Kaip KGB žlugdė Lietuvos krikšto jubiliejaus minėjimą

Dr. Arūnas STREIKUS

Spalio 25 dieną Lietuvių katalikų mokslo akademijoje Vilniuje surengtas seminaras „Komunizmo pabaigos pradžia Lietuvoje“. Didžiausias seminaro dalyvių dėmesys skirtas studijoms, kaip sovietų valdžia, pasiremdama represine struktūra – KGB, bandė sužlugdyti Lietuvos krikšto 600-ųjų metinių minėjimą. Krikščionybės istorijos Lietuvoje studijų centro inicijuotoje paskaitoje pranešimus skaitė dr. Arūnas Streikus, dr. Egidijus Jaseliūnas, dr. Juozas Banionis, savo prisiminimais bei įžvalgomis dalinosi tėvas Vaclovas Aliulis, sesuo Nijolė Sadūnaitė, monsinjoras Alfonsas Svarinskas, Vytautas Ališauskas. Šiandien skelbiame istoriko Arūno Streikaus straipsnį, kuris atskleidžia, kaip sovietų valdžia menkino Lietuvos krikšto jubiliejaus reikšmę.

Lietuvos krikšto 600-ųjų metinių minėjimas tapo dideliu iššūkiu ne tik Katalikų Bažnyčiai, bet ir sovietų režimui. Valdžia aktyviai rengtis šiam jubiliejui, kaip ir Bažnyčia, pradėjo nuo 1984 m. pabaigos. Didžiausias dėmesys nuo pat pradžių buvo skiriamas visuomenės nuomonės formavimui. 1984 m. spalio 29 d. LKP CK biuras, reaguodamas į SSKP CK nurodymus, patvirtino nutarimą „Dėl papildomų priemonių ateistiniam auklėjimui gerinti ir veiklai prieš užsienio antitarybinę katalikišką propagandą sustiprinti“, kurio sudėtine dalimi buvo kontrpropagandinių priemonių dėl Lietuvos krikšto 600 metinių planas. Šiame dokumente buvo numatyti konkretūs antireliginės tematikos leidiniai, kurie turėjo būti išleisti 1985-1987 m., o periodinė spauda, radijas ir televizija įpareigoti „nuosekliai, iš klasinės materialistinės pozicijos formuoti visuomenės nuomonę apie reakcinį krikščionybės vaidmenį Lietuvoje“.

1985 m. pradėta kompleksinė antikrikščioniška propaganda vykdyta keliomis kryptimis. Visų pirma, žinoma, stengtasi akcentuoti socialines krikščionybės įvedimo priežastis ir atskleisti Bažnyčios vaidmenį socialinės priespaudos sistemoje. Šią kryptį geriausiai reprezentuoja 1986 m. išleista kolektyvinė monografija „Krikščionybė ir jos socialinis vaidmuo Lietuvoje“ ir 1987 m. pasirodžiusi Juozo Jurginio knyga „Lietuvos krikštas: feodalinės visuomenės socialinės ir kultūrinės raidos studija“.

Vienas pagrindinių jubiliejinės propagandos programoje tikslų - išnaudoti antibažnytinius tautinės ideologijos motyvus. 1985 m. rugsėjo mėnesį LKP CK oficiozas „Komunistas“ surengė žinomų ateizmo „teoretikų“ ir meno bei mokslo elito atstovų pokalbį, kuriame mėginta atskleisti krikščionybės poveikį tautinės kultūros raidai. Svarstymų esmę bene geriausiai atspindi tokie šiame pokalbyje dalyvavusio Antano Gaidžio teiginiai: „Mes nevienareikšmiškai vertiname krikščionybės įvedimą: jo vaidmuo buvo prieštaringas. Taip, jis pagreitino feodalizacijos procesą, padėjo įsitvirtinti naujai socialinei ekonominei santvarkai. Teigiama ir tai, kad Lietuva nebebuvo izoliuota nuo Vakarų Europos valstybių. Bet valstybingumo ir nacionalumo požiūriu katalikų bažnyčia Lietuvoje suvaidino neigiamą, destruktyvų vaidmenį. Šio istorinio fakto negali paneigti jokie vėlesni jo koregavimai ir retušas.“ („Istorinė tiesa ir jos klerikaliniai klastotojai: iš pokalbio redakcijoje apie bažnyčios vaidmenį Lietuvos istorijoje“, Komunistas, 1985, nr. 9, p. 43.)

Bažnyčios priešiškumą tautiniams interesams stengtasi pagrįsti ir kovų su kryžiuočiais priminimu. Ši tema sovietų režimo buvo eksplotuojama jau seniai, tačiau jubiliejiniu laikotarpiu jai skirtas padidintas dėmesys. 1986 m. pavasarį laikraščiuose, skirtuose provincijai – „Valstiečių laikraštis“, „Kauno tiesa“, „Tarybinė Klaipėda“, „Panevėžio tiesa“ – spausdintos straipsnių serijos, kuriose aprašytas „kruvinas“ krikščionybės kelias į Lietuvą. 1985-1987 m. taip pat buvo išleisti nauji (seni) kryžiuočius ir popiežių „kompromituojantys“ istoriniai šaltiniai (P.Dusburgietis, Prūsų žemės kronika, Vilnius, 1985; Popiežių bulės dėl kryžiaus žygių prieš prūsus ir lietuvius XIII amžiuje, sud. P. Pakarklis, Vilnius, 1987.).

Ypač stengtasi parodyti, kad krikščionybė Lietuvoje sugriovė aukšto lygio senąją lietuvių kultūrą. Įrodinėti pagoniškosios kultūros pranašumą prieš krikščioniškąją ėmėsi ir žymiausi sovietinės Lietuvos ateistai. Jų požiūrį į šią problemą geriausiai reprezentuoja tuometinio Vilniaus pedagoginio instituto rektoriaus Jono Aničo straipsnių ciklas „Senoji lietuvių kultūra ir katalikybė“, 1987 m. balandžio-gegužės mėnesiais spausdintas laikraštyje „Tarybinis mokytojas“. Vien straipsnių pavadinimai daug pasako: „Kova prieš viską, kas lietuviška“, „Draudžiami liaudies papročiai“, „Dorovinės kultūros paneigimas“, „Žingsnis atgal pažinimo raidoje“, „Kuo liaudies menas neįtiko…“ ir t. t. Apibendrindamas savo rašinius J.Aničas pažymėjo:

„Tie duomenys akivaizdžiai rodo, kaip istorinei tiesai prieštarauja klerikalizmo ideologų teiginys, jog įvedus krikščionybę, senąją lietuvių kultūrą neva „persunkė evangelija“, o „visa tautos dvasinė sąranga tapo krikščioniška“. Atvirkščiai, krikščionybė mūsų krašte kūrėsi, naikindama senąją liaudies kultūrą ir tuo žymiai apsunkindama tolesnę kultūros plėtotę“ (J.Aničas, „Senoji lietuvių kultūra ir katalikybė: Bažnyčia draudžia“, Tarybinis mokytojas, 1987 05 29).

Katalikybės ir nacionalizmo atskirtį mėginta padidinti ir išnaudojant antilenkiškus stereotipus. Puikią progą lenkiškąjį faktorių panaudoti Bažnyčios autoriteto silpninimui suteikė ir jubiliejaus išvakarėse vėl iškilęs Vilniaus arkivyskupijos klausimas. Aklas nacionalizmas ir galimo pavojaus tarptautiniam juridiniam Lietuvos statusui ignoravimas paskatino tam tikras grupes išeivijoje ir radikaliai nusiteikusius pasipriešinimo dalyvius Lietuvoje kreiptis į Popiežių su prašymais priskirti Lietuvos SSR buvusią Vilniaus arkivyskupijos dalį prie Lietuvos bažnytinės provincijos. Vatikanui tvirtai laikantis savo pozicijos dėl Vilniaus arkivyskupijos, sovietai mėgino išgauti bent propagandinės naudos. Popiežiaus delsimas priskirti Vilniaus arkivyskupiją prie Lietuvos bažnytinės provincijos buvo pateikiamas kaip vienas iš argumentų, neva patvirtinančių Vatikano abejingumą lietuvių tautai.

Antilenkišką motyvą mėginta naudoti ir siekiant lietuvių visuomenės akyse diskredituoti ketinimą krikšto jubiliejaus proga į altoriaus garbę iškelti arkivyskupą Jurgį Matulaitį. Antai „Tiesos“ korespondentas Niujorke Vilius Kavaliauskas KGB skirtame agentūriniame pranešime pareiškė nuomonę, kad būtų „tikslinga, pasinaudojant situacija, pavesti šią temą mūsų istorikui Jurginiui, kuris sėkmingai ir autoritetingai galėtų išsklaidyti Matulaičio „šventumo“ idėją, taip pat ir patį jubiliejų. Čia taip pat būtų galima pakišti mintį apie tai, kad lietuvių patriotai, minėdami jubiliejų, vienijasi su didžiausiu lietuvių tautos priešu – lenkų klerikalais“.

Propaguodama idėją, kad Bažnyčia gina lenkų interesus, sovietų valdžia mėgino pasinaudoti ir tarp išeivių gajomis antilenkiškomis nuotaikomis. Antai 1987 m. birželį „Gimtasis kraštas“ perspausdino sutrumpintą išeivijos istoriko Jono Dainausko straipsnį „Lietuvos lenkinimas“, pavadindamas jį „Bažnyčia ir nutautimas“. Beveik tuo pačiu metu liberalaus išeivijos mėnraščio „Akiračiai“ 1987 metų 7-ame numeryje KGB iniciatyva išspausdintas straipsnis „Ko trūksta Suvalkų trikampio lietuviams?“, kuriame Popiežiaus delsimas priskirti Vilniaus arkivyskupiją prie Lietuvos bažnytinės provincijos vertinamas kaip Lenkijos interesų gynimas.

Kita svarbi nagrinėjamo laikotarpio ateistinės lektūros tema - mėginimai paneigti svarbiausias krikščionybės dogmas. 1984 m. išleista Kristaus ir kitų Biblijos personažų istoriškumo klausimą ateistiškai interpretuojanti Fatinos Butienės knyga „Biografija be asmens“, net dviem leidimais bendru 90 tūkst. egzempliorių tiražu 1984-1986 m. išleistas Zenono Kosidovskio kūrinys „Evangelijų sakmės“, 1987 m. Stasio Bataičio knyga „Kryžius be nukryžiuotojo“. Ryškiausias šios temos atspindys periodinėje spaudoje – tai žurnale „Tarybinė moteris“ 1986 m. pradžioje išspausdintas Vytauto Balkevičiaus straipsnis „Šventoji šeimyna“, kuriame bandyta paneigti nekaltą Marijos prasidėjimą. Tokios tematikos publikacijų pagausėjimas būtent tuo metu nebuvo atsitiktinis. Tai buvo atsakas į Katalikų Bažnyčios pastangas artėjant jubiliejui suaktyvinti sielovadinę veiklą, reevangelizuoti visuomenę.

Suvokdama, kad krikšto jubiliejaus minėjimas gali labai suaktyvinti Bažnyčios veiklą, sovietų valdžia be propagandinių priemonių stengėsi ir kitais būdais kiek įmanoma labiau sumažinti galimą jo poveikį. Jau minėtame LKP CK biuro 1984 m. pabaigoje patvirtintame kontrpropagandinių priemonių plane Religijos reikalų tarybos (toliau RRT) įgaliotinis Lietuvoje įpareigotas užtikrinti, kad jubiliejaus minėjimas vyktų „išimtinai religiniuose rėmuose, užkirsti kelią klerikalinių ekstremistų mėginimams panaudoti jubiliejų priešįstatyminiams tikslams“. Vykdydamas šį nurodymą, RRT įgaliotinis griežtai kontroliavo Lietuvos vyskupų konferencijos sudarytos Jubiliejaus komisijos veiklą: liepė išimti kai kurias vietas iš specialiai šiai progai parengto pamokslų rinkinio, nekviesti jokių užsienio svečių.

Tuo tarpu Europos šalių vyskupai reiškė norą aplankyti Lietuvą jubiliejaus iškilmių metu. Deja, nei Vakarų Vokietijos vyskupams, nei Europos vyskupų konferencijų tarybos pirmininkui, kardinolui K. M. Martini nebuvo duotas leidimas atvykti. Galimas Popiežiaus atvykimas net nebuvo svarstomas. Tikroji priežastis - baimė, kad Popiežiaus vizitas sukels panašias pasekmes kaip Lenkijoje (1987 m. birželį Popiežius kaip tik trečią kartą atvyko į Lenkiją). O formalus pretekstas – Popiežius nepageidautinas, kadangi Vatikanas nepripažįsta vakarinių Sovietų Sąjungos sienų. Kita vertus, į Lietuvą buvo atvertos durys Bažnyčios atstovams iš Lotynų Amerikos ir Pietryčių Azijos šalių, kur tuo metu buvo stipri prieštaringai vertinama Išlaisvinimo teologija. 1987 m. vasarą Lietuvoje lankėsi septynių Brazilijos teologų grupė su garsiuoju Leonardo Boffu priešakyje, Brazilijos vyskupų konferencijos delegacija, Filipinų kardinolas Chaimė Sinas.

Gerokai buvo sutrumpintas ir Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininko, arkivyskupo Liudviko Povilonio pateiktas pageidavimų sąrašas dėl jubiliejui skirtų leidinių ir suvenyrinių gaminių. Lietuvos vyskupų konferencija prašė išleisti: 1) antrą Naujojo Testamento laidą (50 tūkst. egz.); 2) mažąjį katekizmą (250 tūkst. egz.); 3) giesmyną (35 tūkst. egz.); 4) biografijų rinkinį „Lietuvos Bažnyčios švyturiai“ (25 tūkst. egz.); 5) albumą „Lietuvos bažnyčios“ (60 tūkst. egz.); 6) kalendorėlį bukletą (100 tūkst. egz.); 7) mažų religinių paveikslėlių (500 tūkst. egz.). Taip pat prašyta leisti pagaminti: 1) metalinį medalioną, tvirtinamą prie sienos bažnyčiose (1000 vnt.); 2) prie krūtinės segamą ženklelį-emblemą (200 tūkst. vnt.); 3) pastatomų bei ant sienos pakabinamų kryželių butams (50 tūkst. vnt.). Valdžia davė leidimą spausdinti tik Naująjį Testamentą (10,5 tūkst. egz.), mažąjį katekizmą (50 tūkst. egz.), kalendorėlį-bukletą (25 tūkst. egz.), jubiliejinį paveikslėlį (50 tūkst. egz.); o pasigaminti - tik medalioną tvirtinimui bažnyčiose.

Kiti Lietuvos Vyskupų Konferencijos pageidavimai dėl jubiliejaus minėjimo buvo svarstomi 1986 m. gegužės 16 d. pas LKP CK ideologijos sekretorių Lionginą Šepetį surengtame pasitarime, kuriame dalyvavo RRT įgaliotinis Petras Anilionis, LSSR KGB pirmininko pavaduotojas Henrikas Vaigauskas ir LKP CK propagandos ir agitacijos skyriaus vedėjas Juozas Kuolelis. Pasitarimo dalyviai pritarė pasiūlymui, kad Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia Kaune būtų įrengta kaip paminklinė Lietuvos krikšto jubiliejaus bažnyčia, taip pat leido surengti kunigų simpoziumus kunigų seminarijoje, atsisiųsti iš Vatikano naują Bažnyčios teisės kodeksą (1000 egz.). Nepritarta vyskupų prašymui leisti atsivežti popiežiaus enciklikos „Slavorum apostoli“ leidinį ir Lietuvos dvasininkų delegacijos dalyvavimui jubiliejaus iškilmėse Vatikane.

Kaip svarbiausias motyvas neleisti dvasininkų delegacijai vykti į Romą buvo nurodyta, kad jubiliejaus minėjimo iškilmes čia numatyta rengti 1987 m. birželio 14 d. Pasinaudodamas Šventojo Sosto noru, kad tokia delegacija vis tik dalyvautų jubiliejaus iškilmėse Šv. Petro bazilikoje, KGB per savo agentus iš vyskupijų valdytojų rato darė spaudimą Vatikano kurijai ir tiesiogiai Popiežiui, kad jubiliejaus minėjimo data būtų perkelta. Kai data buvo pakeista, sovietų valdžia jau nebeprieštaravo kunigų delegacijos vykimui į Romą. Jos dalyvavimas jubiliejaus minėjimo iškilmėse Vatikane motyvuotas galimybe sumažinti išeivijos įtaką ir sulaikyti Popiežių nuo nepageidaujamų pareiškimų. Mat neoficialiai sovietai kėlė pagrindinę sąlygą – reikalavo, kad Vatikanas įsipareigotų iškilmių metu neatlikti jokių režimui priešiškų akcijų.

KGB atidžiai stebėjo, kaip jubiliejaus minėjimui ruošiamasi išeivijoje ir buvo pasirengusi užkirsti kelią išeivijos mėginimams daryti įtaką jubiliejaus minėjimo eigai Lietuvoje. 1985 m. rugsėjo 20 d. sukviestame specialiame pasitarime LSSR KGB 1-ojo skyriaus viršininkas, pulkininkas V. Karinauskas pažadėjo, kad jo skyriaus darbuotojai skirs ypatingą dėmesį „konkretiems suplanuotų priemonių vykdytojams, kad būtų gauta informacija apie juos, išaiškinti nacionalistų ketinimai atvykti į respubliką, kur jie dėl suprantamų priežasčių stengsis patekti“. 1984 m. spalio pradžioje LSSR KGB miestų ir rajonų skyriams išsiuntinėtas klausimynas ir pagal jį nurodyta pateikti pasiūlymus, kurie turėjo būti įtraukti į priemonių planą valstybės saugumui užtikrinti pasirengimo krikščionybės įvedimo jubiliejui laikotarpiu. Šiame klausimyne taip pat daugiausia dėmesio skirta išeivijos ir užsienio organizacijų veiksmams neutralizuoti.

Antai prašoma nurodyti, kokius agentus galima panaudoti operatyviai informacijai gauti apie išeivijos planuojamas jubiliejaus minėjimo akcijas, taip pat agentus, kurie turėtų „realias prielaidas užmegzti operatyvinius žaidimus su lietuvių klerikalų organizacijomis Vakaruose“. Be to, reikalauta sudaryti ir sąrašus užsieniečių, kurių atvykimas į respubliką 1987 metais nepageidaujamas, todėl ir 1987 metų birželį į Lietuvą buvo leista atvykti tik gerai patikrintiems, ne kartą savo draugiškumą sovietų režimui demonstravusiems išeivijos atstovams.

Jubiliejaus išvakarėse taip pat pasistengta įtikinti išeiviją, kad Bažnyčios padėtis Lietuvoje neva esanti visiškai normali. 1987 metais 30 000 egz. tiražu buvo išleistas albumas „Bažnyčia Lietuvoje“, į kurį sudėtos tik veikiančių katalikų ir kitų konfesijų bažnyčių fotografijos. Iki 1987 metų vasaros buvo pasistengta baigti keletą metų trukusius Vilniaus Arkikatedros ir Aušros Vartų koplyčios restauravimo darbus, kurie buvo plačiai išreklamuoti išeivijai skirtame savaitraštyje „Gimtasis kraštas“ (R.Valatka, „Paveikslų galerija vėl kviečia“, Gimtasis kraštas, 1987, nr. 9, p. 1-2; R.Valatka, „Naujas Aušros vartų rūbas“, Gimtasis kraštas, 1987, nr. 21, p. 4-5). Nuo 1986 m. pabaigos šiame savaitraštyje atsirado rubrika „Iš Lietuvos katalikų gyvenimo“, kurioje buvo pateikiama oficiali informacija apie svarbesnius Bažnyčios gyvenimo įvykius.

Buvo imtasi ir priemonių, kuriomis tikėtasi izoliuoti aktyvesnius pasipriešinimo dalyvius jubiliejaus minėjimo laikotarpiu. Dar 1985 m. parengtas LSSR KGB pirmininko potvarkis „Apie priešiškus Vatikano, užsienio antitarybinių ir klerikalinių organizacijų, o taip pat respublikos reakcinės katalikų dvasininkijos siekius panaudoti krikščionybės įvedimo Lietuvoje 600-metį“, kuriame reikalauta žymiai suaktyvinti „reakcingų kunigų ir kitų klerikalinių elementų“ sekimą, kad būtų laiku išsiaiškinti jų ketinimai jubiliejų panaudoti priešiškiems tikslams. RRT įgaliotinio pagrindinis reikalavimas vyskupijų valdytojams, 1987 m. birželio 16 d. sukviestiems į paskutinį instruktažą, taip pat buvo užtikrinti, kad jubiliejinių minėjimų metu nebūtų leista kalbėti „ekstremistams“.

Sovietų valdžia atmetė Jubiliejaus komisijos sumanymą centrinį minėjimą rengti aštuonias dienas aštuoniose Vilniaus bažnyčiose, atmetė ir kompromisinį pasiūlymą – tris dienas trijose bažnyčiose. Valdžia tvirtai laikėsi principo: viena diena ir viena bažnyčia. Tik paskutiniu metu buvo pritarta Lietuvos vyskupų konferencijos pasiūlymui, kad nebūtų didelės spūsties, minėjimą rengti vienu metu keliose Vilniaus bažnyčiose. Akyla jubiliejinių renginių kontrolė ir aktyvus išankstinis pasirengimas leido išvengti didesnių incidentų. Centriniame jubiliejaus minėjime Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje dalyvavęs RRT pirmininkas Konstantinas Charčevas vėliau rašytame laiške LKP CK irgi išreiškė pasitenkinimą, kad jubiliejaus minėjimas vyko ramiai.

© 2007 „XXI amžius“