Ar aktuali Lietuvai separatizmo problema?

Imantas MELIANAS

Separatizmo korta iki šiol lieka mėgstamu vis labiau agresyvėjančios Rusijos politikos įrankiu. Būtent dėl šios priežasties Gruzijai nepavyksta susigrąžinti Abchazijos ir Pietų Osetijos, o Moldovai – Padniestrės kontrolės. Tai – anaiptol nepilnas teritorijų, kuriose Rusija vienaip arba kitaip bando sukelti separatistines nuotaikas (arba palaikyti jau egzistuojančias), sąrašas. Krymas ir Donbasas Ukrainoje, šiaurinės Kazachijos sritys, tautinių mažumų gyvenami plotai Azerbaidžane, Estijos šiaurrytinis kampas, Latvijos Latgalija – visur Maskva ieško (ir dažniausiai atranda) „skriaudžiamų“ ir tariamai dėl to savo šaliai nelojalių veikėjų, kurie imasi vadovauti įvairaus pobūdžio „tautiniams išsivadavimo judėjimams“.

Būtų keista, jeigu su separatizmo apraiškomis nesusidurtume ir Lietuvoje.

Vos atsikūrusi Lietuvos valstybė susidūrė su Rytų Lietuvos lenkų separatizmo problema. 1918 metų vasario 16 dieną paskelbta Lietuvos nepriklausomybė nesukėlė vietinių gyventojų entuziazmo, kadangi jie savo išsivadavimo iš rusų jungo viltis siejo su atgimstančia didele ir stipria Lenkija. Kita vertus, istoriškai Vilnius ir jo apylinkės niekada anksčiau nebuvo Lenkijos dalimi, todėl lietuvių veikėjai visiškai pagrįstai laikė jį integralia Lietuvos dalimi. Lietuvos nesėkmę Pietryčių Lietuvoje 1918-1922 metais nulėmė ir nelygios jėgos, ir nepalanki daugelio vietos gyventojų etnopolitinė orientacija. Dėl to Rytų Lietuvos lenkų separatizmo problema virto mūsų jaunos valstybės teritoriniu ir moraliniu praradimu.

Kitas separatistinis iššūkis Lietuvai buvo, kai 1923 metų pradžioje civiliais persirengę Lietuvos kariuomenės kariai ir šauliai perėjo Klaipėdos krašto, kurį tuo metu Antantės pavedimu valdė prancūzai, sieną ir inscenizavo vietinių gyventojų sukilimą. Nors vietos lietuviai (lietuvininkai) ir sudarė didesnę gyventojų dalį, dėl istorinio likimo, kultūros ir tikėjimo skirtumų ne visi pritarė vargingesniems „didlietuviams“. Dar daugiau – prijungimas prie Lietuvos suerzino Klaipėdos krašto vokiečius, kurie, kaip ir kitose po Pirmojo pasaulinio karo nuo Vokietijos atimtose teritorijose, svajojo apie Vokietijos galybės atkūrimą.

1990 metais atkūrus Nepriklausomybę, SSRS (o nuo 1991 metų – Rusija) nenorėjo susitaikyti su Lietuvos praradimu. Tada, be sabotažo, provokacijų ir kitokių kenkimo būdų, buvo prisimintas ir separatizmas, kurį Kremliaus šeimininkai daugiau ar mažiau sėkmingai iki šiol naudoja kitų valstybių destabilizavimui ir diskreditavimui.

Iš pradžių sovietai bandė remtis rusakalbiais Lietuvos gyventojais, daugiausiai susitelkusiais didmiesčiuose (ypač Vilniuje ir Klaipėdoje), taip pat tuometinėje Sniečkaus gyvenvietėje (dabar – Visagino miestas). Įvairūs SSKP „platformininkai“, „jedinstvininkai“ ir „interfrontininkai“ savo šeimininkų Maskvoje užsakymu pradėjo kurstyti žmones prieš atgimstančią nepriklausomą Lietuvą ir kelti reikalavimus prijungti Lietuvos sostinę Vilnių ir visą Vilniaus kraštą prie Gudijos SSR, o Klaipėdą su Klaipėdos kraštu – prie Rusijos Federacijos administruojamos Kaliningrado (Karaliaučiaus) srities. 1988-1991 metais Vilniuje, Klaipėdoje ir Sniečkuje daug kartų vyko „lietuvių nacionalistų keršto“ išsigandusių bei provokatorių apkvailintų rusakalbių gyventojų mitingai ir stambių įmonių „darbo kolektyvų“ susirinkimai, kuriuose Kremliaus buvo prašoma „pažaboti Vytauto Landsbergio klikos terorą“.

Visa tai liovėsi, kai 1991 metais Maskvoje žlugo antidemokratinis pučas. Netekę paramos iš „centro“, provokatoriai nusiramino. Turėjo reikšmės ir tai, kad rusakalbių gyvenamos vietovės nesudarė kiek didesnės kompaktiškos teritorijos. Be to, po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo tarptautinio pripažinimo 1991 metais maždaug trečdaliu sumažėjo čia gyvenusių rusakalbių skaičius – 1991-2007 metais iš Lietuvos išvyko apie 140 000 rusų, ukrainiečių, gudų, totorių ir kitų rusakalbių gyventojų, nesiejusių savęs su Nepriklausoma Lietuva. Tarp išvykusių didelį nuošimtį sudarė buvę partiniai bei tarybiniai darbuotojai ir sovietinės kariuomenės bei KGB karininkai, kurie buvo patys aršiausi atgimstančios Lietuvos priešininkai.

Vis dėlto labiausiai rafinuotas Kremliaus puoselėjamas separatistinis projektas yra dirbtinai kurstomas žemaičių separatizmas. Jo klasta ta, kad šįkart bandoma manipuliuoti bene tvirčiausia lietuvių tautos dalimi – žemaičiais.

Galima teigti, kad žemaičių išskirtinumo idėja yra visiškai nauja, ji neturi nieko bendro su senosios Žemaitijos tradicija. Taip, anot archeologės Reginos Volkaitės-Kulikauskienės, žemaičiai vėliausiai įsijungė į viduramžiais besiformuojančios lietuvių tautos visumą. Ir Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje jie turėjo tam tikrą autonomiją – Žemaičių seniūniją. Dar XIX amžiaus pabaigoje ėjęs laikraštis vadinosi „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“ (tarsi du atskiri pavadinimai paminėti, bet – kartu). Dar aiškiau tą santykį nusakė Simonas Daukantas, rašydamas apie „lietuvius kalnėnus (tai yra aukštaičius) ir žemaičius.

XIX amžiuje besiformuojant moderniai lietuvių tautai, žemaičiai dalyvavo šiame procese ne kaip viena iš tautos dalių, o kaip vieni iš pagrindinių jos kūrėjų, nusileisdami šiuo klausimu nebent turtingiems ir dėl to geriau išsilavinusiems suvalkiečiams, bet anaiptol ne, pavyzdžiui, aukštaičiams (kurių buvo dvigubai daugiau).

Kas būtų Lietuva be Motiejaus Valančiaus ir Simono Daukanto, be Žemaitės ir Maironio, galiausiai – be Stepono Dariaus ir Stasio Girėno? Gal ir visai tos Lietuvos nebūtų. Todėl ir nebuvo nei „Aušros“ bei „Varpo“ gadynėje, nei tarpukario Lietuvoje jokių žemaitiškų „separatizmų“. Ne už atskirą Žemaitiją, o už visą Lietuvą liejo savo ir priešų kraują Žemaičių ir Kęstučio apygardų partizanai. Neskirstė savęs pagal etnografines grupes nei į Sibirą ištremti, nei priverstinai į Vakarus pasitraukę lietuviai. Net Stalino atsiųstiems Lietuvos naikintojams ir jų vietiniams pakalikams neužteko fantazijos pabandyti suskaldyti tautą, įkuriant kokią nors „Žemaitijos ASSR“ ir įvedant joje raštvedybą atskira „žemaičių kalba“.

Keisti nesusipratimai prasidėjo tik tada, kai Maskva suprato, kad jai nepavyks išlaikyti Lietuvos. Be jau minėtų Rytų Lietuvos ir Klaipėdos krašto (rusakalbių ir lenkų) atvejų, buvo nutarta pabandyti „sužaisti“ žemaičių „korta“. Tikslas – sustiprinti Kaliningrado placdarmą, atkirsti Lietuvą nuo Baltijos jūros ir užspeisti ją ir iš rytų (iš Gudijos pusės), ir iš vakarų (iš Rytprūsių ir Žemaitijos pusės).

Iš pradžių buvo pasinaudota jau veikiančia Žemaičių kultūros draugija, į kurią susirinkę žmonės nepuoselėjo jokių separatistinių vilčių. Juos vienijo rūpinimasis vietinėmis tradicijomis, tarmėmis, kultūros paveldu ir žemaitiškos tapatybės išlaikymu. Bet infiltruotiems provokatoriams to buvo maža – prasidėjo kalbos apie tai, kad „Vilnius skriaudžia ir išnaudoja Žemaitiją“ ir kad gal geriau būtų pabandyti „tvarkytis patiems“.

Ypač radikali šiuo atveju yra organizacija keistu pavadinimu „Žemaičių parlamento taryba“, leidusi laikraštėlį „Žemaičių parlamentas“. Jos įkūrėjas Justinas Burba po kelių Rusijoje praleistų metų grįžęs į Lietuvą pabandė įkurti „Tiesos reabilitavimo partiją“, bet paskui persimetė į „žemaitišką“ veiklą. Savo laikraščio puslapiuose jis žadėjo iškelti Lietuvai milijardinius ieškinius dėl Žemaitijos nuostolių, neva patirtų per „lietuviškosios okupacijos šimtmečius“, ir kitaip kurstė žmonių priešiškumą Lietuvai. Tarp kitko, jis terorizuodavo žmones ir Vilniaus gatvėse, užlipęs ant savo „Moskvičiaus“ bei rėkaudamas Rolandą Paksą palaikančius šūkius. Priminsiu, jog prie R.Pakso vadovaujamos partijos „Tvarka ir teisingumas“ (liberaldemokratai) atsiradimo ir patekimo į valdžią prisidėjo Rusijos karinio – pramoninio komplekso (J.Borisovas) ir šios šalies specialiųjų tarnybų („Almax“) žmonės.

J.Burbos sąsajos su R.Paksu greičiausiai nėra atsitiktinės, nes ir partijos „Tvarka ir teisingumas“ emblemą – „liuftvafės“ erelį – irgi puošia keturios žvaigždės, simbolizuojančios Žemaitiją, Aukštaitiją, Dzūkiją ir Suvalkiją. Tokiu būdu propaguojama jau ne tik Žemaitijos autonomijos, bet ir visos Lietuvos „federalizacijos“ (taigi jos fragmentacijos) idėja. Neįtikėtina, tačiau panašias nesąmones visuomenei siūlė ir prie Lietuvos Respublikos Seimo veikianti Etninės kultūros globos taryba, o šiomis dienomis – ir Viešoji įstaiga „Naujosios viešosios vadybos fondas“ (projekto vadovas – buvęs Vilniaus miesto vicemeras Kęstutis Masiulis).

Kokios šiandieninės žemaitiško separatizmo apraiškos? Be jau minėtų formų, jis pasireiškia bandymais oficialiai įteisinti rašybą dounininkų tarme („žemaičių kalba“) ir pačią žemaičių „tautybę“. Lietuvoje niekas nedraudžia rašyti dounininkų arba dūnininkų tarme (lygiai kaip ir, pavyzdžiui, dzūkiškai), jau antrą dešimtmetį žemaitiškai yra leidžiamos ne tik atskiros knygelės, bet ir žurnalas „Žemaitiu žemė“. Nedraudžiama ir kalbėti tarmiškai Skuodo savivaldybės tarybos posėdyje (juk ir anksčiau taip buvo). Ir žmogaus tautybė turi būti fiksuojama pagal jo savimonę, o jinai gali būti ir žemaitiška (atskira nuo lietuviškos). Tačiau šiuo atveju kyla klausimas – kodėl visa tai bandoma dirbtinai suaktualinti? Beje, panašiu laiku kaip Lietuvoje žemaičių, Lenkijoje atsirado varmiakų ir šlionzakų (lenkų tautos etnografinės grupės), o Čekijoje – moravų ir silezų „tautiniai“ sąjūdžiai. Laimei, nė vienoje iš minėtų šalių nepavyko į pseudotautinę veiklą įtraukti didžiosios atitinkamų regionų gyventojų dalies.

Tikrai nesu nusistatęs prieš žemaičių tarmes ir tradicijas – pats esu pusiau žemaitis (mano mama varniškė). Tačiau vienas dalykas – puoselėti gimtojo krašto etnokultūrą ir rūpintis jo paveldu, o kitas – politizuoti tuos tarminius ir etnografinius skirtumus, paverčiant juos Žemaitijos rajonų gyventojų socialinį nepasitenkinimą maskuojančia vėliava. Nežinau, ar pavirs į politinę partiją naujai atsiradęs susivienijimas „Žemaičiai buvo, yra ir bus“ (kurio pagrindiniai veikėjai irgi susiję su R.Pakso partija), bet jau pastebimas jo konfliktiškas nusiteikimas.

Šiuo metu separatistinių idėjų skleidimu Lietuvoje suinteresuota vien tik Rusija.

© 2007 „XXI amžius“