Kaip šnipas Džordžas tapo Georgijumi Ivanovičiumi
Petras KATINAS
Vertėtų priminti apie vieną iki šiol visuomenei
plačiai neatskleistą sovietinio KGB šnipo Džordžo Bleiko istoriją.
Pastarasis, gavęs GRU pulkininko laipsnį, neseniai atšventė savo
84-ąjį gimtadienį, dabar gyvena Maskvoje ir vadinasi ne Džordžas
Bleikas, o Georgijus Ivanovičius Becheris. Pasak Maskvos dienraščio
Trud, Dž.Bleikas ne tiktai išdavė Sovietų Sąjungai amerikiečių
rengtos operacijos Berlyne Tunelis paslaptį, bet ir perdavė sovietams
daugybę labai svarbių duomenų apie Amerikos, Anglijos ir NATO svarbiausias
valstybės paslaptis. Už tai 1961-aisiais jis buvo nuteistas kalėti
42 metus. Dargi susiklosčius palankioms aplinkybėms, kasacinį prašymą
sušvelninti bausmę šis šnipas galėjo teikti atlikęs du trečdalius
gautos bausmės. Tačiau jau 1966 m. spalio 22 d. Dž.Bleikas sugebėjo
pabėgti iš labai gerai saugomo Anglijos kalėjimo Warmwood scrubs.
Sprendžiant iš M.Gorbačiovo ir B.Jelcino laikais pasirodžiusių publikacijų,
Dž. Bleikas išdavė sovietams apie 400 anglų, amerikiečių ir rusų
žvalgų, kurie dirbo Vakarams. Tarp tų išdavikų, kaip neseniai
rašė vienas KGB atsargos pulkininkas, buvo GRU pulkininkas Popovas,
KGB padalinio STASI Rytų Vokietijoje generolas leitenantas Bialekas
bei kiti.
Džordžo Bleiko užverbavimo dirbti Sovietų Sąjungai
istorija išties įdomi. Teigiama, kad jį užverbavo sovietų KGB karininkas
Nikolajus Loenko, kai Dž.Bleikas, buvęs britų diplomatas, buvo apkaltintas
šnipinėjimu JAV naudai ir pasodintas į Šiaurės Korėjos kalėjimą,
kuriame kalinimo sąlygos buvo nepalyginti baisesnės nei sovietų
kalėjimuose. N.Loenko tada konsultavo Šiaurės Korėjos saugumiečius.
Pajutęs grobį jis atveždavo vos gyvam išbadėjusiam kaliniui maisto
ir, pažadėdavęs atnešti dar daugiau bei išlaisvinimą iš to pragaro,
gaudavo ir jo pažadą dirbti Maskvai. Tačiau tai yra tik viena iš
šio britų šnipo užverbavimo versijų
Ne tik Rusijos KGB, bet ir
britų žvalgybos veteranai tvirtina, kad Dž.Bleikas prisiskaitęs
MarksoLenino ir kitų komunizmo teoretikų veikalų, kuriuos jam dažnai
atnešdavo N.Loenko kartu su jūros gėrybėmis paskaninta sriubyte.
Jis iš anksto rengė Džordžą Bleiką kaip idėjinį šnipą, o ne vien
dirbantį tik už pinigus. Pats dabartinis GRU pulkininkas, minint
savo 75-metį, LubiankosKGBFSB štabo būstinės aktų salėje kalbėjo:
Mes visi buvome didžiojo eksperimento dalyviais, bet gaila, kad
jis nepavyko. Tačiau Bleikas, tada jau Georgijus Ivanovičius, nuramino
KGB generolus: Komunizmo idėjos pagrįstos krikščioniškomis vertybėmis.
Ir visiškos socialinės lygybės ir visuotinės laimės diena vis tiek
neišvengiamai išauš. Taigi KGB šnipas, ko gero, iš tiesų tapo komunistu
dogmatiku.
Žinoma, Dž.Bleiko pabėgimą iš kalėjimo organizavo
KGB. Rusijos didvyriu paskelbtas (dabar jau miręs) kitas KGB užverbuotas
šnipas Morisas Koenas, nuteistas 20-iai metų kalėjimo ir kalėjęs
tame pačiame kalėjime kaip ir Dž.Bleikas, teigė, kad jo pabėgimą
organizavo Airijos teroristinės organizacijos IRA aktyvistai, su
kuriais sovietų šnipas susidraugavo būdamas kalėjime. Vienas jų
Šonas Berkas permetė virvines kopėčias ir sugebėjo pabėgimo metu
ranką susibraižiusį Dž.Bleiką paslėpti savo namuose. Vėliau abu
su sovietų diplomatų pagalba per dviejų valstybių sienas automobilio
bagažinėje atgabenti į Vokietijos demokratinę respubliką.
Dž.Bleikas, skirtingai nuo M.Koeno, negavo SSRS
didvyrio vardo, nes pastarasis nusipelnė Kremliui kur kas daugiau.
Tai Koenas perdavė Maskvai atominės bombos paslaptis. Taigi šis
amerikiečių išdavikas pasidarbavo Maskvai daugiau nei britas. Kita
vertus, Rusijos didvyrio vardo suteikimas Bleikui neabejotinai būtų
smarkiai pabloginęs Maskvos ir Londono santykius. Ko gero, dabar
tiems santykiams paaštrėjus, GRU pulkininkui Džordžui Bleikui, tapusiam
Georgijumi Ivanovičiumi Becheriu, ta klaida gali būti ištaisyta.
Žinoma, šiam išdavikui Jungtinė Karalystė atleisti
nesiruošia. Buvusiam anglų žvalgybos MI-6 karininkui, tapusiam GRU
pulkininku, jeigu jis pasirodytų tėvynėje, nepaisant jo garbingo
amžiaus, vieta būtų tikrai kalėjime. Bet šnipas nerimsta. Vienai
Anglijos leidyklai paskelbus jo memuarus, pavadintus Kito kelio
nėra, šiam Lenino ordino kavalieriui buvo sumokėta septyni tūkstančiai
svarų. Dabar Bleikas kreipėsi į Strasbūro žmogaus teisių teismą
teigdamas, kad, Anglijos vyriausybei spaudžiant, leidykla jam sumokėjusi
elgetišką honorarą; šnipas reikalauja, kad Strasbūro teismas jam
priteistų išmokėti mažiausiai 90 tūkst. svarų sterlingų.
Apskritai kitų KGB užverbuoti vakariečių šnipai
sunkiai pritapo prie sovietinėsrusiškos kasdienybės. Netgi tas
pats M.Koenas, perdavęs Maskvai atominės bombos gamybos paslaptis,
nusižudė. Tiesa, savo paskutiniame laiške pageidavo, kad būtų palaidotas
su sovietinio KGB majoro uniforma. Į labai sunkią depresiją buvo
puolęs ir kitas daug Maskvai pasidarbavęs KGB šnipas Filbis jis
netgi buvo pradėjęs bendrauti su disidentais. Na, o IRA aktyvistas
Šonas Berkas, padėjęs pabėgti iš kalėjimo Dž.Bleikui, nepritapo
Maskvoje. Jis beviltiškai gėrė, nuolat keldavo muštynes Maskvos
restoranuose ir kavinėse, apkuldavo netgi savo geradarius ir globėjus
KGB karininkus. Pagaliau jis, nors ir rizikavo pakliūti į kalėjimą,
išvyko į tėvynę, pareikšdamas, kad jam bus kur kas ramiau britų
kalėjime nei sovietinėje laisvėje.
Kaip pažymi Lubiankos čekistų vadeivos, faktiškai
tiktai vienas Dž.Bleikas iš visų Vakarų išdavikų puikiai prigijo
Maskvoje. Jis rengė jaunuosius KGB kadrus, dėstydamas Pasaulio ekonomikos
ir tarptautinių santykių institute, kurio direktoriumi buvo ilgametis
KGBGRU veteranas, vėliau Rusijos premjeras Jevgenijus Primakovas.
Abu KGB veteranai puikiai sutaria iki šiol, netgi draugauja šeimomis.
Tai J.Primakovo rūpesčiu neseniai Maskvos leidykla Molodaja gvardija
išleido naują Dž.BleikoGeorgijaus Ivanovičiaus Becherio knygą Permatomos
sienos. Pristatydamas naują kūrinį šis šnipas, išdavęs savo tėvynę,
pasigyrė, kad Rusijos užsienio žvalgybos dėka jis yra puikiai aprūpintas,
nejaučia jokių rūpesčių.
© 2007 XXI amžius
|