„XXI amžiaus“ priedas apie slaptąsias tarnybas

2007-iųjų spalio 3 d., Nr.6


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

„Būta ir svajota“

Istorija apie Peslį – MGB agentą ir rezervininką

Kęstutis KASPARAS

Juozas Markulis

Lietuvos TSR KGB pirmininko
J.Petkevičiaus raporto, siūlančio
apdovanoti J.Markulį – agentą
„Noreiką“, faksimilės
fragmentas. 1967 11 24

Juozo Markulio kapas

1936 metais Kaune, Aukštojoje Panemunėje, Lietuvos karo mokyklos aspirantų laidos išleistuvėse geriausias aspirantas be jokių užrašų pasakė kalbą dalyvaujant respublikos prezidentui Antanui Smetonai, ministrų kabinetų pirmininkui J.Tūbeliui, kariuomenės vadui ir kitiems aukštiems to meto valdžios atstovams. „Penkių minučių kalbą prisotinau jaunatvės polėkiu, romantizmu, tėvynės meile, istorinės praeities gerbimu ir mokomu panaudojimu nūdienai, dabarties apžvelgimu ir ateities uždavinių glaustu akcentavimu. „Geriau liūtu mūšyje kovojant kristi, nė supančiotu avimi mekenti pažemintam, žiūrint į išniekintą Motiną Tėvynę, dūstančius nedalioje brolius. Mūsų nedaug, bet mes pasiryžę tapsime visų tautų akivaizdoje žmonėmis iš legendų. Tad broliai, viribus unitis pajudinkime žemę ir dangų!“ Prezidentas absolventą už tokią kalbą pabučiavo, o karo mokyklos viršininkas gen. Musteikis, spausdamas ranką, sakė: „Jūs, pone leitenante, meskite mediciną ir eikite studijuoti teisės: Jūs turite didelį talentą – paveikti į kitus gyvu žodžiu. Aš jus paremsiu. Neužkaskite gamtos dovanos. Tai privalo tarnauti Lietuvai“. Taip, šis leitenantas toli nuėjo, tik ne tuo keliu, kuriuo tikėtasi ir laukta.

Juozas Albinas Markulis gimė 1913 m. kovo 1 d. Pitsburge, Pensilvanijoje, JAV. 1930-1935 metais mokėsi Kauno VDU Teologijos, filosofijos ir teisės fakultete, kad įgytų gimnazinį išsilavinimą ir galėtų studijuoti mediciną. Lygiagrečiai 1936 metais baigė Karo mokyklos aspirantūrą atsargos leitenanto laipsniu. 1941 metais baigė Kauno VDU Medicinos fakultetą ir iki 1943 metų dirbo Žmogaus anatomijos katedros asistentu. Vokiečių okupantams uždarius universitetą, dirbo Ukmergėje ir Utenoje apskrities gydytoju. 1944 metų spalio mėn. paskirtas Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos katedros vedėju ir vyr. dėstytoju.

1945 metų sausį MGB užverbuotas vidaus agentu slapyvardžiu „Ąžuolas“. Kadangi šio agento byla nerasta, plinta įvairūs gandai apie jo užverbavimo aplinkybes. Pasak vienų, jis buvo suimtas dėl to, kad vokiečių okupacijos metais dalyvavo bolševikų aukų ekshumacijoje, iškentė kankinimus ir sutiko bendradarbiauti su MGB. Tačiau staigi mokslinė karjera liudija greičiau savanorišką, iš „patriotinių“ paskatų bendradarbiavimą su MGB. Tenka atkreipti dėmesį į jo pasirinktą specialybę – teismo medicinos, patologinės anatomijos (tai yra lavonų skrodimo) sritį. To meto pagrindinės medžiagos tokiam darbui tiekėjai buvo NKVD ir NKGB kalėjimai ir kitos tos sistemos įstaigos, todėl joks gydytojas ten negalėjo dirbti, jei nebuvo rusas arba saugumo agentas.

„Lietuvos Laisvės Armija (kurios steigėjų gretose ir aš buvau vedinas šviesių idealų), pasiglemžta ilgainiui Veverskio K. ir jo talkininkų (parsidavusių gestapui), tempė tautiečius į pražūtį. Likti abejojančiu stebėtoju, gelbstinčiu savo egoizmą, aš negalėjau. Man buvo šlykštu. Liejosi nekaltųjų kraujas, ašaros, žemė net vaitojo. Reikėjo aukotis. Nedvejodamas pasirinkau kelią – rodyti klystantiems gyvenimą, reikalą gydyti karo žaizdas ir kurti naują Rytojų Nemuno krašte. To išdavoje teko išgyventi eibes intrigų, klastos, pavydo ir šlykščių šmeižtų. Tas manęs nebaidė. Kam tai reikėjo aukotis, nes grėsė visam Nemuno kraštui reali mirtis, išnykimas. Ir ėjau gelbėti klystančių, ėjau gesinti brolžudiškų, beprasmių žudynių gaisro“ (J. Markulis, 1970 10 04, 14 val. Sekmadienis, Vilnius).

Ir Juozas „pasiaukojo“: „1946-1948 m. palaikiau ryšius su papulkininkiu Ilja Borisovičiumi Počkajumi, o iki tol buvau ryšyje su MGB majoru Makovu“ (1956 06 12 J. Markulio parodymai V. Valantino ir kt. byloje). Spėju, kad J.Markulį iš tikrųjų užverbavo dar vokiečių okupacijos laikais NKVD rezidentas „Kim“ tuo metu, kai jis dirbo (1944 05 10 – 1944 07) Utenos apskrities gydytoju.

Kad J.Markulis vaidino Azefo (dvigubo agento) vaidmenį, šiandien Lietuvoje tiki tik vienas asmuo – jo buvusi ryšininkė Ona Trakimaitė-Ožka. Ji įsitikinusi, kad „Lietuvos pogrindžio centrui“ priklausė ir patys MGB vadai. Šie niekada neabejojo savo agento patriotiškumu: 1967 m. lapkričio 24 d. Lietuvos SSR KGB pirmininkas J.Petkevičius VČK-KGB organų penkiasdešimtmečio proga pristatė apdovanojimui J.Markulį – agentą „Noreiką“, kuris „būdamas mūsų agentu, 1945-1948 m. ne kartą įsiskverbdavo į veikusio tuo metu respublikoje ginkluoto nacionalistinio pogrindžio vadovaujančias grandis ir, kaip tarybinis patriotas, labai padėjo likviduoti keliolika banditų štabų, nukenksminti eilę didelių banditų formuočių vadų ir daugelį banditų-teroristų. Tuo pat metu Markulis sugebėjo darbuotis ardant gaujas ir palenkti legalizuotis ženklų skaičių eilinių jų dalyvių“... Ir toliau: „Valstybiniai apdovanojimai žinomų respublikoje kovotojų su ginkluotu nacionalistiniu pogrindžiu suvaidintų teigiamą vaidmenį patriotiškai auklėjant gyventojus, ypač jaunimą“. Jaunimui auklėti J.Markulis 1969 metais buvo parengęs ir apybraižą „Būta ir svajota: istorija apie šautuvą, drąsą ir ištikimybę“, tačiau KGB susilaikė ir nepaskelbė apie savo patriotą spaudoje...

Todėl tenka kalbėti apie tai, kas būta: apie klastą ir išdavystę. J.Markulis iš tikrųjų pažinojo LLA vadą Kazį Veverskį-Senį, tačiau organizacijoje dalyvavo kaip rezervinis narys – rezervo politikas. Jį pažinojusieji vertino kaip intelektualą, pasižymintį retais gabumais ir patriotą. Jis mokėjo bendrauti su žmonėmis, buvo iškalbus. Buvo susikūręs plačių pažiūrų, branginančio Lietuvą ir jos žmones, suprantančio meną mediko įvaizdį. Pirmosios jo, kaip agento, užduotys buvo sekti savo katedros kolegą ir kito, Humanitarinio fakulteto dėstytoją istoriką Bronių Dundulį. Vėliau jam buvo pavesta ir daugiau (pavyzdžiui, „rūpintis“ štuthofiečiais – buvusiais tautos įkaitais Štuthofo nacių lageryje), tarp jų – rašytoju Baliu Sruoga. Tad iki „aukojimosi“ dėl „nekaltai liejamo kraujo“ buvo labai toli!

1945 metų vasarą J.Markulio „tarybinis patriotizmas“ buvo „patikrintas“ krauju: pasinaudojęs senaisiais LLA ryšiais, jis po apsilankymo Kirdeikiuose išdavė kleboną kun. P.Liutkų-Juodąjį Petrą ir pirmąjį Vytauto apygardos vadą kpt. V.Gumauską-Gailių, kuris buvo nušautas pasaloje.

1946 metų pavasaris buvo esminių pasikeitimų metas. MGB nusprendė daugiau nelaukti ir, masinių areštų banga nušlavusi pogrindininkus, pradėjo pati kurti melagingą „centrą“, galbūt orientuodamasi daugiau į Vakaruose esančius išeivijos centrus bei siekdama įsiskverbti į užsienio žvalgybas. Tai nebuvo kažkas nauja, kūrybiška: okupantai bandė pakartoti seną čekistų „Savinkovo bylos“ operaciją („Trestas“), vykdytą prieš rusų emigraciją, tik lietuvišką jos variantą. Jos esmė tokia: sukūrus melagingą pogrindžio organizaciją, perimti Pasipriešinimo vadovybę bei ryšius su užsieniu ir vienkartiniu smūgiu viską sunaikinti. Ši operacija buvo sudėtinga todėl, kad organizacija iš tikrųjų turėjo veikti pogrindyje, tai yra rezistentai kartu su MGB agentais, šiems suteikiant teisę vykdyti diversinius veiksmus, žmogžudystes (iki majoro laipsnio) bei dešifruoti kitus MGB informatorius ar agentus.

Tai 1974 metais liudijo KGB mjr. L.Maksimovas (BDPS centro ryšininkas Antanas): „Kai buvau pervestas į nelegalią padėtį, man buvo kategoriškai uždrausta užeiti į Lietuvos TSR MGB be ypatingo reikalo. Dieną, jei nebuvo būtinybės dėl operatyvinio darbo, man draudė būti mieste. Sėdėjau užrakintas name, esančiame netoli ministerijos, kuriame gyveno saugumo darbuotojai“. Jokiose MGB ataskaitose ši veikla neatsispindėjo, išskyrus tiesioginius raportus šios operacijos vadovui I.Počkajui.

Todėl ypatingai patikimas ir išradingas turėjo būti tokio „centro“ vadas ir juo tapo J.Markulis. „Vykdydamas saugumo organų užduotis, Markulis ne kartą pakliūdavo į ypač sudėtingas ir jo gyvybei pavojingas padėtis kovoje su veikiančiais Sovietų valstybės priešais, bet dėka didelės erudicijos, vyriškumo, narsumo, išskirtinio išradingumo, jis sėkmingai įgyvendindavo iškeltus tikslus. Daug kartų jis rizikavo ne tik savimi, bet ir savo artimųjų gyvybe“ (J.Petkevičiaus 1967 11 27 raštas Nr. 2/2-7201).

Šiai operacijai MGB 2-asis skyrius sujungė dvi agentūrines bylas „Saksai“ ir „Cerberiai“, kurių pagrindu 1946 metų liepą buvo pradėta nauja agentūrinė byla – planas „Vakarai“ („Zapad“), vėliau „Banga“ („Volna“) ir „Miškas“ („Les“).

J.Markulio „iškilimui“ pagelbėjo atsitiktinumas: 1946 metų balandžio mėn. Didžiosios Kovos apygardos vadas J.Misiūnas-Žaliasis Velnias ėmė ieškoti ryšių su kokiu nors vyriausiuoju centru, ir jo ryšininkė, studentė-medikė O.Trakimaitė (štabo viršininko Benedikto Trakimo-Genelio sesuo) tuo klausimu kreipėsi į savo... profesorių. Ir rado... MGB per J.A.Markulį ėmė vaizduoti tokio centro – Lietuvos tautinės tarybos atkūrimą iš jos likučių. Moralinis cinizmas buvo tas, kad agentūriniu slapyvardžiu J.Markulis pasirinko jo paties išduoto ir Tuskulėnuose nužudyto tos tarybos pirmininko kapitono Jono Noreikos pavardę. Ta pati Ožka profesorių supažindino ir su kita studente Albina Celiešiūte iš Suvalkijos, ir 1946 m. gegužės 28 d. Aukštaičių partizanų štabo įgaliotinis Erelis (MGB agentas „Ąžuolas-Noreika“) susitiko su Pietų Lietuvos partizanų vadovybe. Pasitarimo klausimai rodo, kad jo uždavinys tuo metu dar apsiribojo įprasta maršrutinio agento užduotimi lokalizuoti partizanų vadovybę, jos ryšių tvarką. Po agento apsilankymo tuoj pat buvo surengtos kariuomenės apsiaustys, kurioms vadovavo pats MVD ministras J. Bartašiūnas.

Padėtis pasikeitė, kai birželio 6 dieną J.Markulis gavo Tauro apygardos ryšininkų kvietimą susitikti su atvykusiais iš užsienio „žurnalistais“. Birželio 18 dieną Geležinio Vilko rinktinės štabo būstinėje pasitarime su J.Deksniu-Hektoru ir V.Staneika-Meškiu buvo įsteigtas Bendras demokratinio pasipriešinimo sąjūdis (BDPS). Po šios sėkmės sukurtas MGB planas „Vakarai“ („Zapad“) įkišti savo agentams į kuriamą vyriausiąją Pasipriešinimo vadovybę, perimti ryšiams su Vakaruose esančiais lietuvių centrais bei panaudoti BDPS kaip ginklą nuslopinant partizaninį pasipriešinimą. „Siekiant šio uždavinio man, kaip BDPS generaliniam sekretoriui, MGB iškėlė uždavinį sujungti, vadovaujant BDPS, visas Lietuvos teritorijoje antisovietines organizacijas... BDPS turėjo vykdyti teroro nutraukimo politiką iš ginkluoto pogrindžio narių pusės“, – teigė 1956 metais J.Markulis.

Liepos antroje pusėje Kaune Hektoras susitiko su Ereliu ir taip gimė VLAK – Vyriausias Lietuvos atstatymo komitetas. VLAK Generaliniam kariniam štabui turėjo būti pavesta vadovauti visam pasipriešinimui. BDPS turėjo tenkintis tik politine veikla ir bendradarbiavimu žvalgybos srityje su VLAK štabo II skyriumi. Pats BDPS Vyriausiojo komiteto formavimas liko J. Deksnio-Hektoro rankose. Liepos 29 dieną J.Deksnys išvyko į Vilnių ir apsigyveno pas J.Markulį jo bute. Čia J.Deksnys žengia lemiamą žingsnį, turėjusį tragiškų pasekmių visai Lietuvos rezistencijai. Jis paprašė J.Markulio surengti Vilniuje pogrindžio vadų pasitarimą, kuriame jis, kaip užsienio delegatūros atstovas, galėtų pasisakyti apie naują pogrindžio taktiką, išdėstyti numatomą struktūrą ir pristatyti MGB agentą J.Markulį kaip VLAK pirmininką ir BDPS vadovą. Toks „apygardų vadų“ pasitarimas buvo surengtas rugpjūčio 12 dieną Vilniuje, kuriame dalyvavo beveik vieni MGB agentai. Pasitarimo priedanga buvo atviliotas į Vilnių ir suimtas Didžiosios Kovos apygardos vadas, aktyvus pasipriešinimo judėjimo organizatorius J.Misiūnas-Žaliasis Velnias.

Atrodo, visų pirma visa vadovybė turėjo būti sudaryta iš MGB agentų, tikruosius rezistentus priviliojant po vieną. Kitaip sakant, prasidėjo J.Markulio „rezistencinės organizacijos kūrimas“. Pirmiausiai jis pats susidvejino į dr. Narutavičių ir prof. Šalčiūną, darė užuominas, kad komitetui priklausė „labai užsikonspiravę profesoriai“, iš savo algų „remiantys“ pogrindžio veiklą. Po to atsirado pulkininkas Vytis ir kapitonas Griežtas, buvusio prezidento A.Smetonos svainis T.Chodakauskas (agentas Liūtas) su „Auksine gvardija“ ir pora patiklių kunigų. Iš lagerio J.Markulis organizacijos reikalams ištraukė savo giminaičius Petrą Januškevičių su motina, kurio brolis ir tėvas majoras Januškevičius-Tėvas buvo žuvę partizanais, ir pan. Po to prasidėjo ir tikrų rezistentų įtraukimas. J.Deksnys išsitarė, kad atsarginius anglų šifrus palikęs Juozui Lukšai, todėl liepos pabaigoje, J.Markulis pasikvietė Juozą bei jo brolį Stasį persikelti į sostinę radijo ryšio tarnybai ir kitiems organizaciniams BDPS reikalams, atsiviliojo „aktyvius teroristus“ Algimantą Zaskevičių-Tautvaišą iš Žemaitijos ir Antaną Kulikauską-Daktarą iš Dzūkijos, paėmė į savo „globą“ Vyčio apygardos vado Danieliaus Vaitelio žmoną ir per šeimą bandė pasiekti Rytų srities vadą Joną Kimštą-Žalgirį.

Vienintelė MGB mintis buvo sunaikinti bet kokį pasipriešinimą režimui, o slopinimo taktikai imdavo ir taikė tai, kas tuo metu buvo naudinga. J.Markulio tikslas buvo nutraukti ar bent apriboti karinius veiksmus prieš okupantus, pervedant kovotojus iš veikiančių būrių į nelegalią padėtį miestuose. Čia kontroliuojant dokumentų padirbinėjimą bei sukuriant butų-spąstų sistemą, palaipsniui tikėjosi sunaikinti visą pogrindį. Atrodo, jeigu ne pačių rusų nekantrumas, J.Markulis būtų pasiekęs daugiau. „Dr. Erelis, būdamas nemažo proto žmogus ir inteligentiškų gabumų, siekdamas savo išdavikiškų tikslų – ne šiandieną, tai po metų sunaikinti mano vadovaujamos Srities partizanų sąjūdį, labai atidžiai sekė visus mano veiksmus ir iš mano iki šiol parašytų komitetui laiškų stengėsi sužinoti ne tik, ką aš veikiu, bet ir ką aš galvoju“ (J.Kimšto-Žalgirio 1947 09 27 laiškas Algimanto apygardos vadui).

Netrukdoma Erelio veikla bei pogrindžio veikėjų suėmimai sukėlė įtarimą ir 1947 metų sausio pradžioje J.Markulis buvo demaskuotas kaip MGB agentas. Tauro, Dainavos ir Kęstučio apygardos nuo jo veiklos atsiribojo. Tauro apygardos vadas Žvejys įsakė Erelį likviduoti ir dėjo pastangas įspėti visų apygardų štabus apie atskleistą provokacinę Erelio veiklą.

1947 metų vasarą J.A.Markulis dar rizikavo surengti Vyčio ir Žemaičių apygardų vadų suvažiavimą, kuriame „pasmerkė“ J.Lukšą-Kazimierą ir A.Zaskevičių-Šalną (nors šis jau buvo MGB suimtas ir pats išdavinėjo), „dezertyravusius iš kovos lauko“, ir kvietė atvykti išsiaiškinti santykius. Jam pavyko į Vilnių išsikviesti Vytauto ir Algimanto apygardų vadus, tačiau šie laimingo atsitiktinumo dėka iš spąstų ištrūko. Tai buvo galas. „Galop, nusmukdytas fiziniai ir moraliai, visiškai neatsiekęs savo išdavikiškų tikslų, visiškai išsišifravęs, būdamas visiškai arti to medžio, ant kurio pasikorė judošius, dr. Erelis dar griebiasi, kaip skęstantis skustuvo, paskučiausios priemonės. Jis š. m. rugsėjo 28 d. Komiteto vardu įspėja mane ir „Algimanto“ apygardos štabą dėl įvykusios nelaimės su p. p. Miškiniu ir Šarūnu, įpareigoja mane nelaimės ištiktuosius gelbėti ir man pačiam bei mano vadovaujamai Sričiai laiku ir tinkamai apsisaugoti. Štai kaip atrodo dr. Erelio išdavystė... Matyt, pats Aukščiausiasis norėjo, kad p. p. Miškinis ir Šarūnas, savo didvyrišku pasiaukojimu nuplėštų išdavikui – dr. Ereliui paskutinę ir pavojingiausią kaukę... Tebūnie jiems amžina garbė, nes jie to tikrai nusipelnė“ (Žalgiris, 1947 09 27). 1947 metų pabaigoje–1948 metų pradžioje savo vadovybės areštų kaina atsiribojo ir Žemaičių apygarda.

Saugotis reikėjo jau pačiam judui, partizanų pavadintam Pesliu. Bijant atpildo, 1948-1954 metais J.Markulis buvo išsiųstas į Leningrado Pavlovo fiziologijos institutą „pasitobulinti“. Dėl to, kad apie išdavikišką veiklą sužinota lietuvių išeivijoje Vakaruose, 1956 metais buvo išbrauktas iš agentūrinio tinklo ir įtrauktas į rezervą. Grįžęs į Lietuvą, dirbo Teismo medicinos laboratorijos vedėju ir dėstė Vilniaus universitete. Nuo 1977 metų dirbo universiteto Patologinės fiziologijos ir anatomijos katedros vedėju. Tapo docentu (1966 m.), profesoriumi (1971 m.), medicinos mokslų kandidatu (1956 m.), daktaru (1968 m.). Matyt, už tūkstančius nužudytų, įkalintų ir ištremtų žmonių 1982 metais jam suteiktas ir LTSR nusipelniusio kultūros veikėjo vardas, jis apdovanotas Darbo raudonosios vėliavos ordinu, dviem medaliais.

Iki gyvenimo galo buvo nepatenkintas „intrigantais ir pavyduoliais“: niekaip negalėjo suprasti, kodėl buvęs LLA Lydžio rinktinės štabo organizacinio skyriaus viršininkas J.Kubilius-Bernotas („Ketas“) tapo rektoriumi, o jis – tik profesoriumi ir vedėju? Mirė 1987 m. gruodžio 10 d. Vilniuje, pačiu laiku, išvengęs akistatos su Nepriklausomybe. Palaidotas šalia motinos. „Grupė draugų“ paskelbė nekrologą: „Šviesus profesorius J.Markulio atminimas ilgai išliks visų jį pažinojusių širdyse“. Jie pasikuklino: pajuodęs nuo kraujo provokatoriaus Peslio atminimas išliks amžiams kaip istorija apie niekšybę, klastą ir išdavystę.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija