|
Karas dėl reformų VSD tik prasideda
Lietuvos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos
komitetas po vasaros atostogų rugsėjo mėnesį susirinko į pirmąjį
posėdį tartis dėl būsimų darbų. Komitetui vadovaujantis parlamentaras
Algimantas Matulevičius žadėjo nepalikti ramybėje Valstybės saugumo
departamento. Jau įvyko ir pirmasis Seimo NSGK bei naujojo VSD generalinio
direktoriaus susitikimas akis į akį. Kai kas planavo, kad šis
pokalbis bus įtemptas. Mat jokių esminių pakeitimų naujasis VSD
vadovas per vasarą dar neatliko: liūdnai pagarsėjusių VSD generalinio
direktoriaus pavaduotojų veikla neįvertinta, jie neatleisti iš tarnybos,
nesulaukė pažeminimo pareigose, net papeikimų. O dėl tikrai abejotinų
priežasčių atleisti VSD karininkai atgal į tarnybą nepriimti. Ir
greičiausiai nebus grąžinti. Bent jau taip mano patys atleistieji
pareigūnai. O juk jų išstūmimo iš VSD tikrieji motyvai abejotinos
vertės. Visa Lietuva žino, jog buvęs VSD direktorius jais atsikratė
tik todėl, kad šie išdrįso apie netvarką saugume liudyti specialiai
Seimo komisijai. Valdžią apie saugumo tarnyboje iškilusias rimtas
problemas informuojantys karininkai visame pasaulyje giriami, susilaukia
paaukštinimų, ordinų. Lietuvoje kol kas priešingai. Lietuviai geriausiu
atveju netenka postų, blogiausiu galvos. Tačiau prognozės dėl
karšto pokalbio su VSD generaliniu direktoriumi nepasitvirtino.
Po ilgokai trukusio posėdžio dauguma Seimo NSGK narių žiniasklaidai
pasakojo, kad naujosios VSD veiklos gairės, su kuriomis juos supažindino
P.Malakauskas, palikusios puikų įspūdį. Nepaisant net aplinkybės,
kad P.Malakauskas kategoriškai pareiškė neleisiąs niekam nurodinėti,
kokius pavaduotojus privalo pasirinkti. Viena vertus, jeigu jau
P.Malakauską paskyrėme generaliniu direktoriumi, tai ir leiskime
jam pačiam formuoti savo kadrų politiką. Kita vertus, kadrai lemia
viską. Jeigu vengiama atsisakyti nepatikimų pareigūnų paslaugų,
tai irgi iškalbingas ženklas. Ypač jei nekliudomi pareigūnai, tiesiogiai
susiję su neteisėtu tarnybinių butų privatizavimu. Beje, kai kam
iš politikų kadaise labai patiko P.Malakausko grandioziniai planai
reformuoti STT. Tik, deja, geri norai taip ir liko popieriuose.
Žinoma, vasara Lietuvoje greitai prabėga. Gal
naujajam VSD vadovui ir pritrūko laiko įsigilinti į visus niuansus.
Tačiau nereikėtų atmesti galimybės, jog P.Malakauskas specialiai
vengia imtis kardinalių reformų. Juk dėl kai kurių paklausimų naujai
iškeptas vadovas nusprendžia žaibiškai. Pavyzdžiui, dėl šiandien
Amerikoje besislapstančio Šarūno Paberaliaus. Vos tik seimūnai oficialiai
pasiteiravo, ar šis vaikinas teikė mūsų slaptosioms tarnyboms konfidencialią
informaciją apie Viktorą Uspaskichą, kai dirbo suvirintojo iš Rusijos
asmens sargybiniu, P.Malakauskas davė atsakymą per kelias dienas.
Penktadienį buvo įteiktas paklausimas, o pirmadienį jau pateiktas
atsakymas: ne, neteikė informacijos ir, suprask, net negalėjo teikti.
Nepadėjo net ankstesniojo Seimo NSGK pirmininko Algirdo Katkaus
viešas pareškimas, kad Š.Paberalius sąžiningai dirbo Lietuvos valstybei.
Būtent vasarą, kai parlamentarai atostogauja, naujasis pagrindinės
slaptosios tarnybos šefas pirmąjį vizitą surengė pas premjerą Gediminą
Kirkilą, nors, vadovaujantis Lietuvos įstatymais, jis niekaip, nei
tiesiogiai, nei netiesiogiai, neatskaitingas ministrui pirmininkui.
VSD vadovą skiria ne Premjeras, o Prezidentas, sulaukęs Seimo pritarimo.
Bet tai tik pusė bėdos. Šiandien akivaizdu, kad pasisėdėjimas
buvo surengtas Albino Januškos, kurio veiklą Seimo NSGK vadovybė
laiko labai įtartina, iniciatyva. Dėl ko tartasi su įtartinuoju
A.Januška?
Lietuvoje egzistuoja daug galingų jėgų, kurios
nesuinteresuotos rimtomis reformomis pagrindinėje lietuviškoje slaptojoje
tarnyboje. Jei Seimo NSGK turėtų Prezidento, Premjero, pagrindinių
partijų palaikymą, - viskas klostytųsi kur kas sparčiau. Dabar jėgų
pasiskirstymas naudingas tiems, kurie norėtų, jog VSD ir toliau
būtų bedantė, nematanti iš Rusijos kylančių pavojų.
O juk Rusijos ekonominis, politinis bei finansinis
stiprėjimas - svaiginantis. Kad ir ką darytų Rusijos prezidentas
Vladimiras Putinas, jam viskas sekasi puikiausiai. Rusijos mokslininkai
jau pradėjo gaminti vakuuminę bombą, kuri žymiai galingesnė už amerikietišką
analogą. Rusija jau parengė veiksmingą programą, kaip per artimiausius
keletą dešimtmečių šalyje sukurti sąlygas, skatinančias gimstamumą.
Rusija jau įveikė Čečėnijos problemą. Promaskvietiška šios Šiaurės
Kaukazo respublikos vadovybė apie atsiskyrimą nuo Maskvos neleidžia
prasižioti ne tik saviems, čečėnams, bet žada prorusišką, promaskvietišką
tvarką įvesti ir kaimyniniuose regionuose. Sakykim, Ingušijoje.
O Džordžo Bušo vadovaujamai Amerikai Irake iki šiol nesiseka įvesti
bent kiek normalesnės tvarkos. Amerikoje gausėja antimilitaristinių
demonstracijų, kurios rengiamos Vašingtone, prie pat Baltųjų rūmų.
Rusijoje pacifistų nematyti, Amerikoje jie galinga, įtakinga jėga.
Jei V.Putinas iškėlęs aukštai galvą svečiuojasi Indonezijoje, Jungtiniuose
Arabų Emiratuose, Australijoje, tai Dž.Bušas, viešėdamas Australijoje,
šią šalį įsigudrina supainioti su Austrija, tokiu būdu sudarydamas
puikų pretekstą pasišaipymams. Jei Rusijos biudžetas dėl itin aukštų
naftos kainų kasmet pučiasi nuo pinigų gausos, tai Amerika, kai
kurių ekonomikos ekspertų teigimu, įsiskolinusi užsienio bankams
iki pat ausų.
Artimausiu metu Rusijos gyvenime nusimato pasikeitimų.
Bus renkamas naujas parlamentas, naujas prezidentas. Bet politikos
ekspertai neabejoja, kad itin dideles galias turintis Rusijos prezidentas
V.Putinas jau pasirūpino, jog į valdžią ateitų būtent tie, kuriems
patrauklios didžiarusiškos, šovinistinės, imperinės ambicijos.
Lietuvai iš tokių perspektyvų maža paguodos.
© 2007 XXI amžius
|
