Rusija stipryn, Lietuva silpnyn?
Rusijos slaptosios tarnybos šiandien turi naują
vadovą. Juo tapo buvęs Rusijos premjeras Michailas Fradkovas. Tas
pats, kurį kadaise dauguma tiek rusiškų, tiek vakarietiškų žiniasklaidos
priemonių įvardijo kaip silpną, nesavarankišką ministrą pirmininką.
Esą Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas premjeru jį paskyrė tik
todėl, kad būtų lengviau suvaldyti Vyriausybę. Dabar šis neva silpnas
premjeras prezidento dėka tapo pagrindinės Rusijos slaptosios tarnybos
vadovu. Kai kurie Rusijos televizijos kanalai skuba skelbti verdiktą,
jog ir šiuo atveju M.Fradkovas vyriausiuoju šalies žvalgybininku
greičiausiai skiriamas tik todėl, kad V.Putinas galėtų daryti įtaką
Rusijos slaptosioms tarnyboms pasibaigus kadencijai. Suprask, tokie
kadriniai pakeitimai naudingi tik vienam asmeniui, bet kokia kaina
siekiančiam dar bent sykį tapti prezidentu V.Putinui. Kad Rusijos
slaptosiose tarnybose atsirado šiokia tokia sumaištis, akivaizdžiai
byloja ir nelegalų narkotikų verslą pažaboti siekiančios tarnybos
vadovo Viktoro Čerkesovo paskelbtas atviras laiškas viename iš
Rusijos laikraščių. Ne taip svarbu, kas rašoma toje publikacijoje:
ginami ar peikiami nūnai į areštines uždaryti korupcija kaltinami
žvalgybininkai, gaudę narkotikų prekeivius. Kur kas svarbiau, kodėl
Rusijos specialiųjų tarnybų atstovai šiandien tarpusavio santykius
ėmė aiškintis laikraščių puslapiuose. Rusijoje toks žvalgybininko
atvirumas laikomas vienu iš didžiausių nusikaltimų (pirmoji išdavystė),
už kurį galima susilaukti ir kulkos į kaktą. Akivaizdu, kad 2008-aisiais
iš Rusijos prezidento posto pasitraukiantis V.Putinas žvalgybinėse
struktūrose pradėjo kadrinius pakeitimus, tačiau tai dar nereiškia,
kad šios rokiruotės susilpnins Rusijos žvalgybą ir kontržvalgybą.
Neskubėkime nuvertinti naująjį FST vadovą žvalgybinėse
sferose M.Fradkovas ne naujokas. Neseniai jis dvejus metus vadovavo
Rusijos mokesčių inspekcijai. Tiesa, tą tarnybą gana greitai panaikino,
tačiau ne dėl to, kad su savo pareigomis nesusidorojo jos vadovas.
Vis dėlto įdomiausia jo biografijos detalė susijusi su darbu Indijoje.
1973 1975 metais jis dirbo SSRS ambasadoje Delyje, kur ėjo ekonomikos
aparato vadovo padėjėjo pareigas. Tuo metu Indijoje tarpusavyje
įnirtingai grūmėsi dvi žvalgybos: britų ir sovietų. Tiek Londonas,
tiek Maskva siekė indams parduoti kuo daugiau savo tankų. Beje,
ekonominiai sandoriai dėl šarvuotų kovinių mašinų geriau sekėsi
Sovietų Sąjungos atstovams. O tai ir tuomet Indijoje dirbusio
M.Fradkovo nuopelnas. Nūnai niekas tvirtai negali pasakyti, ar dirbdamas
Indijoje jis jau priklausė KGB, ar tik buvo šalia šios organizacijos.
Vertėtų prisiminti, kad maždaug tuo laiku (apie 1975 m.) KGB agentai
per Indijos spaudą paskleidė gandą esą AIDS ligą sugalvojo JAV
slaptosios tarnybos (konkrečiai, CŽV). Prie to galėjo prisidėti
ir tylusis Fradkovas. Todėl dar visai nežinia, ar pakeitęs vadovus
nueinantis Rusijos prezidentas silpnina šalies žvalgybines institucijas.
Lietuva kad ir kokias rokiruotes darytų, kad
ir kokius vadovus pasirinktų, kad ir kokius įstatymus sukurtų
vis giliau klimpsta į abejingumo, korupcijos, išdavysčių pelkę.
Štai žuvusio Lietuvos VSD karininko našlė Liudvika Pociūnienė pastebėjo,
jog jos vyras, supratęs, kas iš tiesų dedasi pagrindinėje lietuviškoje
slaptojoje tarnyboje, intensyviai svarstė, su kuo galėtų pasidalinti
savo įtarimais ir abejonėmis. Tačiau taip ir nerado, kam iki galo
galėtų patikėti savo įžvalgas ir nuojautas. Patikimų, sąžiningų,
o kartu realiai galinčių padėti asmenų, be tam tikrų išlygų, jis
nematė nei Seime, nei Vyriausybėje, nei Prezidentūroje. Padėtis
iš tiesų klaiki: išdavystę pastebėjęs VSD pareigūnas neturi kam
iš valdžios vyrų pasakyti, jog netrukus įvyks šliaužiantis perversmas?!
Kaip Lietuvos valdžia elgėsi, kai reikėjo tirti
neaiškiomis aplinkybėmis Baltarusijoje nužudyto VSD pareigūno bylą?
Tokia byla šiuolaikinėje Lietuvos istorijoje vienintelė, jei neskaičiuosime
1922 metais Maskvoje neaiškiomis aplinkybėmis nužudyto Kosto Avižienio
atvejo. Bet ar dabartinė mūsų Generalinė prokuratūra, tirdama Vytauto
Pociūno atvejį, paprašė NATO valstybių pagalbos? Juk Jungtinės Valstijos
ir Didžioji Britanija turi kur kas daugiau patirties tiriant rezonansinius
nužudymo atvejus! Tačiau Generalinės prokuratūros vadovybei kažkodėl
nė mintis nešovė į galvą, esą ji, be kita ko, galėtų kreiptis į
sąjungininkus paramos. Nepaprašė todėl, kad Lietuvos valdžia iš
tikrųjų nelaiko amerikiečių ir britų savo tikraisiais sąjungininkais?
Lietuvos VSD turi skyrių, kurio priedermė medžioti
mūsų šalyje veikiančias teroristines organizacijas ir jų vadeivas.
Puiku! Teroristų yra visur, todėl, žinoma, jų yra ir Lietuvoje.
Tik ne visur ir ne visada jie apie save praneša garsiais sprogdinimais
ar nužudymais. Bėda ta, kad šio skyriaus vadovas didžiausiu teroristu
laiko visai ne tuos žmones, kurie iš tiesų ardo mūsų valstybingumo
pamatus. Antiteroristinio VSD padalinio veikla šiandien sukoncentruota
į Algirdo Petrusevičiaus asmenį būtent šis senyvas žmogus, vienos
rankos komunistiniame lageryje netekęs žymus sovietmečio laikų disidentas,
mūsų antiterorizmo analitikų yra laikomas itin pavojingu mūsų šalies
valstybingumui. Beje, sėkmingai veiklą plečianti penktoji kolona
antiteroristinio VSD padalinio vadui nė motais.
Šiandien taip pat aiškėja, kad VSD iki šiol tebeieško
asmenų, kurie už solidų piniginį atlygį sutiktų prisiimti kaltę
dėl tilto per Bražuolės upelį sprogdinimo, dėl Lietuvos ryto redakcijos
pagalbinių patalpų sprogdinimo, dėl Juro Abromavičiaus žūties. Tik
dabar elgiasi kur kas apdairiau. Kai nepavyko palaužti Garliavos
savanorio Mykolo Dūdonio (pastarasis išdrįso viešai papasakoti,
už ką jam siūlyta 250 tūkst. litų premija), mūsų saugumiečiai pakeitė
taktiką. Prieš pradėdami pokalbį su potencialia auka, saugumo pareigūnai
pareikalauja raštiško pasižadėjimo apie pokalbius su VSD niekam
nepasakoti. Juolab žurnalistams.
Ir visa tai jau naujojo VSD vadovo laikais...
© 2007 XXI amžius
|