Legenda apie Bobą Denardą

Gintaras AUKŠTUOLIS

Bobas Denardas

Bobas Denardas (viduryje) 1995 metais suimamas už karinį perversmą Komorų salose

2007 metų spalio 13-ąją, sulaukęs garbingo 79 metų amžiaus, netoli Paryžiaus esančiame miestelyje mirė Bobas Denardas. Tikrasis Alzhaimerio liga sirgusio senuko vardas – Žilberas Buržo. Tiesa, musulmonai jį vadino Mustafa. Tačiau visam pasauliui jis labiau žinomas Bobo Denardo vardu. Namas, kuriame paskutiniuosius gyvenimo metus praleido paslaptingasis Bobas, prašmatnumu nepasižymėjo. Jo šeimininkas kieme augino rožes, dėvėjo prašmatnų, iš brangios medžiagos siūtą kostiumą, tačiau išblukę sienų dažai, išklypę laiptai, seni baldai kambariuose bylojo, kad šeimininkas nėra labai turtingas Prancūzijos gyventojas. Ir vis dėlto iki šiol sklando legendos, kad Bobas, rengdamas karinius perversmus Afrikoje ir kitose šalyse, pavyzdžiui, Komorų salose, susikrovė pasakiškus turtus. Kai kurie leidiniai paskleidė žinių, esą grįždamas iš Afrikos Bobas parsivežė ir keletą maišų aukso ir deimantų.

Kaip yra iš tiesų, sunku pasakyti. Prieš kelerius metus duodamas interviu iš Rusijos atvykusiems žurnalistams, Bobas Denardas prisipažino, kad jo komandos eilinis narys per mėnesį uždirbdavo ne mažiau kaip tūkstantį dolerių. Prieš keletą dešimtmečių tai buvo gana solidus uždarbis. Tačiau reikia nepamiršti, kad šie pinigai buvo mokami ne už picerijoje plaunamus indus ar iškraunamas prekes parduotuvėse – jie buvo mokami už karines operacijas, atliekamas Afrikos džiunglėse ir dykumose. Todėl vargu ar tūkstantį dolerių galima laikyti tikrai dideliu uždarbiu. Teiginius, esą už vieną valandą perversmo užsakovai kadaise jam mokėdavę net po 20 tūkst. JAV dolerių, Bobas vadino prasimanymais, pasakomis, melu. Bendraudamas su žurnalistais, nuolat klausinėjančiais apie uždirbtus pinigus, Bobas nuolat pabrėždavo, kad jo pensija tokia maža, jog viena jo dukra priversta dirbti naktinėje pamainoje, kad gautų bent kiek didesnius priedus už naktinį darbą. Beje, Bobas niekad nemėgo šnekėti apie pinigus. Su juo bendravę žurnalistai pabrėždavo, kad žymiausiu pasaulyje samdiniu tituluojamam pulkininkui iš tiesų rūpėjo visai kiti dalykai – perversmai, karinės operacijos, politinės prognozės. Tik ne atlyginimai. „Samdinio profesija man nuolat asocijavosi su romantika ir neįtikėtinais nuotykiais, bet ne su solidžiais uždarbiais“, - šiuos B.Denardo žodžius citavo daugelis leidinių.

Versija, esą Bobas yra avantiūristas iš prigimties, labiausiai už viską pasaulyje vertinęs ne pinigus, bet riziką, nuotykius, sunkumus, - labai panaši į tiesą. Bobo Denardo sąskaitoje – maždaug dešimt valstybinių ir karinių perversmų, kuriems jis vadovavo. Dauguma perversmų buvo sėkmingi. Į Afriką Bobas atvyko 1960-aisiais, o išvyko tik 1995-aisiais metais. Jam teko kariauti Konge, Nigerijoje, Angoloje, Gabone, Zaire, Jemene, Irane... 1975-aisiais jis nesėkmingai mėgino surengti karinį pučą Benine, su nedidele grupe bendražygių buvo užėmęs šalies aerouostą. Švęsti pergalę sutrukdė kelios aplinkybės. Pirma, kai kurie politikai ir kariškiai, iš pradžių žadėję paremti pučistus, lemiamu momentu išsigando ir neatėjo į pagalbą. Antra, tą dieną kaip tyčia šalis linksminosi, minėdama kažkokią nacionalinę šventę. Taigi linksminosi ir taksi vairuotojai, turėję Denardą su kariais skubiai nuvežti iki prezidento rūmų. Tačiau tai, berods, vienintelė žymiausiu pasaulyje samdiniu praminto Denardo nesėkmė. Kiti perversmai, kuriems vadovavo Bobas, pavykdavo kuo puikiausiai.

Ypač sėkmingai reikalai klostėsi Komorų salose 1975-1995 metų laikotarpiu. Komorų salose jis įvykdė net keturis žaibiškus, kraujo ir aukų nepareikalavusius perversmus (trims perversmams vadovavo būtent Denardas). Iš viso jis įvykdė dvidešimt perversmų. Pirmą sykį Denardo komanda, kurios sudėtyje buvo apie 50 samdinių, išsilaipinusi Komorų salose 1978 metais (Komorų salos - netoli rytinių Afrikos krantų Indijos vandenyne), nuvertė socialistinę Ali Suachilo valdžią ir į prezidento postą pasodino Achmedą Abdulą. Tapęs prezidento apsaugos viršininku, Denardas priėmė islamo tikėjimą, pasirinkdamas Mustafos vardą. Vedė vietos mergaitę, susilaukė palikuonių. Kai prezidentas žuvo tarpusavyje susišaudžius sargybiniams, Denardas buvo priverstas palikti salas. Bet 1995-aisiais su nauju būriu (36 žmonėmis) grįžo atgal ir suėmė naująjį salų valdovą. Beje, prisimindamas šį epizodą, Bobas Denardas juokdavosi, kad diktatorius buvo sučiuptas tiesiog miegamajame ir reiškė didžiulį nepasitenkinimą iš lovos jį išvertusiais kariais. Tiesa, po kurio laiko į salas išsilaipino reguliariosios Prancūzijos kariuomenės daliniai, tiksliau tariant – legionieriai, ir 66-erių metų sulaukusiam Bobui Denardui, tuomet jau turėjusiam pulkininko laipsnį, vėl teko pasiduoti. Jis buvo suimtas ir net teisiamas už surengtus perversmus.

1993-aisiais jis buvo nuteistas penkeriems metams už tai, kad 1977 m. jėga bandė nuversti Benino valdžią. Tačiau sėdėti už grotų Bobui neteko. 2006 m. jį vėl mėginta pasodinti už grotų – už 1995 m. karinį perversmą Komorų salose. 2007 m. Prancūzijos Apeliacinis teismas paskelbė švelnesnį nuosprendį – nuteisė vieneriems metams kalėjimo, bausmę atidedant neribotam laikui. Beje, baudos – 100 tūkst. eurų – Bobui taip pat neteko mokėti. Iš tikrųjų per visą gyvenimą Bobas kalėjo vos 14 mėnesių – bet ir tai ne už pučo organizavimą kokioje nors buvusioje Prancūzijos kolonijoje. Kalėjo už tai, kad neva jis organizavo pasikėsinimą į tuometinį Prancūzijos premjerą Pjerą Mendesą Francą. Tačiau vėliau jis buvo išteisintas ir paleistas į laisvę.

Kodėl Bobas Denardas pasirinko samdinio, perversmininko karjerą? Kaip ir daugelis to meto Prancūzijos jaunuolių, jis tarnavo Prancūzijos kariuomenėje, po to – Prancūzijos policijoje, dislokuotoje kadaise Prancūzijai priklausiusiose kolonijose. Tačiau atsargos karininko kelias jam buvo ne prie širdies. Kaip sakydavo pats Bobas Denardas, jam nuolat trūko adrenalino – ramus, saugus, monotoniškas gyvenimas, mėgaujantis civilizacijos pasiekimais, jam niekad nebuvo prie širdies. Todėl jis 1961 m. išvažiavo į Afriką, iš kurios atgal į gimtąją Prancūziją sugrįžo tik 1993-aisiais. Beje, nereikia manyti, kad Bobas buvo avantiūristas, kariavęs už pinigus. Rengdamas ir įgyvendindamas karinius perversmus Bobas iš tiesų gynė Prancūzijos interesus. Kitaip tariant, talkino Prancūzijos slaptosioms tarnyboms. Pavyzdžiui, oficialusis Paryžius negalėdavo viešai kištis į nepriklausomybę nuo Prancūzijos paskelbusių Komorų salų vidaus reikalus. Oficialusis Paryžius negalėdavo viešai reikšti nepasitenkinimo ir tada, kai kokia nors Afrikos šalis, kadaise priklausiusi Prancūzijai, nūnai pareikšdavo „daugiau nenorinti turėti nieko bendro su buvusiais valdytojais“. Štai tada ir būdavo prisimenamas profesionalus karys Bobas Denardas. Žvelgiant į šio samdinio praeitį, į akis krenta viena detalė: Bobas rengdavo ne bet kokius perversmus – jis organizuodavo ir įgyvendindavo tik tokius pučus, kurie buvo naudingi Prancūzijai. Surengęs perversmą kietai į savo rankas imdavo visą valdžią, kad nebūtų suirutės, plėšikavimų, prievartavimų. Pats Bobas, paklaustas, kieno interesus jis iš tiesų gynė, rizikuodamas gyvybe ir sveikata Afrikos džiunglėse, paskutiniaisiais gyvenimo metais nedvejodamas atsakydavo – Prancūzijos. Tačiau visuomet pabrėždavo, kad savo ryšius su oficialiuoju Paryžiumi visą laiką slėpė, o kai kada net tyčia apsimesdavo, jog Bobas Denardas ir Prancūzija – dvi nesutaikomos, nuolat besivaidijančios pusės. Taigi iš pirmo žvilgsnio neįtikėtinai sėkmingi perversmai dažniausiai pasisekdavo ne dėl Bobo šaltakraujiškumo, profesionalumo ir gudrumo – sėkmė žymiausią pasaulio samdinį lydėdavo dar ir dėl to, kad jį slapta rėmė galinga, įtakinga, turtinga Prancūzija. Tačiau ši aplinkybė Bobą Denardą daro dar žavesniu. Juk jis gynė savo šalies interesus – tegul ir ne visada priimtinais metodais.

© 2007 „XXI amžius“