas. O ką mūsų URM vadovybė daro, kad būtų pažabota būtent energetinė Rusijos įtaka? Nieko nedaro. Mūsų dažnus diplomatų vizitus į Gruziją, Moldovą ar Ukrainą vertinu skeptiškai. Šiuo metu kur kas svarbiau važiuoti į Vakarus ir NATO bei ES vadovams aiškinti, kaip Rusija, naudodamasi energetiniais svertais, stengiasi okupuoti Europą. Ne karine, bet energetine prasme. Įtakinga Rusijos kompanija „Gazprom“ šiandien investuoja milžiniškus pinigus, supirkinėdama Europoje esančius energetinius objektus – Rusijoje esančių verslovių nemodernizuoja, o visas lėšas skiria būtent Europoje esančių verslovių įsigijimui. Ir šiems savo klastingiems žingsniams per papirktas žiniasklaidos priemones dar suteikia palankumo, patikimumo įspūdį. O Europa tyli. Europiečiai dar iki galo nesuvokia, jog Rusijoje politika ir verslas – tai du neatskiriami dvyniai. Juolab kad pati Rusija vakarietiškų pinigų neįsileidžia. Vaizdžiai tariant, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas neleidžia amerikiečiams ar britams įsigyti „Gazprom“ ar „Lukoil“ kontrolinio akcijų paketo. Deja, mūsų URM vadovas, užuot beldęsis į ES vadovų duris ir aiškinęs europiečiams apie Maskvos klastą, savanoriškai traukiasi į užribį.

Didžiosios Britanijos slaptosios tarnybos išsiaiškino, kas konkrečiai nužudė Londone besislapsčiusį Aleksandrą Litvinenką – į Vakarus perbėgusį buvusį Rusijos slaptųjų tarnybų karininką. Akivaizdu, kad, nepaisant visos gausybės versijų, šio perbėgėlio mirtis buvo labiausiai naudinga Kremliui. Tačiau kodėl su savo piliečiu Rusija susidorojo būtent tokiu neįprastu būdu – panaudodama radioaktyvias medžiagas.

Aleksandro Litvinenkos nunuodijimas poloniu – labai brangus dalykas. Rusijos slaptosios tarnybos šį į Vakarus pabėgusį savo pareigūną galėjo nužudyti žymiai paprasčiau – nušauti, kelyje sukelti automobilio avariją, mirtinai sumušti. Bet sąskaitas su perbėgėliu suvedė labai garsiai, pompastiškai, įžūliai. Toks nužudymo būdas – ne atsitiktinis. Kremliui naudingas didelis triukšmas dėl A.Litvinenkos mirties. Tokiu savo elgesiu Rusija stengiasi rimtai įbauginti savo oponentus ir priešininkus. Nužudydama į Vakarus pabėgusį savo agentą Rusija taip pat siekia įbauginti ir į Vakarus neketinančius pabėgti savo slaptųjų tarnybų darbuotojus. Suprask, Kremlius nedovanos nė menkiausios išdavystės.

Kaip vertinate patį naujausią skandalą, kilusį dėl žydų kapų netoli Sporto rūmų Vilniuje? Ar neatrodo, kad jis sukeltas specialiai, siekiant labiau sukiršinti žydus su lietuviais?

Tokios versijos tikrai neatmesčiau. Atvažiuoja Izraelio atstovai į Lietuvą ir pradeda nurodinėti mums, kokius pastatus privalome nugriauti, kokius – palikti. O mes nuolankiai atsiprašinėjame. Aklai pataikaudami svečiams iš Tel Avivo, išduodame savų verslininkų interesus. Kvailesnės situacijos nė nesugalvosi. Leidimus statyboms gavusiems verslininkams statomus objektus liepia nugriauti ne Lietuvos, o Izraelio valdžia. Žiniasklaidoje būtinai sukuriamas didelis triukšmas, esą lietuviai ir vėl pjaunasi su žydais. Mes gerbiame Izraelį. Mes gerbiame mirusiųjų atminimą. Tačiau pirmiausiai mes privalome gerbti patys save. Jei negerbsime savęs, mūsų negerbs niekas – nei žydai, nei rusai, nei amerikiečiai. Problema dėl žydų kapų prie Sporto rūmų Vilniuje sukelta ne šiaip sau. Ja siekiama kuo labiau pakenkti Lietuvai. Panašių trukdžių atsiras ir ateityje. Reikia būti pasiruošusiems bet kokiems netikėtumams.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija