Išdavystės apibrėžimas
Prieš pat Vėlines Kauno miesto savivaldybėje surengta
tauri, prasminga akcija. Iš atokiausių kampelių suvažiavusiems istorijos
mokytojams bei bibliotekų vedėjams buvo padovanota Nijolės Gaškaitės
knyga Pasipriešinimo istorija. Sumanymas pagirtinas. Jo iniciatorius
Tautos fondo (JAV) narys Jonas Vainius, suradęs lėšų knygai išleisti.
Pasakodami jaunajai kartai apie Lietuvos tragišką praeitį 1944
1953-aisiais, pedagogai ir inteligentai dabar po ranka turės tikrai
puikų partizaninių kovų metraštį. Savivaldybės mero pavaduotojas
Kazimieras Kuzminskas pelnytai džiaugėsi pavykusiu renginiu. Tačiau
knygos dovanojimas pusė darbo. Juk labai svarbu, kiek istorijos
mokytojų bei moksleivių ją perskaitys ir kaip perskaitys. Pristatydamas
istorijos vadovėlį Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio tarybos pirmininkas
Jonas Čeponis prisiminė atvejų, kai tokio pobūdžio literatūra atsidurdavo
sandėliuose, bet ne bibliotekų lentynose ar ant mokytojo stalo.
Kaip bus šį sykį? Juk ir dabar matėme, kaip istorijos mokytojai
bei bibliotekų vedėjai, vos atsiėmę iškilmingai įteiktą knygą, apsisukę
skubėjo... namo. Svarbiausio dalyko išsamios diskusijos, kaip
sudominti moksleivius pasipriešinimo okupacijai kovomis nebuvo.
Tądien Kauno savivaldybėje labai įdomiai kalbėjo
Tautos fondo tarybos narys Jonas Vainius. Jis papasakojo, kaip istorijos
mokomi Amerikos moksleiviai. JAV istorijos mokytojai nuo pat mažens
auklėtiniams pateikia konkrečių istorijos pavyzdžių, kas yra tautos
didvyris, o kas išdavikas. Būtent tokia dvasia auklėjamas vaikas
išsiugdo įgūdžius ir ateityje atskirti išdavystę nuo patriotiškumo.
(Kitos savaitės penktadienio numeryje spausdinsime šios knygos leidimo
iniciatoriaus kalbą red.)
Ar Lietuvos jaunuoliai mokomi atskirti didvyriškumą
nuo išdavystės? Štai tik vienas lietuviškas pavyzdys L.Mockūno
knyga Pavargęs herojus, kurioje gvildenama trijų žvalgybų interesų
sankirtoje atsidūrusio Jono Deksnio gyvenimo istorija. Gerai, kad
gilinamasi į išsivadavimo kovas, bet kodėl J.Deksnį, Lietuvos pasipriešinimo
sąjūdyje veikusį vos keletą metų, o Sovietų Sąjungos žvalgybai dirbusį
net kelis dešimtmečius, tapusį alkoholiku ir moraliai pakrikusiu,
prireikė vadinti herojumi, tegul ir pavargusiu? Herojus negali būti
nei pavargęs, nei pailsėjęs, o išdavikas visada yra išdavikas.
Lietuvoje griežto išdavystės apibrėžimo nėra.
Ši sąvoka specialiai supainiota, sujaukta. Ne išdavikas, bet kitaip
manantis, ne išdavikas, bet verslininkas, ne išdavikas, bet savų
interesų turintis makleris. Anot vieno politologo, per 17-a nepriklausomybės
metų Lietuva tapo politine, kultūrine, ekonomine Rusijos provincija,
integruota į Vakarų Europos struktūras. O išdavikų nėra. Nė vieno.
Štai Vokietijos Bundestago deputatė Ulla Jelpke,
kuri neseniai svečiavosi Baltijos šalyse, sugrįžusi namo rašo piktą
straipsnį apie estus, latvius ir lietuvius. Ji kaltina mus, kad
sergame rusofobija. Bet argi mes sergame rusofobija, jei atvykėlį
iš Rusijos išsirenkame vos ne premjeru? Vokietę taip pat erzina
mūsų nuolaidžiavimas ar pataikavimas (tai jos apibūdinimas) amerikiečiams.
Kodėl stebina, sunku suprasti. Amerikiečiai, skirtingai nei vokiečiai
ir rusai, mūsų nė sykio nebuvo okupavę, todėl ir glaudžiamės prie
mums nieko blogo nepadariusių stiprių pečių. Kas čia keista? Keista
nebent tai, kad šiuo vokišku akibrokštu pasipiktina ne Lietuvos
užsienio reikalų ministerija, bet istoriją studijuojanti Irena Tumavičiūtė.
Būsimai istorikei skauda širdį, o URM vadovui Petrui Vaitiekūnui
ne?
Buvęs mūsų saugumo pareigūnas Vytautas Damulis
pažeria užuominų, esą tarp Lietuvos URM darbuotojų gali būti su
KGB susijusių asmenų. Jei tai tiesa, nebelieka priežasčių stebėtis,
kodėl mūsų URM vadovai kai kada nepastebi antilietuviškų nuotaikų
Vokietijos žiniasklaidoje. Tačiau bent vieną retorinį klausimą būtų
galima pateikti ir pačiam V.Damuliui. Kodėl apie tokius svarbius
dalykus jis prabilo tik dabar, atleistas iš VSD, o ne žymiai anksčiau,
kai apie visa tai sužinojo? Niekas nesako, kad jis, vos tik sužinojęs
tuos skandalingus faktus, privalėjo iš karto veržtis į spaudos konferencijas
ar laikraščių puslapius. Tačiau tokios pavėluotos išpažintys visuomet
sukelia abejonių, girdi, apie nusižengimus prabilta ne nuoširdžiai,
bet siekiant keršto. Tokiais atvejais visuomet krinta įtarumo šešėlis:
o jei nebūtų atleidę, tai gal ir toliau būtų tylėjęs?
Lietuviškoje spaudoje pasigirdo pasipiktinimo
balsų, kodėl Jonas Kronkaitis, buvęs Lietuvos ginkluotųjų pajėgų
vadas, tiek nedaug mokėjo už gyvenamąjį plotą Turniškėse. Juk reikėtų
į viešumą kelti visai kitus dalykus: kodėl jis buvo apgyvendintas
būtent tame name, stovinčiame prie Rusijos Federacijai priklausančio
pastato? Ar ne tam, kad Rusijos ambasados pareigūnams būtų lengviau
stebėti, kas atvyksta pas kariuomenės vadą į svečius, slapta klausytis
po darbo į Turniškes sugrįžusio generolo pokalbių? Tačiau būtent
ši istorija taip ir liko iki galo neišnarpliota ir neįvertinta.
O gal dėl šių paslapčių paviešinimo generolas ir buvo nubaustas
atimant iš jo gyvenamąjį plotą?
Dabartinis krašto apsaugos ministras Juozas Olekas
vienoje televizijos laidoje itin uoliai gynė profesionalios kariuomenės
koncepciją. Visi puikiai suprantame, kad jokia kariuomenė neišsiverčia
be vadinamųjų profesionalų, ginkluotosiose pajėgose tarnaujančių
už solidžius atlyginimus. Tačiau KAM vadovas pamiršo pridurti, jog
vien solidžių atlyginimų maža. Karys dar privalo mylėti ginamą
žemę, jam neturi būti svetimi patriotiniai jausmai. Karčios istorijos
pamokos byloja, jog valstybė, pasikliaudama vien samdiniais, daro
lemtingą klaidą. Bet ministras šventai įsitikinęs savo teisumu.
Nors rimtų diskusijų, kokios būtent kariuomenės modelio reikia Lietuvai,
taip ir nebuvo. Kažkas kažkur nusprendė, jog Lietuvai užteks vien
profesionalios, o ne, sakykim, mišrios kariuomenės modelio, ir šis
modelis sparčiai įgyvendinamas.
Slėpdamasi nuo visuomenės akių mūsų valdžia taip
pat nusprendė, jog šiandien dar galima nekelti atlyginimų ypatingosios
paskirties dalinio Aras pareigūnams. Aro pareigūnų interesus
ginančios profsąjungos paskelbė pareiškimą, esą tokia politika žlugdo
vienintelį antiteroristinį padalinį Lietuvoje, mat negaudami bent
kiek solidesnių atlyginimų profesionalai bėga iš Aro. Taigi netrukus
šis dalinys taps bedante organizacija.
Ar tai ne išdavystės?
© 2007 XXI amžius
|