„XXI amžiaus“ priedas apie slaptąsias tarnybas

2007-iųjų spalio 3 d., Nr.6


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Ginamės nuo Rusijos už „Gazprom“ pinigus?

Gintaras VISOCKAS

Žurnalistas Tomas ČYVAS įsitikinęs,
kad Lietuva šiandien tapo politine,
kultūrine, ideologine Rusijos
provincija, integruota į NATO
ir Europos Sąjungos struktūras
Autoriaus nuotrauka

Istorikas Tomas ČYVAS istorijos mokslus Vilniaus universitete krimto 1990 – 1994 metais. Iškart po studijų metėsi į besikuriančias privataus verslo struktūras. Savo jėgas išbandė, regis, visose srityse: nuo vilkikų, spaustuvės įrangos pirkimo – pardavimo sandorių iki vadybininko pareigų privačioje draudimo kompanijoje. Tiesa, milijonų neužsidirbo. Šiandien T.Čyvas ėmėsi plunksnos. Jau keletą metų jis darbuojasi Lietuvos žiniasklaidoje. Ne dėl skalsesnės duonos, o todėl, kad politikai, istorijai niekad nebuvo abejingas. Tad nieko nuostabaus, kad šį kartą nugalėjo istoriko žingeidumas – poreikis analizuoti, vertinti visuomeninį, kultūrinį, politinį Lietuvos gyvenimą. Pagrindinė T.Čyvo tema šiandien – politika. Kartu ir visi su VSD susiję įvykiai.

 

Tomai, įsiminė vienas paskutinių jūsų komentarų, kuriame analizuojate, kodėl nužudytas VSD karininkas Vytautas Pociūnas. Toje publikacijoje darėte prielaidas, kad V.Pociūnas galėjo užčiuopti, kaip amerikiečių pinigai, skirti Baltarusijos demokratinėms jėgoms paremti, nusėdo kai kurių lietuvių privačiose kišenėse. Kitaip tariant, amerikiečiai davė kai kuriems mūsų vadinamiesiems „valstybininkams“ lėšų, kad šie pagelbėtų nuo Aleksandro Lukašenkos diktatūros kenčiančioms politinėms jėgoms. Bet mūsiškiai, užuot pinigus panaudoję pagal paskirtį, juos susikišo į nuosavas kišenes.

Tokią versiją pirmasis paskleidžiau ne aš. Šie įtarimai žiniasklaidoje sklando jau daugiau kaip metus. Tačiau į visa tai labai keistai sureagavo užsienio reikalų ministerija. Mūsų URM labai keistai pradėjo šiuos gandus neigti. Juk viešojoje erdvėje oficialaus teksto apie Baltarusijos opozicijai skirtus amerikietiškus pinigus nebuvo. Tiesiog URM teigia, esą tokie spėliojimai „neatitinka tikrovės“ ir „diskredituoja Lietuvos rytų politiką“. Tačiau URM nenurodo, kas konkrečiai ką turėtų paneigti, nenurodo konkretaus leidinio, kuris paskelbė tokius įtarimus ir negrasina teismais. Asmeninė garbė ir orumas lyg neužgauti, nors visi žino, apie ką daugmaž kalbama. Mūsų diplomatai tiesiog sako: tokio dalyko negali būti todėl, kad jo negali būti niekada. Beje, su savo paneigimais URM pavėlavo. Pagrindinis žiniasklaidoje minėtas asmuo, kuris galėjo prikišti rankas prie amerikiečių lėšų, skirtų Gudijos demokratijai, jau daugiau kaip metus nebedirba URM struktūrose. Žodžiu, man tokia URM reakcija – daugiau nei keista, daugiau nei įtartina. Gal mūsų diplomatų ministerija malonėtų piliečiams paaiškinti tiksliau? Kas ką apšmeižė, kur apšmeižė, kokie įrodymai, kontrargumentai? Kas ką mėgina laikyti kvailiais? Kalbama apie kažkokius mistinius diplomatus bei mistinę žiniasklaidą, kai visi jau ne kartą lyg ir girdėjo konkrečias pavardes. URM gynėsi, kad iš principo ji negalinti administruoti tokio pobūdžio lėšų. Bet juk niekas ir nesako, kad ji jas oficialiai administravo.Visiems aišku, kad kalbama apie „juodus“ pinigus. Aš manau, kad šiandien labai svarbu išsiaiškinti, kas ir kokiais tikslais tuos gandus skleidžia. Ar negali būti taip, kad ši išgalvota istorija paskleista specialiai, siekiant nukreipti dėmesį nuo kur kas svarbesnių dalykų? Juk šie gandai kompromituoja amerikiečius. Analizuojant šią versiją galima susigalvoti net didžiausių absurdų: esą V.Pociūną patys amerikiečiai ir nugalabijo, bijodami, kad yla neišlįstų iš maišo. Šis dalykas labai svarbus. Po tokių gandų, jei jie įgautų pagreitį, įsitvirtintų žmonių sąmonėje, amerikiečiams būtų dar sunkiau kovoti prieš Rusijos įtaką tiek Lietuvoje, tiek Baltarusijoje. Gal šitaip sąjungininkai subtiliai įspėjami: nemėginkit klausti apie aukštus postus užimančius KGB rezervininkus ir jų draugus Lietuvoje, nes patiems gali tekti aiškintis dėl ... nelegalių finansavimo operacijų.

Esate minėjęs, jog iš mūsų slaptųjų tarnybų per paskutiniuosius keletą metų masiškai pasitraukė kelios dešimtys profesionalių žvalgybininkų. Ar tie pasitraukimai – atsitiktiniai? Kas juos inspiravo?

Per pastaruosius porą metų iš pagrindinės mūsų slaptosios tarnybos, turiu omenyje VSD, buvo išstumta kelios dešimtys profesionalių, sąžiningų, patyrusių, išsilavinusių, patriotiškai nusiteikusių žvalgybininkų. Pretekstai atleidimui sugalvoti įvairiausi. Vieni išėjo patys, neapsikentę spaudimo, antri atleisti dėl smulkių priekabių, dar kitus prieš atleidžiant bandyta sukompromituoti. Bet šie niuansai nekeičia esmės. Kelios dešimtys atleistų žvalgybininkų – labai daug, turint omenyje, jog kartu su jais buvo netiesiogiai atleista ir visa jų agentų, informatorių armija. Mano žiniomis, šie valymai, kurie praėjo, beje, labai tyliai, reiškia, kad nūnai sužlugdytos net trys VSD valdybos – Ekonomikos pagrindų, Konstitucijos apsaugos bei Kontržvalgybos valdybos. Ilgam paralyžiuota jų veikla. Tokie dalykai greitai neatstatomi, neatkuriami. Kas sužlugdė, kodėl sužlugdė, kam visa tai naudinga? Be abejo, Rusijai, o ne Jungtinėms Valstijoms. Už sąmoningą Lietuvos slaptųjų tarnybų silpninimą kaltieji privalo atsakyti. Bet ar šiandieninis Seimas turi politinės valios ir jėgos pareikalauti atsakomybės už sąmoningą VSD griovimą? Dabar Lietuvoje keiksnojami politikai, tarnautojai, ministrai tik už tai, kad tarnybiniu automobiliu į kirpyklą nuvežė šuniuką, darbo metu nuvažiavo išsimaudyti ežere ar nušovė stirną. Be abejo, apie tokius dalykus būtina kalbėti. Nušauta stirna turi sužlugdyti ministerijos klerko karjerą. Tačiau man keista, kad žiniasklaida nešaukia apie esminius, pagrindinius nusikaltimus – apie sužlugdytą VSD, apie iš esmės neteisėtą kelių dešimčių žvalgybininkų pašalinimą iš pagrindinės slaptosios tarnybos.

Opozicija juk irgi neatlieka savo pagrindinio vaidmens. Pirmiausia omenyje turiu konservatorius. Jie daugiau bičiuliaujasi su socialdemokratais nei jiems oponuoja.

Šiandien Lietuvai labai svarbu, kad atsirastų rimta, įtakinga, gausi politinė jėga, turinti užtektinai jėgų pareikalauti kardinalių, bet ne kosmetinių reformų. Lietuvoje nūnai susiklostė tragiška situacija, nes pozicija ir opozicija susiliejusios tarsi broliai dvyniai.

Dešinieji lyg ir reikalauja pasiaiškinimo iš tų, kurių rankose pagrindiniai valdžios svertai, bet labai nenusimena, jei jų reikalavimai ignoruojami. Socialdemokratais besivadinantys Sniečkaus ir Paleckio partijos palikuonys nesuinteresuoti išpjauti į VSD struktūras įsimetusį pavojingą pūlinį. Bet ir konservatoriai savo elgesiu kartais labai mažai kuo skiriasi nuo savo oponentų. Tokia draugystė leidžia manyti, jog VSD struktūras silpninančios jėgos turi kompromituojančios medžiagos tiek apie valdančiuosius, tiek apie opoziciją.

Visuomeniniai judėjimai taip pat tūpčioja vietoje. Tarsi kelia problemas į viešumą, reikalauja, piktinasi, bet valdžia, mano supratimu, ne itin baiminasi tokių prieštaravimų.

Aš irgi pasigendu piktesnės visuomeninių judėjimų reakcijos, pasigendu konkrečių, nuoširdžių, pilietinių iniciatyvų. Pavyzdžiui, mitingų, kuriuos organizuoti tiesiog mažai kas ryžtasi. Šiandien Lietuvoje suponuota tokia nuomonė, esą tie, kurie piketuoja, rengia mitingus prie Seimo, Vyriausybės arba Prezidentūros, – yra tarsi ir nevykėliai, autsaideriai, dargi neva pasiilgę sovietinių laikų. Tai mitas, nes atlikti sociologiniai tyrimai byloja, jog linkusieji protestuoti kaip tik labiau neigiamai vertina sovietmetį, nei tie, kurie nė vienoje akcijoje nedalyvavo. Dabar sukurtas įvaizdis, tarsi piketuotojai tėra šustauskininkai, paksininkai. Padoriam, išsilavinusiam, dėl valstybės reikalų nuoširdžiai susirūpinusiam inteligentui lyg ir nedera piketuoti. Suprask, tai blogo tono ženklas – lyg nosies krapštymas. Šustauskas, Paksas sukūrė neigiamą mitinguotojo įvaizdį, todėl visuomeniniams judėjimams nėra lengva. Be visų kitų problemų, jie dar turi įtikinti visuomenę, jog protestavimas su plakatu rankose – normali pilietinė akcija.

Vadinamieji „valstybininkai“ taip pat labai gudriai sužaidė pokerį. Jie gana sėkmingai visuomenei perša nuomonę, esą tie, kurie juos kritikuoja, dirba Rusijai. Kaip atsispirti tokiai demagogijai? Kaip atremti tokį melą?

Nereikia pamiršti esmės. Vadinamieji „valstybininkai“ tarsi ir gina Lietuvos interesus – priešinasi Rusijos įtakai. Bent jau daug ir garsiai apie tai skanduoja. Bet už „Gazprom“ pinigus. Už didelius „Gazprom“ pinigus! Ar įmanoma dirbti Lietuvos labui už „Gazprom“ lėšas? Rusijai turėtų būti labai lengva dirbti Lietuvoje, nes nereikia nieko verbuoti, nereikia giliai įsiskverbti į mūsų struktūras – mes patys siūlome savo paslaugas. Oficialusis Kremlius tiesiog pareiškia, kokią sumą „Gazprom“ skiria savo reikalų tvarkymui Lietuvoje ir lyg tarp kitko paklausia, kas iš Lietuvos veikėjų norėtų pasiimti tuos pinigus. Ir Lietuvos elitas pats veržte veržiasi prie tų pinigų, konkuruoja tarpusavyje, vienas kitą skandina. Vadinamieji „valstybininkai“ juk ir Rolandą Paksą rėmė tol, kol jis jiems buvo reikalingas. Ir tą patį Viktorą Uspaskichą išaugino, išpuoselėjo, leido sustiprėti. Labai panašu, kad parodomieji diplomatų – šnipų išsiuntimai iš šalies – tik širma ir viešųjų ryšių akcijos. Kai kurios iš jų buvo įvykdytos net be dabar jau išvaikytos kontržvalgybos žinios. Dabar jau buvę pareigūnai trauko pečiais, nelabai suprasdami, kodėl reikėjo išsiųsti būtent tuos, o ne kitus, nors panašiais darbeliais užsiima kone pusė visos „draugiškos šalies“ ambasados darbuotojų. Tikrieji įtakos agentai – tai tie, kurie naudojasi „Gazprom“ pinigais. Ir Rusijai visiškai nesvarbu, kokia to „paslaugiojo“ pavardė – lietuviška ar rusiška. Rusija žino, jog kandidatų išdavystei jie turės užtektinai. Bent tol, kol Lietuva naudosis tuo „nepakeičiamuoju vamzdžiu“, kol tas vamzdis Lietuvai bus vienintelis. Prie to vamzdžio mes pripratinti kaip narkomanas prie dozės. Ir tas santykinis rusiškų dujų pigumas, lyginant su Europos Sąjungos dujomis, mums išlenda per pakaušį. Lietuva šiandien virtusi politine, ideologine, kultūrine Rusijos provincija, integruota į NATO ir ES struktūras.

Ar Amerika mato, supranta, kad mes tapome politine, ideologine, kultūrine Rusijos provincija, integruota į NATO ir ES struktūras?

Manau, Vašingtonas suinteresuotas, jog Lietuva būtų saugi, stipri, atspari rusų įtakai. Ar Amerika suinteresuota mums padėti? Amžinas klausimas ir amžinas paverkšlenimas, kad „mus paliko“. Tik ar kas nors prašo sąjungininkų pagalbos? Oficialusis Vilnius kuria visai kitokį savo įvaizdį: šalies donorės, regiono lyderės, demokratijos transportuotojos. Kaip jau čia gelbėsi tokią galybę ir spindesį?

Net 5-asis NATO straipsnis byloja, jog pagalba suteikiama, kai jos paprašoma ar pareikalaujama. Šiuo metu Lietuvos valdžiai kažkodėl užtenka, kad ji giriama už demokratinių procesų skatinimą Gruzijoje, Serbijoje, Ukrainoje. Kad pačioje Lietuvoje tėra netikra – valdoma – demokratija, mūsų valdžios vyrams ir moterims nė motais. Turint omenyje, jog Rusija vystosi mums pačia blogiausia kryptimi – atgimsta jos imperinės ambicijos, Lietuvos laukia sunkūs laikai.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija