Kodėl praradome laivą Metkij?
19911993-ieji labai sudėtingas laikotarpis.
Lietuvoje tuo metu dar šeimininkavo Rusijos Federacijos kariuomenė,
ir niekas negalėjo pasakyti, jog Kremlius tikrai laikysis įsipareigojimų
išvesti visus savo armijos dalinius iki 1993 m. rugsėjo 1-osios.
Lietuva pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais neturėjo nė
vienos rimtos slaptosios tarnybos. Mūsų šalies muitinės, pasienio
tarnybos, Valstybės saugumo departamentas, Krašto apsaugos ministerija
dar tik kūrėsi. Tomis dienomis būta daug painiavos, atsitiktinių
klaidų, neapsižiūrėjimo, nežinojimo. Tačiau būta, be abejo, ir sąmoningo
kenkimo, politinio ir ekonominio pobūdžio diversijų. Publikuojame
pasakojimą, kaip 1992-aisiais Lietuva prarado laivą Metkij. Jis
be didelio vargo išplaukė į teritorinius Rusijos vandenis atiteko
Rusijai, kuri mums už jį nesumokėjo nė cento. Net nepadėkojo. Dabar
labai sunku pasakyti, kas dėl to kaltas tuometinė Krašto apsaugos
ministerijos vadovybė, pasieniečiai ar muitininkai. Tačiau akivaizdu,
kad Lietuva, jei rimčiau būtų atsižvelgta į kapitono Artūro Aukštakalnio
pranešimus, laivą galėjo išsaugoti. Šio pasakojimo pagrindas laivo
Metkij kapitono A.Aukštakalnio laiškas Lietuvos specialiosioms
tarnyboms. Jį skelbiame šiek tiek sutrumpintą.
Jums prašant, pabandysiu išdėstyti viską, kas
man žinoma apie V.Kononenkos, firmos Berželis direktoriaus, veiklą
bei laivą Metkij.
Su V.Kononenka susipažinau 1991-ųjų balandžio
pradžioje. Jis jau tada ieškojo ekipažo laivui Metkij. Mane jam
rekomendavo bendras pažįstamas Sergejus Nazarovas. Buvau priimtas
kapitono pareigoms. Iš karto pradėjau gilintis į laivo nuomojimo
reikalus. V.Kononenka papasakojo man savo problemas: sunku nuomoti
laivą, nes tada mokyklos direktorius Šerelis yra prieš, yra labai
daug norinčių šį laivą nuomoti ar pirkti, ir visi jie turi daug
pinigų, V.Kononenka pinigų neturi.
Išeitis buvo rasta greitai. V.Kononenka išvažiavo
į Vilnių, kur, jo žodžiais, atsirado žmogus, už kyšį padarysiantis
viską, ko prašoma. Tik grįžus V.Kononenkai iš Vilniaus, jam pačiam
besigiriant, sužinojau, kad tas žmogus Vilniuje yra X (kol kas kyšininko
pavardės neviešiname, nors laivo kapitonas yra nurodęs ne tik kyšininko
vardą ir pavardę, bet ir pareigas red.). 50 tūkst. rublių kyšis
ir laivas išnuomotas tokiomis sąlygomis, kad laivo savininkas
negauna iš nuomos nieko. Tiksliau pasakius laivas buvo dovanotas.
Pats X atvažiavo į Klaipėdą, susitiko su V.Kononenka, išsikvietė
technikos mokyklos direktorių Šerelį į darbą, nes jau buvo vėlus
vakaras, ir liepė jam pasirašyti nuomos sutartį. Direktoriaus Šerelio
žodžiais tariant, o ką aš galėjau padaryti? Viršininkas liepė
aš ir pasirašiau. Mano manymu, vargu ar tai gali būti pasiteisinimas.
Taip V.Kononenka tapo vienvaldžiu laive Metkij.
Nuo gegužės mėnesio laivas buvo remontuojamas
(...). Pagrindiniai darbai buvo baigti rugpjūčio viduryje. Ir štai
rugpjūčio 19 dieną (1991 metai red.) Maskvoje bandoma įvykdyti
karinį perversmą nuversti Michailą Gorbačiovą. Ši diena V.Kononenkai
buvo kaip šventė. Jo žodžiais tariant, pagaliau landsbergiams ir
vagnoriams atėjo galas, vėl sugrįš naši ir t.t. Tarp mūsų įvyko
konfliktas. Daugiausia dėl politinių pažiūrų. Tada aš buvau pažemintas
pareigose: tapau ne kapitonu, o vyriausiuoju kapitono padėjėju.
Prieš pat remonto pabaigą buvo sukomplektuotas
ekipažas iš viso aštuoni nariai. Apie vieno jų likimą noriu parašyti
atskirai. Tai laivo virėjas Antanas Juodys. Į laivą, paėmęs iš žvejų
kolūkio Baltija komandiruotę, A.Juodys atėjo rugpjūčio viduryje.
To paties mėnesio pabaigoje jis pasakė vyr.mechanikui (pavardė neįskaitoma
red.), kad V.Kononenkai paskolino savo valiutą, uždirbtą žvejų
kolūkio laivuose. V.Kononenka žadėjo atiduoti, kai tik laivas bus
Danijoje. Tuo pat metu V.Kononenka pasigyrė ir man, kad gavo Danijos
kronų, jas parduos ir pagaliau bus pinigų atsiskaityti už produktus,
kurą, dalį remonto, o ir ekipažui sumokės už darbus (...).
Rugsėjo 1 dieną, 6 val. ryto, buvome pasiruošę
išplaukti į Danijos uostą nexf. Susirinko visas ekipažas, išskyrus
laivo virėją. Laukėme jo iki pietų. Važiavome į jo namus, skambinome
pažįstamiems, pranešėme žvejų kolūkio dispečeriui. Norėjome skambinti
policijai, bet V.Kononenka buvo prieš. Ilgiau laukti nebuvo prasmės,
todėl išplaukėme iš Klaipėdos uosto. V.Kononenka išplaukė kartu
su mumis.
Rugsėjo 6 7 dienomis V.Kononenka su pakeleivingu
laivu grįžo į Klaipėdą. Jam išvykstant iš uosto reikalavome, kad
pirmiausia sužinotų, kas atsitiko virėjui ir jeigu jo nesuras, kad
praneštų policijai.
Laivas išplaukė iš uosto rugsėjo 14 dieną (...).
Rugsėjo 16-ąją grįžome į Klaipėdą. Pirmasis klausimas V.Kononenkai
dėl virėjo likimo. V.Kononenka atsakė, kad virėjas dingęs, jo
niekas nematė ir niekas nieko apie jį negirdėjo. Tačiau į policiją
V.Kononenka nesikreipė. Tuomet pasakiau, kad jeigu V.Kononeka tuoj
pat nepraneš policijai pranešiu aš. Tai paveikė.
Atvažiavo dingusio virėjo giminės, iškvietė narus
prie laivo stovėjimo vietos ir, nors mes garantavome, kad čia jis
negalėjo dingti, narai apieškojo vietą po laivu. Nieko nerado. Bet
dar po dviejų savaičių, kaip tik mums būnant uoste, iškilo mūsų
virėjo lavonas...
Versija nelaimingas atsitikimas. Bet mes buvome
kitos nuomonės. Naktis į rugsėjo 1-ąją, kai dingo virėjas, buvo
labai rami. Visiškas štilis. Prie krantinės stovėjome mes vieni.
Pagalbiniai varikliai nedirbo. Buvo labai tylu (...). Laive budėjo
du žmonės: mechanikas ir jūreivis. Kol jie budėjo, du kartus į laivą
buvo atvažiavęs V.Kononenka (...). Netikiu, kad virėjas, lipdamas
į laivą, galėjo įkristi į vandenį taip, kad niekas to negirdėtų.
Tuo labiau kad ekspertai lavono galvoje aptiko muštinę žaizdą.
Bet taip pat nenoriu tikėti, kad galima užmušti
žmogų dėl pinigų. Net ir dėl didelės sumos. Ir vis dėlto turiu pabrėžti,
kad V.Kononeka buvo labai godus pinigų. Tai žmogus, kuris dėl pinigų
ne tik apgaus kitą, bet ir pats, ko gero, galėtų pasismaugti. Nemokėjo
jis atlyginimų mano ekipažui, o jeigu ir mokėjo, tai daug mažiau
nei buvo sutarta. Nors pinigų jau turėjo: liepos mėnesio viduryje
prie mano akių iš dantų techniko, atvykusio iš Ukrainos, pasiskolino
240 tūkst. rublių. Tie pinigai nebuvo panaudoti nei laivo remontui,
nei mums, nei padėti į banką (...).
Štai kaip įvykiai klostėsi toliau: prieš išplaukiant
laivui į žvejybą, man vėl tapus kapitonu, rugsėjo 17 dieną paprašiau,
kad V.Kononenka duotų dokumentus, leidžiančius laivui žvejoti menkes
Baltijos jūroje. V.Kononenka juos įteikė, bet aš suabejojau jų juridine
galia. Pasitelkęs visą savo iškalbingumą, V.Kononenka įrodė man
ir aš patikėjau, kad būtent šie dokumentai yra patys tikriausi (...).
Po dešimties dienų, vėl grįžus į Klaipėdos uostą, žvejybos inspektoriai
patikrino laivo žvejybinius dokumentus ir rezultatas visi V.Kononenkos
įteikti popieriai paprasčiausia fikcija. Laivas neturėjo teisės
žvejoti, o V.Kononenka nebuvo gavęs nė vieno limito menkėms žvejoti.
Krašto apsaugos ministerijos laivas brakonieriauja?
Kitą dieną nuėjau pas technikos mokyklos direktorių
Šerelį. Viską jam papasakojau ir pasiūliau nutraukti nuomos sutartį
su tokiu V.Kononenka, kurio veiksmai panašūs į aferisto. Direktorius
atsisakė. Tuomet surinkau visus dokumentus ir nuvažiavau į Vilnių
pas ministrą Audrių Butkevičių. Ministras šį reikalą pavedė savo
pavaduotojui Stankovičiui. Išdėsčiau viską ir Stankovičiui. Po to
vėl buvau pas ministrą A.Butkevičių ir man girdint ministras pavedė
Stankovičiui nutraukti sutartį, išsiaiškinus viską iki galo.
Kitą dieną buvau Aplinkos apsaugos departamente
(...).
Grįžęs į Klaipėdą, sutikau V.Kononenką ir viską
jam išklojau. Tas tuoj pat išvyko į Vilnių, o aš bandžiau gauti
leidimą iš žvejybos inspekcijos (...).
Tuo metu reikėjo sužlugdyti V.Kononekos planus
kuo skubiau laivą perplukdyti į Kaliningrado srities Baltijsko uostą
(...). Būtent Baltijsko uoste V.Kononenka kažkada tarnavo pasienyje,
jeigu neklystu, praporščiku, taigi turėjo ten daug pažįstamų karininkų
(...).
Kai V.Kononenka grįžo iš Vilniaus, visas ekipažas
įteikė jam raštą, kuriame mes paskelbėme visiškai teisėtus reikalavimus
(kopija perduota laivo savininkui Šereliui). Tą pačią dieną, spalio
16-ąją, V.Kononenka atleido mane iš darbo. Vyrams įsakiau budėti
laive pagal grafiką, sudarytą iš anksto. V.Kononenka bandė visus
palenkti į savo pusę žadėdamas aukso kalnus. Bet nė vienas nesutiko
su juo dirbti, kol nebus įvykdyti mūsų reikalavimai ir kapitonas
nebus grąžintas į pareigas. Kitą dieną V.Kononenka, pasitelkęs į
pagalbą savo sūnų desantininką karininką ir pats apsiginklavęs
peiliu, bandė išvyti mus iš laivo (...).
Apie visą tai informavau direktorių Šerelį ir
telefonu KA ministro pavaduotoją Stankovičių.
Lapkričio pabaigoje sužinojau, kad laivo Metkij
tinklai ir kita žvejybinė įranga perkraunami į Rusijai priklausantį
laivą Sentiabrj. Apie tokį neteisėtą veiksmą pranešiau muitinei.
Muitinė areštavo žvejybinę įrangą ir, surinkusi reikalingą medžiagą,
perdavė ją prokuratūrai.
Iki 1992 m. sausio 22 d., kol prokuratūroje buvo
aiškinamasi dėl šių dalykų, laivas stovėjo Klaipėdos uoste. Bet
tą dieną prokuratūra kaip tik atmetė muitinės ieškinį, Danijos firma
atsiėmė visą savo įrangą, o V.Kononenka sparčiais tempais pradėjo
ruoštis kuo greičiau išplaukti iš Klaipėdos uosto. Tuomet aš direktoriui
Šereliui pasakiau, kad jei ir dabar iš jo, kaip laivo savininko,
nebus jokių kontrveiksmų siekiant neišleisti laivo iš uosto, aš
pats važiuosiu į Vilnių ir sukelsiu ten triukšmą, kuris tikrai negreit
nurims. Tik tada Šerelis nuvedė mane pas savo pavaduotoją ir pavedė
jam užsiimti šiuo reikalu. Tarp kitko, tai vienintelis geras Klaipėdos
technikos mokyklos direktoriaus Šerelio darbas, kurį jis nuveikė
per visą šią istoriją, nors akivaizdžiais skaičiais jam buvau įrodęs,
kokį pelną jis praranda tvirta valiuta, kiek praranda valstybė,
kaip žlunga Krašto apsaugos ministerijos autoritetas, kada laivu
Metkij nebaudžiamas naudojasi aferistas. Apmaudu, kada žmonės,
neturintys iniciatyvos, sveiko proto, principingumo, keičiantis
ekonominei situacijai, vadovauja įmonei, užsiimančiai ūkine veikla.
Dar apmaudžiau, kada Krašto apsaugos ministerijos ministro pavaduotojas
Stankovičius patiki niekuo nepagrįstais V.Kononenkos postringavimais,
esą jis, V.Kononenka, nupirks iš sovietų kariuomenės karinius laivus,
atiduos juos KAM, kad tik jam būtų paliktas laivas Metkij. O aš
siūliau, kad laivas Metkij neštų pelną ir ekipažui, ir laivo savininkui,
ir valstybei, galų gale, esant reikalui, talkintų Krašto apsaugos
ministerijai.
Klaipėdos technikos mokyklos
laivo Metkij kapitonas
Deja, laivą Metkij Lietuva prarado. Oficialiame
tuometinės KAM vadovybės rašte teigiama:
Pranešame, kad Klaipėdos technikos mokykla 1992
m. sausio 31 d. perdavė telegramą neleisti laivui Metkij-PC-300
išplaukti iš Klaipdės uosto. Tačiau laivas išplaukė. Jo niekas nesulaikė.
1992 m. balandžio 7 d. raštu Nr.96 ir 1992 m.
gegužės 6 d. raštu Nr.112 Klaipėdos technikos mokykla informavo
firmą Berželis apie sutarties nutraukimą.
1992 m. gegužės 12 d. Savanoriškosios krašto apsaugos
tarnybos viršininko įsakymu Nr. 162 Klaipėdos technikos mokyklai
įsakyta užtikrinti laivo Metkij-PC-300 grąžinimą.
Bet šis lietuvių kariškių įsakymas taip ir nebuvo
įvykdytas. O mokyklos direktoriui A.Šereliui baudžiamoji byla neiškelta.
Klaipėdos miesto prokuratūra (pasirašė miesto vyriausiasis prokuroras
vyr. justicijos patarėjas I.Laucius) 1992 m. birželio 10 d. nusiuntė
raštą Lietuvos krašto apsaugos ministrui Audriui Butkevičiui.
Dokumente teigiama:
Patikrinus Lietuvos Respublikos kontrolės departamento
Klaipėdos apygardos skyriaus vyriausiojo kontrolieriaus M.Gvazdausko
1992 04 02 aktą Dėl Klaipėdos technikos mokyklos patikrinimo rezultatų
atsisakyta kelti baudžiamąją bylą buvusiam šios mokyklos direktoriui
A.Šereliui, nesant jo veiksmuose jokio nusikaltimo sudėties. Pažyma
išduota A.Šereliui prašant.
Taigi laivą praradome, o kaltų nėra. Slaptieji
takai prašo atsiliepti visus, ką nors žinančius apie šios istorijos
dalyvius. Gal kas nors turi informacijos, kur šiuo metu gyvena V.Kononenka
(kai kuriuose dokumentuose rašoma V.Kononenko).
© 2007 XXI amžius
|